V. Baublienė: man įdomiausi pasaulyje yra žmonės

– Trys puikios laidos – trys į pasaulį paleisti ir atsakingai auginami kūdikiai. Jus drąsiai galima vadinti daugiavaike mama. Ar nejaučiate nuovargio, noro susimažinti atsakomybių, pareigų?

– Visaip nutinka. Kartais atrodo, gal ir būtų puiku nieko neveikti. Tačiau panašūs ketinimai trunka trumpai. Vis atsiranda naujų idėjų, ką dar būtų galima nuveikti, net ir mąstant apie esamus projektus, po kurių lieka nemažai geros vaizdo medžiagos, puikių interviu dalių, kurios iškeliauja į niekur. Esu iš tų judrių žmonių, kuriems, net kažkur nuvykus (pabuvus prie jūros, aplankius muziejus, pavaikščiojus po gražiausius miestus ar atradus nuostabiausių restoranų), maždaug po savaitės jau atrodo – na, ką darom toliau? Kad ir koks gražus būtų pasaulis, man įdomiausi jame žmonės. Kai bendrauji, visada išgirsti įdomiausių istorijų ir apima toks saldus jausmas! Negalėčiau išvažiuoti į Balį ir kas rytą kelti į feisbuką nuotraukas su fantastiškais ryžių laukais. Greitai imčiau ieškoti, su kuo pasišnekėti, ką pakalbinti.

P. Lileikio nuotr. 

– Kovą startavo jau penktą sezoną LRT žiūrovams rodoma laida „Gimę tą pačią dieną“, kurios bendraautorė esate. Laidoje – trys istorijos žmonių, kurie gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Kur yra šios laidos ilgaamžiškumo paslaptis?

– Kokybė, atsakomybė, turinio pilnatvė. Mūsų daug, dirba kelios komandos, ir visi labai stengiamės padaryti geriausia, ką galime. „Gimę tą pačią dieną“ – tikrai nelengvas kąsnelis žiūrovams ir laidos kūrėjams. Čia reikia atsisėsti ir žiūrėti. Jei praleisi gabaliuką, nueisi užsiplikyti arbatos, pražiopsosi herojų gyvenimo gabalą – 20 ar 30 metų. Ši laida – iš solidžių televizinių formatų, imlių tiek laiko, tiek turinio, tiek ir kūrėjų pastangų. Surinkti tokią puokštę laidos dalyvių, išsigliaudyti jų gyvenimų istorijas, pateikti taip, kaip tai daroma laidoje, – patikėkite, yra ką veikti. Galbūt dėl to žiūrovams laida patinka.

Be to, čia naudojamos rekonstrukcijos, iliustruojančios laikotarpius, kurių neįmanoma atspindėti nei nuotraukomis, nei vaizdo dokumentais. Aktoriai suvaidina, atkartodami tam tikras situacijas, kurios vizualiai paryškina įtemptus herojų gyvenimo įvykius.

– Kalbinate vieną iš trijų laidos herojų – žinomą, pripažintą, pasiekusį profesijos viršūnę žmogų?

Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis.

– Taip. Paskaičiavau, kad vien aš per penkerius metus šiai laidai esu pakalbinusi arti 70 herojų. Visi jie – gilūs, patyrę, išgyvenę keisčiausių likimo vingių, į kuriuos atsigręžus dažnokai akyse kaupiasi ašaros net drūčiausiems vyrams. Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis. Įsivaizduokite, nė vieno! Su kai kuriais apsiverkiu ir aš: kartais būna taip sunku klausyti. Matyt, būčiau prasta psichoanalitikė – verkčiau su kiekvienu klientu, bet, patikėkite, kartais, imdama tuos interviu, jaučiuosi truputį Sigmundas Freudas, tik be kušetės (juokiasi).

Šįsyk laida prasideda pavasarį ir truks visą vasarą. Tai nauja jos transliavimo laiko juosta. Tikiuosi, žiūrovams laikas bus palankus ir jie ras mus programos tinklelyje.

