Kalendoriuje – vidurvasaris, o Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje svirps "Senamiesčio žiogai" – Kostas Smoriginas ir Gediminas Storpirštis.

Scenoje – du žiogai

Ketvirtą vasarą vykstantis koncertų ciklas šį ketvirtadienį gitaros skambesiais ir mylimų atlikėjų balsais vėl džiugins visus dainuojamosios poezijos mylėtojus.

Koncerto pradžią tądien skelbs jaunasis atlikėjas Juozas Liaugaudas, pastaraisiais metais tapęs ne vieno dainuojamosios poezijos konkurso laureatu. Atlikėjo repertuare – maestro Vytauto Kernagio dainos, todėl neatsitiktinai klausytojai jau spėjo įžvelgti judviejų balso tembro ir dainavimo manieros panašumą. Kaip tvirtina J.Liaugaudas, jis nesiekia būti lyginamas su maestro ir ieško savo kelio, todėl publikai nuolat pristato naujas dainas.

Sceną palikus jaunosios kartos atstovui, susirinkusieji išvys Kostą Smoriginą. Publiką žavintis įspūdingais vaidmenimis teatre ir kine, sėkminga režisūra ir legendinėmis dainomis, K.Smoriginas pelnytai vadinamas viena ryškiausiai spindinčių Lietuvos žvaigždžių.

Jo vardą žino tiek mokyklą baigę jaunuoliai, per išleistuves ašaras braukę skambant dainai "Paukščiai", tiek ir jų tėvai, kurių atmintyje K.Smoriginas – Romeo iš garsiosios roko operos "Meilė ir mirtis Veronoje" ar kitų įsimintinų vaidmenų.

"Dainų tekstai ir muzika man – Dešimt Dievo įsakymų, pagal kuriuos gyvenu, todėl ir scenoje reikia ne pataikauti, o atiduoti viską, ką turi geriausio", – kalbėjo bardas.

Scenoje – bardų tėvas

Antrajame "Senamiesčio žiogo" koncerte susirinkusieji išvys ne tik vieną legendinės grupės "Aktorių trio" narių, bet ir bardų tėvu pramintą Gediminą Storpirštį.

Nenuilstantis bardų kultūros puoselėtojas ne tik pats kuria ir dainuoja, bet yra tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio "Tai – aš" meno vadovas, išleidęs ne vieną solinį albumą, sudaręs kitų dainuojamosios poezijos kūrėjų rinkinius ir bardų dainų knygas.

"Man svarbu populiarinti šį žanrą, nes poezija – lyg meditacija, suteikianti progą įsiklausyti į save ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus", – įsitikinęs vakaro svečias.

Kur slypi bardo sėkmė, kurios sulaukia kaskart užlipęs ant scenos? G.Storpirščio teigimu, su visais klausytojais jis kalba kaip su lygiais, nepriklausomai nuo jų amžiaus.

"Skirstyti kūrinius į dainas suaugusiesiems ir vaikams nėra prasmės, – pabrėžė kūrėjas.– Jei suaugęs žmogus dar sugeba įžvelgti pasaulio stebuklingumą, vadinasi, jo širdyje dar gyvas vaikas." Šis tikėjimas ir iš aktoriaus spinduliuojama energija, pasak jo gerbėjų, priverčia koncertuose suaugusiuosius garsiai prisipažinti, kad ir jie kažkada bijojo kiemu straksinčios žalios varlės.

– Kodėl susidomėjote bardų kūryba? – paklausėme G.Storpirščio.

– Visų priežasčių žmogus negali žinoti – tai buvo labai seniai. Didelę įtaką man padarė tėvas. Vaikystėje, kai sirgdamas naktimis negalėdavau akių sumerkti, mane nuramindavo tik jo dainos. Įtakos tam turėjo ir brolis Arūnas su savo dainuojančia draugija: Kristina Kazlauskaite, Kostu Smoriginu, Vidu Petkevičium ir kitais. Visi jie dažnai užsukdavo į mūsų namus, o jų buvimas man buvo labai svarbus.

Mokydamasis mokykloje lankiau dramos būrelį, kur susirinkdavo labai smagių žmonių: kompozitorė Nomeda Valančiūtė, aktoriai Ingeborga Dapkūnaitė, Saulius Balandis. Kiekvieną savaitgalį mes praleisdavome su gitaromis ir poezija. Vėliau įstojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją ir tuometinė katedros vedėja prof. Irena Vaišytė ypač skatino mano muzikinį kūrybingumą. Todėl dabar tikrai sunku pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką. Visuma. Kiekvienas žmogus, vieta ir laikas savaip uždegė aistrą muzikai ir poezijai.

– Kaip kitaip galėtumėte apibūdinti dainuojamąja poeziją?

– Asmeniškai man šis terminas priimtinas, nes jame slypi didžiulė atsakomybė: žmogus turi suvokti teksto svarbą ir tai, ką savo dainavimu jis perteikia kitiems. Tiesą pasakius, esmė – ne pavadinimas. Šiais laikais grynųjų žanrų apskritai nebeliko – viskas dabar susimaišę, todėl svarbiausia – žinoti tai, ką nori pasakyti. Kas yra bardas? Poetas, reiškiantis patriotines idėjas. Tačiau norint save vadinti bardu, vien tik mokėti groti gitara ir dainuoti nepakanka.

– Kaip kilo mintis atgaivinti šį žanrą?

– Pilnos koncertų salės byloja apie tai, kad šis žanras reikalingas. Jei jos būtų tuščios, tektų gerai pagalvoti, ar verta tai daryti. O dabar, jei jau yra paklausa, kažkam tenka rūpintis tuo, kad tai vyktų. Dainuojamoji poezija yra sunkus žanras. Būdamas scenoje vienas, su instrumentu rankose kelias valandas beveik nejudėdamas, tik dainuodamas, turi išlaikyti susirinkusiųjų dėmesį. Turi turėti savo požiūrį, savo tikėjimą – nesvarbu, koks jis būtų – kuriantis ar griaunantis.

KAS: "Senamiesčio žiogo" koncertas su K.Smoriginu ir G.Storpirščiu.

KUR: Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje (Rotušės a. 19).

KADA: liepos 15 d. 19 val.