V. Kochanskytė: turime išmokti meilės savam kraštui pamoką

Prasminga misija

Per 40 metų daug įsimintinų vaidmenų sukūrusi, už juos garbingų apdovanojimų pelniusi aktorė dabar didžiąją savo kūrybinės energijos dalį skiria kameriniams projektams. V.Kochanskytė viena pirmųjų Lietuvos teatrinėje erdvėje įtvirtino poezijos artistės sąvoką. "Ši teatrinė raiška man tarsi suteikė sparnus. Rengdama savo kamerines programas visada galvoju, kokių žinių, jausmų, išminties suteiksiu žiūrovams. Stengiuosi, kad jie išeitų iš spektaklio sklidini grožio ilgesio, gerumo, postūmio gyventi kitaip", – dalijasi kūrybos impulsu.

Kūrybinė draugystė su Lietuvos kultūros centrais, muziejais, bibliotekomis, mokyklomis tik stiprėja. "Keliaudama po Lietuvą patiriu daug puikių emocijų, sutinku nuostabių žmonių, kurie įrodo, kad net ir labiausiai nutolę nuo centro žmonės, savo entuziazmu ir meile gali susikurti gražų ir prasmingą gyvenimą ten, kur gyvena", – sako menininkė.

Poetine kalba sugebanti pakelti žmonių dvasią aktorė savo kūrybiniams projektams dažniausiai renkasi lietuvių klasikų kūrybą. Todėl pakviesta pas JAV lietuvius neabejojo – suvaidins monospektaklį "Gyvenimas kaip graži kelionė", suvertą iš romantiškų ir ironiškų, lyriškų ir šmaikščių istorijų.

Susitikimai su Amerikos lietuviais džiugina. Jie ne tik moka lietuvių kalbą ir žodis "Lietuva" jiems – šventas.

"Susitikimai su Amerikos lietuviais džiugina. Jie ne tik moka lietuvių kalbą ir žodis "Lietuva" jiems – šventas. Jie išsaugojo lietuvybę, išugdė savo vaikų ir anūkų tautiškumą", – su susižavėjimu kalba apie pokarinę imigrantų kartą, su kuria jau anksčiau yra dalyvavusi susitikimuose.

Susitikti su už Atlanto gyvenančiais tautiečiais V.Kochanskytę pakvietė JAV lietuvių meno galerijos "Siela" vadovė Asta Zimkus. Šios charizmatiškos, mistiškos energijos moters pastangomis garsas apie Čikagos ir apylinkių lietuviškos veiklos židinyje – Pasaulio lietuvių centre Lemonte vykstančius renginius jau seniai skrieja per Atlantą. Galerijos vardą vis dažniau mini ne tik JAV lietuviai, bet ir meno žmonės Lietuvoje.

Akistata su savimi

"Gyvenimas kaip graži kelionė" V.Kochanskytės repertuare užima ypatingą vietą. "Tai unikalus spektaklis: teatralizuotas, žaismingas, ilgesingas, romantiškas, šmaikštus, pilnas gyvenimo išminties ir taiklių pastebėjimų. Aktorė žiūrovus įkvepia pasinerti ne tik į kuriamo personažo gyvenimo kelionės peripetijas, bet drauge išgyventi ir savo asmeninius patyrimus. Tai jaudinantis susitikimas su pačiu savimi", – yra apibendrinusi monospektaklį teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

"Jame yra labai svarbi mums ir pasauliui žinia, – pabrėžia scenarijaus autorė, režisierė, aktorė V.Kochanskytė. – Daugelis apnuodija savo gyvenimą mintimis: "Koks mano gyvenimas būtų gražus, prasmingas, turtingas ir t.t., jei gyvenčiau kitur..." Nereikia klajoti po pasaulį ieškant vietos, kurioje tu gal būtum laimingas. Tavo gyvenimas yra čia ir dabar, kad ir kur gyventum!"

Aktorės kuriamas betarpiškas bendravimas su publika nuolat pakeri, tačiau vaidindama tautiečiams Amerikoje ji jautė ypatingą reakciją: "Atrodė, kad jie mane siurbte siurbia. Kaskart po spektaklio jausdavausi taip, tarsi dar kažko nesuvaidinau – negali būti, kad jau baigėsi?!"

Po vieno spektaklio veidaknygėje Virginija rado jaudinančią žinutę: vienas žiūrovas dėkojo už tą kelionę, kurią nukeliavo drauge su aktore, tačiau prisipažino, kad po šio teatrinio susitikimo turi labai rimtai permąstyti savo gyvenimą.