M. Vidzbelio nuotr. 

– Prie šios laidos dirba net kelios kūrėjų komandos?

– Teisingai. Vieni dirba su herojais, kiti – prie situacijų vaizdo, treti – prie tekstų, ketvirti montuoja. Viskas sustyguota kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas ir atrodo, kad laikrodis tiksi be priekaištų. Vis dėlto kelissyk esame patyrę apmaudžiausių situacijų, kai, man nufilmavus pagrindinį laidos herojų, visoje Lietuvoje kolegos nerado žmogaus, gimusio tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Būna, žmonės patys siūlo pagalbą: sako, oi, žinau, kas su manimi gimė tą pačią dieną. Deja, galiausiai pasirodo, kad nesutampa metai ar mėnuo. Formatas reikalauja absoliutaus datos tikslumo. Čia ir įdomu, kad identišku laiku gimę žmonės per gyvenimą keliauja visiškai priešingomis kryptimis. Kai atvykstame su operatoriumi Juliumi filmuoti savo herojaus, jis visada smalsauja, kas tie žmonės, kurie gimė tą pačią dieną.

– Ar pasitaiko labai nekalbių pašnekovų?

– Taip dar nėra buvę. Sakyčiau, ne tik šioje laidoje, bet ir apskritai per mano profesinę karjerą. Jei žmogaus gerai paklausi, jis gerai ir atsakys. Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių. Neseniai buvo juokinga situacija su vienu garsiu dirigentu. Kalbant apie tam tikrą jo gyvenimo įvykį, norėdama pasitikslinti datą, užmečiau akį į savo kompiuterį, o jis sako: „Jėzau, kam jūs tiek ruošėtės, aš gi pasakysiu!“ Būna ir kitokių situacijų, kai pašnekovui primenu seniai pamirštus jo gyvenimo faktus. Tuomet jis tiek nustemba, sako, gyvenime nebūčiau to prisiminęs. Mūsų atmintis selektyvi, kažką ištrina arba taip toli nukiša, kad tik tam tikrame kontekste pateiktas klausimas grąžina į praeitį. Labai įdomus darbas, net pati sau jo pavydžiu (juokiasi).

V. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sunku rasti garsenybių Lietuvoje, kurios dar nebūtų jūsų kalbintos?

– Vis dar randame. Labai džiaugiamės, kai pavyksta prisiminti arba rasti tokių, kurios mažiau sukasi viešose medijose. Vien kultūros pasaulis koks turtingas! Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne? Sunkus ir aršus jų pasaulis. Dėl to mylime aktorius, režisierius, dailininkus, muzikus. Dominuoja kultūros autoritetai. Tačiau herojai satelitai sukuria lygiavertę pusiausvyrą, kad laida būtų apie visus ir visiems.

– Ar jūs pati dažnai pasižiūrite galutinę laidos „Gimę tą pačią dieną“ versiją?

– Visada. Tai darbo dalis. Argi galima nepamatyti savo vaiko, kai jis scenoje? Manau, kiekvienas profesionalas pasižiūri, kas išėjo. Tik niuansas, kad laidos „Gimę tą pačią dieną“ tikrasis tėvas yra kolega prodiuseris Vygintas Prebergas, tai jam ir tenka visa atsakomybė. Juokingiausia, kad vos ne kiekvieno eterio metu mes abu aistringai susirašinėjame žinutėmis: džiaugiamės arba dejuojame žiūrėdami laidą eteryje. Aš esu kritiškesnė, o Vygintas – optimistiškesnis. Kai tik pradedu burbėti, kodėl laidoje neliko to ar ano, jis vis stabdo – palauk, palauk, žiūrėk toliau, pamatysi. Man apskritai atrodo, kad šioje laidoje esame tokia dėl rezultato ypač susijausminusi komanda, kad jaučiamės kaip viena ranka, todėl dirbti yra didžiulis malonumas.

