Kol Vidmantas Urbonas šturmavo Baltiją, jį lydėjusi komanda galynėjosi su traumomis, ligomis ir baimėmis

Pirmadienio rytą Vidmantas Urbonas grįžo namo į Panevėžį. Žmona Rita ir jis atrodė pavargę - nepavyko įveikti Baltijos. Tačiau namuose laukė maloni staigmena.

Šoką jūroje patyręs ir į Panevėžį anksčiau grįžęs sūnus Rokas net negalvojo miegoti, nors buvo šešta valanda ryto. Jis virė cepelinus. „Skaniai papusryčiavome. Virtuvėje Rokas neturi lygių, o jūroje jam buvo gerokai sunkiau“, - nusišypsojo motina.

Prie stalo šeima aptarinėjo ne patiekalų receptus, bet sekmadienio vakarą pasibaigusį žygį. V.Urbonas tuomet pirmą kartą išgirdo, ką išgyveno jį lydėję šeimos nariai. „Kai sužinojo, kad kai kurie lydėjusios komandos nariai patyrė traumas, griebėsi už galvos“, - R.Urbonienei įstrigo vyro reakcija.

Jūra pakrikštijo bangomis

„Launagio“ kapitonas R.Rimšas – vėl jūroje. Jo jachta labai retai švartuojama uoste. „Mano gyvenimas – tarp bangų“, – geriausiai kapitonas jaučiasi prie šturvalo. Ilgai tyrinėjo, kol priprato prie visų, kartais ir nemalonių, jūros staigmenų.

„Taip, nepatyrusiesiems kyla įvairių rūpesčių, - žygį per Baltiją prisiminė kapitonas. – Svarbiausia – nusiteikimas. O kai kurie Urboną lydėję asmenys tikėjosi gerai praleisti laiką. Tai – ne atostogos. Galų gale ir jie tai suprato.“

Baltija negailėjo pamokų. Ne visi sugebėjo jas išmokti. Pirmasis krito Vidmanto sūnus Rokas. Vėjas, kelių metrų bangos ir per bortus besiveržiantis vanduo – dvidešimtmečiam jaunuoliui toks krikštas pasirodė pernelyg žiaurus.

„Patyriau šoką. Net nežinau, kodėl taip atsitiko. Tikrai negalvojau, kad prarasiu pusiausvyrą, jūroje lieka tik patys stipriausi, - Rokas dar labiau pradėjo vertinti tėvo drąsą. – Ne visi gali plaukti jachtoje, o jis susigrūmė su jūra.“

Geriausi vaistai – žemė

R.Rimšas nesunkiai atpažįsta jūros ligos simptomus. Kartais priima ryžtingą sprendimą: ligonio neišgydys jokie vaistai. „Mačiau, kad Rokas nepasirengęs psichologiškai. Kai tu sulauki ne to, ko tikėjaisi, nepadės jokie vaistai“, - prieš išplaukiant į jūrą apie tai V.Urboną lydinčius asmenis įspėjo kapitonas.

Jis matė, kad kai kurie nesureikšmino jo žodžių, bet po kelių valandų įsitikino, kad kapitonas buvo teisus. „Kaip įveikti jūros ligą? Tos būsenos nevadinu liga. Būtina griežtai laikytis taisyklių, - emocingai kalbėjo kapitonas. – Jokio alkoholio, riebaus maisto ir baimių. Tik tada padės vaistai.“

Rokui veiksmingas buvo vienintelis gydymas. Kai pasiekė krantą, jaunuolis sugebėjo giliai įkvėpti. „Buvo baisu. Sūnus ištiktas šoko, o vyras plaukia toliau, - kalbėjo motina. – Bet esu užsigrūdinusi. Vidmantą lydėjau ir per Lamanšą. Žinojau, kad viskas susitvarkys.“

Ar Rokas dar kartą plauks per jūrą? „Tiesą sakant, apie tai net nepagalvojau. Bet žinosiu, ko reikia tikėtis. Esu tikras, kad su jūra negalima juokauti“, - savo kailiu įsitikino Rokas.