Aktorę sužavėjo inteligentiška publika – ne tik vyresniosios, bet ir vidurinės kartos lietuviai, emigravę jau po Atgimimo. "Didelė laimė ir atsakomybė tokiems žiūrovams vaidinti. Jie kaip prie šulinio ateina atsigerti – visi nepaprastai išsiilgę Lietuvos ir lietuviškosios kultūros. Visi jie verti pagarbos, nes, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, gyvendami svetimoje valstybėje, jie valingai puoselėja Lietuvą savo širdyse", – Virginija negaili gerų žodžių tautiečiams.

Po vieno spektaklio aktorė buvo tikra žodžio prasme apipilta gėlėmis – net įsiamžino nuotraukoje, skendinti žiedų jūroje. Ypatingą šilumą lietuvė aktorė patyrė iš jos viešnage besirūpinusių Astos ir Vido Zimkų, Šarūnės ir Giedriaus Stankevičių, Romualdo ir Daivos Zableckų.

"Jie labai stengėsi, kad kuo daugiau pamatyčiau. Nors aš – Kauno priemiesčio vaikas, didmiesčiai man patinka. Atlantoje buvau sužavėta botanikos sodu, kuris jau ne vienus metus iš augalų kuria pasakos "Alisa stebuklų šalyje" personažus. Visą dieną gėrėjausi meno šedevrais Čikagos meno institute. Buvau pakviesta į Denverio universiteto akademinės bendruomenės priešpiečius. Tai labai graži sekmadienio tradicija, kai susibūrus vaišinamasi ne tik stalo, bet ir dvasios vaišėmis – rengiami spektakliai, susitikimai su kūrybos žmonėmis."

V. Kochanskytė ir R. Zableckas

Įsipareigojimas užnugariui

Pagal JAV gyventojų surašymą šioje šalyje lietuvių – beveik 700 tūkst. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Didžiausia lietuvių bendruomenė susitelkusi Čikagoje, vadinamoje Amerikos lietuvių sostine. Pietvakariniame Čikagos priemiestyje Lemonte įsikūręs Pasaulio lietuvių centras V.Kochanskytei padarė didžiulį įspūdį.

"Centras padėjo ir padeda gyvenantiems čia, toli nuo Lietuvos, išlaikyti lietuvybę, saugoti ir puoselėti savo tėvų ir senelių šalies kalbą, istoriją, kultūrą ir visa tai perduoti savo vaikams, kad šie visa tai galėtų perteikti saviesiems. Čia veikia kelios dešimtys lietuviškų organizacijų, Lietuvių dailės muziejus, daugybė meninių ir sportinių būrelių, lituanistinė mokykla, kurią lanko 800 vaikų. Ir tai savaitgaliais!" – emocingai pasakoja pašnekovė.

Daug lietuvių savaitgaliais suplūsta į A.Zimkus vadovaujamą Lietuvių dailės muziejų, po kurio skėčiu sutelpa Tautodailės institutas, Medžio skulptūrų ekspozicija, Lietuvių dailės muziejaus salė ir galerija "Siela". Muziejaus salėje tradiciškai vyksta koncertai, poezijos vakarai, kameriniai teatro spektakliai, rečitaliai, skaitomos paskaitos, žiūrimi filmai. Galerijoje "Siela" parodos keičiamos maždaug kas dvi ar tris savaites.

Tautiškumo dvasią savo kūrybine veikla skleidžianti menininkė V.Kochanskytė prabilusi apie kai kuriuos lietuvius, vos po penkerių gyvenimo metų užsienyje jau šnekančius su akcentu arba tarpusavyje ir visai nebekalbančius lietuviškai, ištarė: "Liūdna, kad nebelieka pareigos šeimai, bendruomenei, įsipareigojimo savo svarbiausiam užnugariui – seneliams. Jei tavo vaikai negali susikalbėti su tavo tėvais, kaip tai vieniems ir kitiems turėtų būti skaudu?!"

Meilės skola

Turėjusi galimybę apsilankyti savo giminaičių namuose Virginija dalijasi nuostaba: "Modernūs, šiuolaikiški namai, ir ką aš matau? Ant stalo – siuvinėta tautiniais raštais staltiesė, ant lentynų – lininės servetėlės. Tai vis mano tetos rankų darbas, pagarbiausiai išdėlioti lietuviški suvenyrai. Kaip tai puošia namus ir kaip mes Lietuvoje to tarsi gėdijamės. Iš užsienio prisivežame visokių suvenyrų, prisikabinėjame visokių svetimų totemų, o tai, kas sava, užkišame į giliausius stalčius..."

Nėra nieko svarbesnio už šeimą ir tėvynę.