– Gal esate sulaukusi kvietimo pabūti laidos „Gimę tą pačią dieną“ heroje?

– Kolega Vygintas (už nugaros jį pravardžiuoju Spielbergu) dažnai pašmaikštauja – na, kada pati pagaliau eisi kalbėti. Pasijuokiame: pati paklausiu, pati atsakysiu.

– Pakalbėkime ir apie kitas dvi jūsų kuriamas laidas – „Verandą“ ir „Stilių“.

– „Veranda“ – jauniausias ir aikštingiausias mano vaikas. Pražilti su juo galima nuo visokių juokingų ir nelabai niuansų. Ji rodoma ketvirtą sezoną. Kažkas klausė, ar „Veranda“ susijusi su mano namų remontu? Oi, ne. Namus įsirengiau gerokai vėliau, nei buvau sugalvojusi „Verandą“, bet ji vis neįveikdavo TV laidų konkurso. Tačiau kai jau namie pasidariau remontus, va tada laimėjau konkursą ir mano asmeninė namų kaitos patirtis labai pravertė „Verandos“ projektui. Tik gaila, niekaip negaliu prisikalbinti savo geros bičiulės, kuri buvo mano buto architektė, pasirodyti laidoje. Žinau, prie kokių puikių projektų ji dirba ir kokią estetiką sukuria, bet į eterį – niekaip.

Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių.

Beje, labai ryški tendencija – laidoje noriai siūlo savo darbus jauni, drąsūs, veržlūs architektai arba net neprofesionalai, kuriantys interjerus. Laidos pobūdis leidžia aprėpti labai skirtingus požiūrius į namų stilistiką. Ši laida skirta žmonėms, besidomintiems, kokią galima susikurti savo namų aplinką.

– Dažnai „Verandoje“ rodomi interjerai atrodo lyg negyvenami. Ar specialiai ieškote tokių, dar kvepiančių dažais, ar, prieš įsileisdami televizijos svečius į namus, žmonės labai susitvarko?

E. Blaževič nuotr. 

– Šiek tiek tiktų abu jūsų variantai. Tačiau vien naujų, neapgyvendintų interjerų specialiai neieškome. Architektai dažniausiai parodo šviežiausią objektą, kol jame dar negyvena šeimininkai. Visi puikiai žinome, kaip greitai namai apauga daiktais. Gali samdyti puikiausią architektą, bet jis negyvens kartu ir neprižiūrės namų estetikos projekto. Todėl šviežias įspūdis ir atrodo tarsi negyvų namų, bet tuomet geriausiai matyti idėjos. Žinau situacijų, kai po kurio laiko, jau gerokai pagyvenus šeimininkams, prieš atvykstant architektui aplankyti savo kurto objekto, juos ištiko panika, nes reikėjo susitvarkyti iki pirminio sumanymo. Visos namų idėjos išsikraipo pagal žmogaus gyvenimo būdą, estetikos supratimą, tvarkos palaikymą, vaikus, naminius gyvūnus ir pan.

Tačiau žiūrovui įtikti nelengva. Vieni piktinasi, kodėl rodome negyvenamus namus, kiti – kodėl apleistus. Treti pasigenda spalvų, nes daugelio namuose dominuoja monochromas. Žodžiu, taip ir žylama. Tačiau visiems įtikti neįmanoma.

– Kalbant apie jūsų dabartinius namus, ar jų vidaus sienos vis dar baltos, kaip ir pradžioje?

– Vietomis (juokiasi). Šešti metai po remonto palieka pėdsakų. Be to, namuose gyvena katinas, ateina mažų vaikų, ir aš nesu iš tų, kuri kasdien bėgiotų su skudurėliu ir tyrinėtų visus pėdsakus ant sienų. Visą gyvenimą buvau šunų mylėtoja, o namų sienos – spalvotos. Ir šunys su sienomis geriau sugyvendavo, bet tai supratau tik tada, kai atsirado katinas. Namų baltumai nuosekliai pilkėja. Netekau dviejų veidrodžių, kuriuos Samsonas supylė šokinėdamas. Yra nutraukęs karnizus, perkasęs visas gėles. Tačiau visi katinų augintojai žino tokias jų savybes. Pripažįstu, Samsono įpročiai kiek kitokie nei mūsų šeimos, bet visada sau primenu: jis neprašė, kad pasiimčiau jį auginti.