Žmona darė, ką reikėjo

Naktimis jachtą siūbuodavo labiau. „Jausdavau, kad atpilsiu visą maistą, bet vis tiek leisdavausi į triumą. Turėjau virti sriubas, Vidmantas bet kada galėjo sustoti pavalgyti“, - Rita tris dienas nė akimirką sau neleido atsipalaiduoti.

Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro slaugytoja įpratusi rūpintis sportininkais, bet šis žygis buvo labai sunkus. „Kartą Meksikoje dirbau 18 parų, miegodavau vos po dvi valandas. Nieko, esu pratusi dirbti tokį rimtą darbą. Bet kai pradeda supti bangos, darosi pernelyg sunku, nepakeliama“, - tik grįžusi į Panevėžį atvirai prabilo moteris.

Jūroje ji darė tai, ką turėjo. „Kokios buvo mano pareigos? – perklausia ji. - Ir energinių gėrimų, ir maisto ruošimas. Sunku konkrečiai pasakyti. Kaip ir per visas varžybas, dariau tai, ką reikėjo. Vidmantą reikėjo ir tepalais patepti, ir valgyti išvirti, ir maisto paduoti.“

„Šįkart nebuvau viena, kaip kad kažkada pasaulio triatlono čempionatuose Meksikoje, – tęsia ji. - Dirbo ir gydytojai, su kuriais galėjau pasitarti, ką, kada ir kaip daryti.“ Bet kartais pagalbos prireikdavo ir patiems medikams.

Susižeidė stuburą

Urbonų šeimos gydytoja Irena Brokaitė ketvirtadienį peržiūrėjo nuotraukas iš jūros. Bet praėjusią savaitę vykusią ekspediciją jai primena ne tik fotografo įamžintos akimirkos. Mėlynės ir skausmai – geriausi Baltijos šturmo liudytojai.

Jachtoje ji turėjo suteikti pirmąją pagalbą, nors kartais medikų prireikdavo ir jai pačiai. „Leidausi į triumą, paslydau, nuriedėjau žemyn“, - prisiminė medikė. Akyse aptemo ir stuburą sukaustė nepakeliamas skausmas. Medikė ne kartą medicinos vadovėliuose skaitė, kokie pavojingi yra kaulų skausmai.

„Bet atsipirkau sumušimu, nors iš pradžių į galvą lindo pačios blogiausios mintys“, - atvirai kalbėjo medikė.

Gydytis traumos nebuvo kada, skubėjo padėti kitiems susižeidusiems žmonėms. „Visko buvo, - sakė R.Urbonienė. – Vieni vėmė, kiti patyrė traumas, treti neatlaikė įtampos.“ Kai lydintys asmenys skundėsi nepatogumais, V.Urbonas nesustodamas plaukė jūra.

Kapitonas irgi nerimavo

„Ką daryti? Gal reikėtų plaukti kranto link. Ar galite paskubėti? Kada nurims jūra?“ - kapitonas R.Rimšas ne tik vadovavo įgulai, bet ir nuolat atsakinėjo į įsitempusių žygio dalyvių klausimus.

„Stengdavausi visus nuraminti, ypač plaukiko stebėtojus, kurie negalėjo nuleisti akių, - prisiminė kapitonas. – Pasakiau, kad jie privalo sėdėti tarsi įkalti ir žiūrėti. Visi buvo tokios būklės, lyg žmogus būtų atsidūręs už borto.“

Už griežtų kapitono nurodymų slėpėsi pažeidžiamas žmogus. Jis irgi grūmėsi su vidiniais priešais. Kapitonas puikiai suprasdavo, kad įsiaudrinusi jūra gali būti nenuspėjama. „Bet žinojau, kad visada pergalę švenčia racionalus protas“, - nusišypsojo jis.

Tuo vadovavosi ir Baltiją šturmavęs V.Urbonas. Tačiau jūra buvo tokia galinga, kad panevėžietis nesugebėjo jos įveikti.