Aktorė tikina – iš JAV piliečių turime ko pasimokyti. "Ir visų pirma turime išmokti meilės savai šaliai pamoką. Taip, Amerika sukūrė ekonominę gerovę, tačiau stipresnis už gerovę ten yra pilietiškumas. Jį vaikai ne tik su motinos pienu gauna, bet visa švietimo sistema yra persmelkta pasididžiavimo savo šalimi ugdymu. O mes? Kaip dažnai Lietuvoje girdime menkinimo, net niekinimo intonacijas – va, kitur tai gerai, bet ne pas mus..."

V.Kochanskytė atvirauja: jai niekada nekilo mintis išvažiuoti iš Lietuvos. "Taip, keliauti man patinka, tačiau niekada nenorėjau gyventi svetur. Kaip galėčiau palikti mamą, namus? Kiek daug gavau iš mokytojų, draugų... Nėra nieko svarbesnio už šeimą ir tėvynę. Turiu grąžinti meilės skolą. Bet negalime pamiršti, kad dauguma mūsų bendrapiliečių sprendimą išvykti iš Lietuvos buvo priversti priimti dėl didžiulio nedarbo ar dėl negalėjimo save realizuoti. Turime juos suprasti ir gerbti jų pasirinkimą."

V. Kochanskytė ir A. Zimkus

Tautybės niekas neatims

Daugelyje pasaulio lietuvių bendruomenių viešėjusi V.Kochanskytė išskiria Amerikos lietuvius kaip aktyviausiai puoselėjančius lietuvybę. Būtent apie pilietiškumą dažnai sukosi kalba viešint Amerikoje.

"Tautybės iš tavęs niekas negali atimti, – šią frazę tikina dažnai girdėjusi iš Amerikos lietuvių. – Tačiau mes labai dažnai painiojame tautybę su pilietybe. Daugelis Amerikos lietuvių supranta, kad turėdami Lietuvos pilietybę jie negalėtų įvykdyti įsipareigojimų Lietuvai, nes yra Amerikos piliečiai. Tačiau visi jie tvirtina: aš gimiau ir mirsiu būdamas lietuvis ar lietuvė."

Pasak aktorės, iš Lietuvos ilgesio jie eilėmis rikiavosi prie balsadėžių, tačiau referendume nepasirašė po tuo, ką siūlė Lietuvos valdžia. "Balsuodami jie norėjo paliudyti, kad yra lietuviai, tačiau negalėjo pasisakyti už įstatymą, kuris visiškai neparengtas. Visų pirma reikėjo aiškiai įvardyti, kas yra Lietuvoje ir kas yra pasaulyje gyvenantys lietuviai, kokios vienų ir kitų pareigos. O mes dabar išrūšiavome lietuvius: vieni – savi, kiti – už borto, ir štai jums tokio neatsakingo elgesio rezultatas", – primena referendumo dėl dvigubos pilietybės emocijas.

V.Kochanskytė apgailestauja dėl atsirandančio ar net skatinamo supriešinimo. "Todėl aš esu ypač laiminga, galėdama kalbėti vienijančia kūrybos kalba, – džiaugiasi aktorė. – Siekiu, kad atėję su manimi susitikti žmonės norėtų gyventi taikoje su savimi ir su pasauliu."

Aktorė pamini viešnagės metu gimusias idėjas. Atlantoje jos gastrolėmis rūpinosi kultūrinių renginių organizatoriai Š. ir G. Stankevičiai, kuriems labai svarbus lietuvybės ugdymas – jie yra subūrę tautinių šokių kolektyvą, o Šarūnė pasiuvo tautinius kostiumus. Po V.Kochanskytės sėkmingo pasirodymo, drauge patyrę stiprų energinį užtaisą, organizatoriai pasiūlė pratęsti kūrybinę bičiulystę – sukurti meninį projektą bendromis aktorės ir Atlanto lietuvių bendruomenės pajėgomis. Denveryje ja rūpinosi prieš beveik tris dešimtmečius iš Lietuvos čia atvykęs dainų kūrėjas ir atlikėjas Romualdas Zableckas. Lietuvos šimtmečio minėjimo proga jis surengė trankią vakaronę, o pats asmeniškai žvejodamas ant ežero ledo išgręžė šimtą ekečių ir jas pažymėjo spalvotais balionėliais, taip sudarydamas savotišką trispalvę. Daugelyje meninių projektų dalyvaujantis muzikantas šiuo metu užsidegęs idėja į vieną kompaktinį diską įrašyti duetus su Lietuvos dainininkais, su kuriais drauge muzikavo JAV. V.Kochanskytė duetu su R.Zablecku jo studijoje įskaitė eilėraštį "Sapnas". O šios kūrybinės kelionės organizatorė A.Zimkus, atsisveikinant Čikagos oro uoste, ištarė: "Laukiu atvykstant su nauju spektakliu."

"Kūrybinė bičiulystė – stipriausi visų po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių saitai", – tiki menininkė, šiltai prisimenanti trijų savaičių viešnagę Amerikoje.