– Gal žinote būdą, kaip ilgainiui, įsikrausčius į naujus namus, neapauginti jų daiktais?

– Oi, nežinau… Tačiau iš tiesų reikia griežtai laikytis disciplinos. Dabar kaip tik rašau balandžio 1 d. „Stiliaus“ laidai temą apie vieną įdomiausių belgų interjero architektų Gertą Voorjansą. Filmavau jį Antverpene – be galo įdomus, linksmas ir gilus žmogus, pasaulio garsenybė, dirbantis su Belgijos karališkąja šeima, su mano korifėjumi, drabužių dizaino guru Driesu van Notenu. Visko toje temoje tiek originalaus! Tai štai jo namai – spalvų sprogimas, o meno kūrinių juose – kaip muziejaus fonduose. Jo patirtis – kas penkerius metus daryti savo sukauptų meno kūrinių ir daiktų aukcionus. Ir ką jūs manote? Gėrio vėl prisirenka!

Savo namuose iki remonto turėjau labai daug knygų. Kai reikėjo viską iškraustyti prieš ateinant meistrams, padariau reviziją, išdalijau krūvas daiktų, atsisveikinau su vadinamosiomis vieno skaitymo knygomis. Nepraėjo septyneri metai, ir knygų lentyna vėl lūžta. Tačiau dabar esu gudresnė: perskaitau knygą ir išsyk sprendžiu – grįšiu prie jos, ar ne. Jei ne – atiduodu draugams, kad perskaitę leistų jai keliauti toliau.

Dėl daiktų? Visi žinome, kad nereikia jų kaupti. Tačiau pasidalysiu skaudžia patirtimi. Kai mirė mano mama, po metų pradėjau tvarkyti tėvų namus, tada į mano namus atkeliavo knygos, albumai, mamos megzti drabužiai. Ji pasakiškai gražiai megzdavo. Verkdama viską susirinkau, išsiploviau megztinius, susidėjau į dėžes. Negaliu jų išmesti!

Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne?

Dar iki mamos netekties mirė vieniša mamos sesė, liko daugybė jos daiktų, tapytų paveikslų. Tuomet viską sunešiau į tėvų namus, bet po mamos mirties teko tvarkyti ir tetos, ir tėvų, ir ten buvusius mano jaunystės laikų daiktus. Vėl dėliojau, dalijau, sukau galvą. Dalį tetos tapybos darbų laikinai atidaviau į Rokiškio muziejų. Kai ką padovanojau, kai ką padėjau saugoti. Kiekvienas žmogus yra gyvenimas, o kiekvienas gyvenimas yra daiktai, kurie pergyvena žmones. Skaudžiausia buvo atsisveikinti su pianinu, nes tikrų, medinių, dabar niekam nereikia. Padėjo socialiniai tinklai, per juos atsirado, kas mielai pasiėmė knygas, išsivežė pianiną į Kauną, į kažkurią mokyklą. Džiaugiuosi, kad nereikėjo sukapoti, kaip kažkas buvo pasiūlęs.

V. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad amžinatilsį mamytė labai gražiai megzdavo. O jūs pati?

– Mama megzdavo, o paskui ją – ir aš. Nebuvo kuo rengtis, o puoštis norėdavosi. Mano teta labai gražiai siuvo. Aprengta būdavau dailiai. Tik tais laikais sudėtingiausia būdavo gauti siūlų ir medžiagų. Mamai kažkas parduodavo kietų, šiurkščių kiliminių siūlų, tai ji iš jų megzdavo stebuklus. Kaip nuostabiai jai pavykdavo godė stiliaus sijonai – pasakiškai išlaikydavo formą! Teta man buvo pasiuvusi nuostabų Chanel stiliaus švarkelį iš apkloto, tais laikais vadinto adijaliuku.

