Tėvystės atostogų išėjęs Kauno savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėjas spėja būtiir statybininku, ir arklininku

Ignas Levandavičius įpuola į namus iki pusės nuogas, braukdamas prakaitą. Atsiprašo, kad reikia „pasikeisti dizainą“, ir dingsta už vonios durų.

Mes, du įsibrovėliai, į jo ir žmonos Agnės darbais kunkuliuojančią dieną, siurbčiojame kavą ir pro langą skaičiuojame ilgamečio Kauno savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėjo, išėjusio tėvystės atostogų, gyvūnus. I.Levandavičius, jau nusiprausęs ir persirengęs, nutraukia mūsų skaičiavimą tikslia statistika. Pasirodo, namų valdoje Netoli Kauno, Panevėžiuke, jo šeima augina 17 žirgų, 5 šunis, du šeškus ir beždžionę.

Pasislėpė po arkliu

Šeimyninio žvėryno šeimininku reikia vadinti ir pusantrų metų Julių, dėl kurio I.Levandavičius daug kam netikėtai išėjo tėvystės atostogų.

„O taip, - šypteli A.Levandavičienė. – Ypač Julius myli arklius. Neseniai palindo arkliui po pilvu, pasislėpė ir juokėsi, kol aš ieškojau jo kaip išprotėjusi. O arklys stovėjo įsitempęs, drebėdamas, kad tik nekrustelėtų ir neužgautų vaiko.“

Mums besikalbant, beždžionė Džiuzepė atkakliai bando atplėšti lauko duris ir patekti į vidų, kur ant šviesių virtuvės plytelių tyso didelis juodas šuo – rusų terjerė Muškė. Ją šeimininkai atvežė veterinarijos gydytojai A.Levandavičienei, kad užmigdytų. Bet Agnė, užuot pasiuntusi 7 metų Muškę į amžinosios medžioklės plotus, apgyvendino šunį savo namuose.

Interesanto kailyje – nelinksma

I.Levandavičiaus tėvystės atostogos visiškai nepanašios į ramų atokvėpį, stebint, kaip mažylis kapstosi smėlio krūvoje. Prieš porą mėnesių atsisveikinęs su savo pavaldiniais iš savivaldybės Bendrojo skyriaus, jis pasinėrė į intensyvias statybas.

Mūrinis vienaukštis namas, kuriame gyvena Levandavičiai ir veikia A.Levandavičienės veterinarijos klinika „Kiaunupė“, turės priestatą. Kaip tik dabar kyla jo sienos, už kurių veiks gyvūnų operacinė. Netoli Nevėžio I. Ir A. Levandavičiai statys žirgyną su viešbučiu ir kavine.

Būsimieji objektai jau turi projektus. Šiuo metu I.Levandavičius varsto valdininkų duris ir derina statybos leidimus, renka reikalingus parašus.

„Tik dabar supratau, koks tai pragariškas užsiėmimas“, - sako vyras, beveik 10 metų vadovavęs Kauno savivaldybės administracijos skyriui.

„Negaliu sakyti, kad visi tarnautojai yra apkiautę ir nekompetentingi, - kalba jis, – bet kartais taip norisi nusinešt gerą pagalį...“

Neoficialios savivaldybės delegacijos

Užsiėmęs privačia veikla I.Levandavičius juokauja dabar turįs tik vieną viršininką – žmoną Agnę, su kuria tariasi visais klausimais.

Hanoverio universitetą baigusi jauna moteris šiame Vokietijos mieste aštuonerius metus dirbo vienoje geriausių veterinarijos klinikų. Lietuvoje, namuose, ji įsteigė savo kliniką, kurią I.Levandavičius vadina mažiausia pasaulyje gyvūnų ligonine. Kol kas, kol nepastatytas priestatas. Kai baigsis statybos, klinika gerokai išsiplės.

I.Levandavičiaus ūkyje, pilname arklių, šunų, šeškų bei zujančių statybininkų, apsilanko Bendrojo skyriaus darbuotojai. Su tėvystės atostogų išėjusiu viršininku jie kepa šašlykus, geria alų ir aptaria savo darbus.

Ponio ieškojo kariai

Šiuo metu didžiulis I. ir A. Levandavičių rūpestis – iš aptvaro pavogtas dviejų mėnesių ponis. „Nesuprantu, kaip tai atsitiko, - skėsteli rankomis I.Levandavičius. – Ir šunys buvo palaidi, ir namai pilni žmonių. O poniuką pavogė, ir niekaip negalime aptikti siūlo galo.“

I. ir A. Levandavičiai baiminasi, kad ponio jauniklis, kuriam dar reikalingas motinos pienas, neišgyvens. Jie paskelbė mažojo arkliuko paiešką, siūlė solidžius pinigus už vertingą informaciją, kvietėsi į pagalbą net Vidaus tarnybos pirmąjį pulką, bet apie dingusį ponio jauniklį kol kas – jokių žinių.

„Ji labai sielvartauja, - pakedeno jauniklio netekusios motinos karčius A.Levandavičienė. – Tris dienas daužėsi, trankė galvą į sieną. Ir dabar dar nenurimusi.“

Marvos palikimas klesti

Buvę Marvos sporto mokyklos žirgai, kuriuos I. ir A. Levandavičiai urmu įsigijo aukcione, šiandien atrodo žvalūs ir linksmi. Jų šonai kur kas apvalesni, plaukas žvilga, ir jie nė nemano baidytis svetimo žmogaus. Marvos arklidėse žirgai atrodė gerokai vargingiau.

„Na, Dusuly, kaip laikaisi?“ - užkalbino vienintelį liesesnį žirgą Agnė. Ir paaiškino: Dusulys laukia vaistų, kurie turi greitai atkeliauti iš Vokietijos. Tada žirgas bus pradėtas rimtai gydyti geriausiais medikamentais nuo lėtinio bronchito.

Levandavičiai, Marvos aukcione nusipirkę 10 žirgų, į kuriuos taikėsi ir kiti asmenys, sulaukė ne vieno keisto telefono skambučio. Jiems grasino gyvūnų teisių globėjais, baudomis, sankcijomis ir apkartintu gyvenimu.

„Bet mes neišsigandome, - ramiai sako A.Levandavičienė. – Ko bijoti, jei jautiesi pasielgęs teisingai?“