Rytoj Nacionalinėje dailės galerijoje vilniuje atidaroma vieno žinomiausių XX a. Lenkijos avangardo menininkų ir teatro reformatoriaus paroda "Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras". T.Kantoro kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą.

Paroda surengta bendradarbiaujant su T.Kantoro kūrybos dokumentacijos centru "Cricoteka" Krokuvoje. Parodos kuratorius – Józefas Chrobakas (Krokuva), koordinatorė – Dovilė Tumpytė (Vilnius).

T.Kantoras (1915–1990 m.) – lenkų tapytojas, piešėjas, scenografas, režisierius, eksperimentinio teatro kūrėjas ir teoretikas, hepeningų ir meninių manifestų autorius, Krokuvos (1967–1968 m.) ir Hamburgo (1961 m.) dailės akademijų profesorius, daug prisidėjęs prie avangardo terpės formavimosi Lenkijoje, ypač – Krokuvoje.

Savo šalyje menininkas daugiausia bendradarbiavo su svarbiomis naują, avangardinį, meną populiarinusiomis galerijomis "Krzysztofory" Krokuvoje ir "Foksal" Varšuvoje. Čia jis rengė naujo meno parodas ir hepeningus.

Po tapybos ir scenografijos studijų Krokuvos dailės akademijoje (1934–1939 m.) T.Kantoras įkūrė (ir įkvėpė) kelias menines grupes: Krokuvos nepriklausomą pogrindinį teatrą, Jaunųjų dailininkų grupę, Menininkų klubą.

Nuo 1955 m. T.Kantoras vadovavo savo įkurtam "Cricot 2" teatrui. "Tai buvo meilės trikampis. Aš, tapyba ir teatras", – rašė menininkas. Nuo 1969 m. su "Cricot 2" teatru daug kartų gastroliavo visame pasaulyje.

– Kuo T.Kantoro kūrybos paroda gali būti įdomi įvairių kartų Lietuvos menininkams ir paprastiems parodų lankytojams? – paklausėme parodos koordinatorės Dovilės Tumpytės.

– 7 ir 8-uoju dešimtmečiais T.Kantoras buvo mistifikuota figūra. Būtent tos kartos Lietuvos menininkai apie jį žinojo kaip apie autorių, kuriantį naują – avangardinį – meną. T.Kantoro kūryba darė įtaką ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos, ypač XX a. antrosios pusės, menui. Jo studijoje lankėsi dailininkas Vincas Kisarauskas, jo kūriniai padrąsino Valentiną Antanavičių imtis asambliažo technikos. Jaunajai kartai, manau, T.Kantoras nežinomas.

– Ką šioje parodoje pamatys teatro gerbėjai?

– T.Kantoras labai daug naujovių įnešė į teatro raidą, spektaklius kūrė remdamasis keistomis idėjomis. Jis sukūrė įvairių teatro koncepcijų, kaip "beformis teatras", "nulinis teatras", "hepeningo teatras", "neįmanomas teatras", "mirties teatras". T.Kantoro teatrinė kūryba buvo labai susijusi su jo daile. Dailės objektai, scenografija spektakliuose vaidino kaip ir aktoriai. Jie reiškė tiek pat, kiek ištariamas žodis. Lietuvos žiūrovai parodoje pamatys T.Kantoro scenografijų fragmentų iš jo spektaklių, fotografijų.

– Ar T.Kantoro avangardas šiais laikais neatrodo pasenęs?

– Netgi dabar jo scenografijos neatrodo pasenusios. Jos įdomios savo idėjomis. Pavyzdžiui, 4 ar 6 kv. m scenografija, kuri aktoriams tapo scena. Jie buvo priversti vaidinti ant tokios mažos platformos, ant kurios buvo pridėta daug sulankstomų medinių kėdžių. Jis sukurdavo labai keistus objektus, su kuriais scenoje aktoriai turėdavo "kontaktuoti".

Ypatingo dėmesio nusipelno teatro objektai: "Rūbinė" iš spektaklio "Meilutės ir baidyklės" ir mokykliniai suolai su mokinių bei jų prižiūrėtojo manekenais iš kultinio spektaklio "Mirusi klasė".

T.Kantoro dailę įkvėpė anuomet naujos meno kryptys – siurrealizmas, beformė dailė ir konceptualusis menas, su kuriomis jis susipažino per dažnas gastroles užsienyje. Nuo 1964 m. dailėje ir teatre jis plėtojo savo sukurtą ambalažo meninę viziją; jos kelis pavyzdžius galima išvysti šioje parodoje.

Kas? Parodos "Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras" atidarymas.

Kur? Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius).

Kada? Birželio 21 d. 18 val. Paroda veiks iki rugsėjo 2 d.