– Daugelis šiuolaikinių moterų mezgimą renkasi kaip vieną iš meditacijos priemonių – mintims nuraminti.

– Anų laikų mezgimas buvo labiau iš ubagystės. Gal prieš šešetą metų nusipirkau prabangių siūlų. Megztinio iki šiol nepabaigiu. Meditacija man? Turbūt skaitymas. Jei neturiu po ranka knygos, skaitau etiketes ar bet ką, kas parašyta patenka po akimi. Vyras iš manęs juokiasi, kad skaitau nežmonišku tempu, kaip robotas.

– Koks jūsų santykis su socialiniais tinklais?

– Dabar feisbuką naudoju kaip darbo priemonę, nes filmuojant randu visko, kas, iš anksto žinau, netilps į laidą, bet nepasidalyti tiesiog gaila.

Nesenai filmavome Islandijoje ir greta kelių planuotų temų Lietuvos garbės konsulė Islandijoje profesorė Inga Minelgaitė patarė pamėginti susisiekti su bene labiausiai šiuo metu Islandiją pasaulyje garsinančiu verslininku Haralduru Thorleifssonu. Antras turtingiausias žmogus Islandijoje, darantis begalę labdaringų darbų, pats sėdintis neįgaliojo ratukuose, kuriantis muziką, konkuruoja su pirmu turtingiausiu dėl mokesčių. Kuris iš jų sumokės valstybei daugiau mokesčių! Ar galite patikėti, kokios mąstymo kategorijos ir kokie prioritetai? Kaip tokiais dalykais nesidalyti feisbuke?

– Likome neapkalbėję dar vieno jūsų kūdikio, gal jau net ne kūdikio, o mokyklinio amžiaus vaiko. Turiu omenyje gyvenimo būdo žurnalą „Stilius“. Iš pradžių tai buvo labiau mados aktualijų laida?

– Vos pradėjau, pirminis laidos moto buvo mados ir estetikos žurnalas. Tačiau nuo pat pradžios „Stiliaus“ temos sukosi aplink life style, nes toks žanras, vadinamasis softas, Lietuvoje tuo metu neegzistavo. Mada dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo labai šviežias, naujas reiškinys. Buvo rengiami šiandien protu nesuvokiami mados konkursai, juos aplankė neseniai išėjęs Paco Rabanne, Nicola Trussardi, Nolanas Milleris. Paskui aš pradėjau važinėti filmuoti mados savaičių į Paryžių, Londoną. Buvo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų Vytautas Kernagis, laikas: mums vėrėsi pasaulis ir buvo tiek visko naujo, nematyto. Laikui bėgant keičiausi ir aš, keitėsi ir mano laida. Augo, brendo, tobulėjo drauge su manimi.

Šiuo metu sulaukiu vieno kito auditorijos priekaišto, kad per dažnai laidoje kalbu apie Ukrainą, apie iš jos pasitraukusius ar jai padedančius žmones. Keista, ar ne? Man atrodo, net didžiausi estetai ar situacijoje nesigaudantys žmonės turėtų justi, ant kokio bedugnės karšto šiandien visi stovime. Kai praėjusį vasarį, antrą karo dieną, vežiausi anūką iš mokyklos, pradėjome kalbėti apie karą, kas tai yra ir kodėl. Aiškinau, stengdamasi netraumuoti mažo žmogaus, kuris tik pradeda skaityti ir visas pasaulis jam dar gražus. Viską išklausęs, jis pagalvojo ir sako: „Žinai, geriausia numirti, kai miegi, tada negirdi, kad bombarduoja.“ Taigi nekalbėti to, kas šiandien skaudu kiekvienam mąstančiam žmogui, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Jeigu mes patys nekalbėsime, kalbės tie, kurie kalba kita kalba.