V. Kochanskytė: išgyventi Mozambiko vaikai pasiryžę, tik reikia jiems padėti

Į TV3 ir UNICEF jubiliejinę 5-ąją misiją tolimoje Afrikos valstybėje – Mozambike – įšvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius iš antrosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje. Keliavusiųjų įspūdžius bus galima išvysti  UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kurį transliuos TV3 televizija.

V. Kochanskytės antrasis dienoraštis

Gyvename mieste Tete (išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia žolių, kuriomis dengiami kaimo stogai, pavadinimą). Tad simboliška, kad ryte pažadino gaidžiai. Valgyti norisi ne tik kaimiečiams. Išgyvenimo problema mieste ne mažiau skaudi nei kaime.

Kėlėmės su saule. Sausi pusryčiai, trumpas darbų aptarimas – dalykiška grupės vadovė dar iš vakaro juos suskirstė, operatoriai filmavimo įrangą jau seniai pakrovė į mašinas. Ir džipai net pasišokinėdami rieda pagrindiniu Mozambiko keliu vakarų kryptimi link kaimo, kuriame šiandien  bus filmuojama Merūno „istorija“.

Mus lydi rūpestingi Mozambiko UNICEF darbuotojai, pasiruošę padėti įgyvendinti mūsų užsimotus darbus, atsakyti į visus rūpimus klausimus. Į mūsų nustebimą, kodėl važiuojame kairiąja kelio puse (juk Mozambikas buvo Portugalijos kolonija, o ten važiuojama dešiniąja), sulaukėme praktiško atsakymo: kad visos aplinkinės valstybės buvo Didžiosios Britanijos kolonijos ir jose važiuojama kairiąja kelio puse. Nepriklausomybę išsikovoję mozambikiečiai nusprendė „pasilengvinti“ gyvenimą – važiuoti kairiąja puse, kad nereikėtų mokytis vairuoti ir dešiniąja. Ir taip sumažinti avarijų skaičių. Labai praktiškas sprendimas, padedantis išgyventi.

Rudo molio spalvos peizažas, per kurį važiuojame į šalies gilumą, niūrus – atšiaurios pilko akmens uolos, medžiai be lapų, nendrinės arba molinės trobelės, stovinčios pavieniai, bet, dažniausiai, nedideliais kaimeliais. Išdžiūvę upės, kurių dumblinose vagose ne liūčių metu užsodinami daržai. Jei kur ir yra gysla drumzlino vandens, tai negilesnė už pėdą: čia prausiamasi, skalbiama, tas vanduo – geriamas, jame verdamas maistas. Kaip neužsikrėsi, nesusirgsi? Paklausę, kodėl taip negausiai kuriamasi prie upės, sužinome, kad žemės sklypą gali gauti nemokamai kiekvienas Mozambiko pilietis, nusprendęs susiręsti trobelę, bet tik šalia kitų šeimos narių. Ir tai suprantama – jei bėda, jei liko vieni vaikai, sulauksi iš savų žmonių pagalbos. O jei giminės nesusiprotės padėti, socialiniai darbuotojai ne tik paaiškins, bet to ir išreikalaus. Mozambike pagalbos maisto davinio pavidalu gali tikėti tik tie našlaičiai, kurie liko gyventi vienkiemiuose. Jokių kitų pašalpų niekam nėra. Kiekvienas turi rūpintis savo išgyvenimu. Bet tai juk užgrūdina. O tos pašalpos tik silpnina žmogų – atpratina dirbti, ieškoti išeities, kovoti už save ir už savo artimą, „užmuša“ kūrybingumą...

Bendruomeniškumo, šeimos ryšio svarba žmogui šiame krašte dar nesunaikinta civilizacijos grimasų. Tik tai ir gelbėja nelaimės atveju. Genčių tarpusavio kovos, keturiasdešimties metų karas, skurdas, badas paliko tebekraujuojančią žaizdą valstybės gyvenime – iš dvidešimt penkių milijonų šalies gyventojų net du milijonai yra našlaičiai, o pusę šalies sudaro iki aštuoniolikos metų žmonės su menku išsilavinimu ar visai be jo, silpnos sveikatos, vargano fizinio išsivystymo.

Pagaliau pasiekėme kaimą, kur močiutė viena augina penkis vaikus. Vaikų mama mirė gimdydama penktąjį vaiką, tėvas – nelaimingo atsitikimo auka. Lūšnelė mažytė, poros kvadratų, be langų, be durų. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šešetas naktį sutelpa išsitiesti ant šieno čiužinio. Čia pat – skurdžių drabužėlių krepšys. Ir daugiau jokio daikto. Maistas gaminamas lauke ant laužo, kurį žaibiškai užkūrė broliukas, o sesutė išvirė kukurūzų košės.

Merūnas, regis, sutvertas gerumo misijai. Neveltui norėjo būti vienuoliu... Vaikai prie jo lipte prilipo – jaučia atjautos kupiną širdį. Merūnas ne tik kalbino močiutę, pažaidė su vaikais, bet ir vandens atnešti padėjo, ir dar lietuvių liaudies dainą dovanojo. Vaikai iš nuostabos žado neteko, suskubę kaimynės su plačiomis šypsenomis nušvitusiuose veiduose klausėsi negirdėto balso skambesio... Visi nuoširdžiai plojo ir už tokią karštą dovaną nuoširdžiai dėkavojo. Kai vėliau paklausėme, ar yra sostinėje Maputo operos teatras, atsakė, kad yra, bet tokio gražaus balso, deja, nėra. Bet gi, kas iš mus apsupusių kaimo žmonių ką nors žino apie tokį reiškinį kaip opera...

Paskui su vyriausiąja mergaite keliavome į mokyklą. Pakeliui paklausta, kokia jos didžiausia svajonė, ši atsakė, kad užaugusi norėtų turėti darbo. Kad galėtų padėti savo broliui, jaunesnėms sesutėms užaugti ir baigti mokyklą. Ne apie save galvoja, bet apie savo šeimą. Taigi, svarbu turėti darbo, mat, su darbais besikuriančioje valstybėje striuka. O kad tikrai gautų darbo mergaitė stengiasi gerai baigti septynias klases. Už mokslą tik tuos pirmus septynis mokslo metu mokėti nereikia. Vėliau mokslas jau mokamas, tad daugumai ir nepasiekiamas. Vaikai šioje šalyje mokytis nori, bet vos ūgtelėję jau turi padėti tėvams laukuose, darbuose, auginti jaunesniuosius, pelnytis duoną savo išgyvenimui... O juk mūsų vaikai auga, kaip tikri kunigaikštukai: bendro lavinimo mokykla, popamokiniai užsiėmimai, dailės, muzikos, sporto mokyklos, pažintinės kelionės, vasaros stovyklos ir t.t. Čionykščiams vaikams tokia realybės pasaka net nesisapnuoja.

Bet turime ir mes ko pasimokyti iš šios mokyklos tvarkos – buvome iki ašarų sujaudinti, kai pradžioje pamokų, sustoję vaikai, iš visos širdies giedojo savo šalies himną. Merūnas nustebo, kad visi taip darniai, taip muzikaliai, taip susiklausę gieda. Ir taip kiekvieną ryte visose šalies mokyklose. O kaip gi kitaip? Jie tiki geresne savo krašto ir savo pačių ateitimi. Išgyventi šiame pasaulyje, atrodo, Mozambiko vaikai pasiryžę. Tik reikia jiems bent kiek padėti išgyventi šį sunkų laiką.