Tarptautiniame šokio festivalyje – kūnas kaip ginklas

Baigiantis rugsėjui savo pradžią skelbs jau dvidešimt antrus metus skaičiuojantis tarptautinis šokio festivalis „Aura’22". Šįmet, rugsėjo 27–30 d. pagrindines Kauno erdves okupuos visame pasaulyje pripažinti choreografai ir trupės iš Norvegijos, Prancūzijos, Izraelio, Austrijos, ir Portugalijos.

Festivalio atidaryme – bomba

Taip pat festivalyje bus pristatytas bendras lietuvių ir olandų projektas. Taigi žiūrovai turės galimybę susipažinti arba pratęsti pažintį su įvairiapusišku Europos šiuolaikinio šokio menu.

Festivalio atidarymas – sensacingas ir paslaptingas austrų choreografės Anne Juren ir režisierės Annie Dorsen monospektaklis „Magiška“.

„Kai žiūrėjau šį spektaklį, kurį laiką net nesupratau, kas tai: šokis, cirkas, iliuzionistų pasirodymas ar viskas drauge, – įspūdžiais dalijosi festivalio direktorė Birutė Letukaitė, – bet, be jokios abejonės, tai – festivalio bomba.".

Choreografė pabrėžė, kad žiūrovas neturėtų tikėtis klasikinio šokio pastatymo: "Gyvename XXI a. ir šis pasirodymas iliustruoja būtent tai.“ Provokuojamas kūrinys „Magiška“ skirtas tik suaugusiems žiūrovams, vaikai į salę nebus įleidžiami.

„Magiška“ kelia daug diskusinių klausimų: ar gali striptizas būti naudojamas svarstant moteriškojo kūno lytinį nukrypimą? Ar magija ir cirko triukai yra adekvatūs lyčių vaidmenims konstruoti? Kritikų nuomone, šis kūrinys provokuoja ir kelia įvairių diskusijų – meno ir kapitalizmo, feministinių performansų ir pramogų, arba moters ir meno.

„Tie, kurie mano, kad susidoros su spektaklyje pateikiamomis kontroversiškomis staigmenomis, praleis puikų, beveik stebuklingą vakarą. Visiems likusiesiems tai bus dar labiau nepamirštama“, tikino „Auros“ vadovė B.Letukaitė.

Technologijos ir šokis

Pribloškiamomis muzikos ir vaizdo technologijomis stebinanti tarptautinė prancūzų šokio trupė „A.lter S.essio“ į šokį žvelgia iš kitos pusės. Lazerių šviesos, kurtinamas garsas ir piešiniai kuria tokį įspūdį, kad niekas negalėtų prieštarauti dėl dirbtinumo.

2010 m. „A.lter S.essio" svečiavosi tarptautiniame šokio festivalyje su monospektakliu „Netektys|Sluoksniai“, kurį žiūrovams parodė japonų šokėja Yoko Higashino. Nuo pirmos iki paskutinės minutės ši nepaprastai išraiškinga, ateivės įvaizdį sudaranti šokėja tiesiog siurbte siurbė aplink ją supančių žmonių dėmesį.

Lietuvių publikos pamėgta šokėja Y.Higashino su partneriu Gianni Josephu šiemet ir vėl sugrįžta su premjeriniu spektakliu „Patvarumas“. „Galiu užtikrinti, kad šis pasirodymas daugeliui tikrai patiks“, – pasakojo B.Letukaitė.

„Medijos ir judesys susijungs ir lietuvių projekte „Sonus.lux.unum“ , – pastebėjo B.Letukaitė, – nes šįmet „Auros“ šokėjai bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo universiteto šiuolaikinių menų katedra ir kuria bendrą projektą, kurį nemokamai parodys „Fluxus“ ministerijoje.

Apie kvailumą, grožį, žlugimą

Izraelio choreografai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras festivalio publikai atveža žavingą ir kartu prieštaringų emocijų keliantį šiuolaikinio šokio spektaklį „Kvailių laivas“.

„Tai unikalus šokio spektaklis, vaizduojantis mūsų, kvailių, gyvenimą, kuriame nesugebame bendrauti, – apie pasirodymą kalba choreografai. N.Sheinfeldą ir O.Laorą įkvėpė Sebastiano Branto poema „Kvailių laivas“, kurioje pasakojama apie į laivą perduotų kvailių grupelę, plukdomą į kvailių rojų. Pasak poemos autoriaus, kvailiai – tai žmonės, nepaklūstantys socialinėms normoms. Kaip teigia patys choreografai, remdamiesi autoriaus metafora, norėjome, kad mūsų šokio spektaklis atitiktų kelionę laivu, kurioje ir žiūrovas taptų keleiviu, kita vertus, visi juk esame tam tikra prasme kitoniški.

Norvegų choreografė Ingun Bjørnsgaard festivalį uždarys šiaurietiška energija dvelkiančiu šokio spektakliu „Jūra“. Jis sukurtas remiantis žymaus norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjese “Dama iš jūros”. H.Ibseno pjesėje daugiausia koncentruojamasi į vieną pirmųjų „šiuolaikinių“ moterų. Ji – griaunanti nusistovėjusią tvarką iri peržengianti naujųjų išsivadavimų ribas tam, kad būtų įviliota tokių jėgų, kurios yra ne tik pavojingos ir atstumiančios, bet kartu ir keliančios pagundą.

„Jūra” apima pagrindines temas, apibūdinančias choreografės raišką – dvilypumą, neaiškų ilgesį, norą išnykti, nešvankumą ir paviršutinišką nerimą. Šis spektaklis pradedamas judesio inscenizacija, primenančią socialinį atitrūkimą ir visuotinį priimtinumą.

Susiduriant visuomeniniam paviršutiniškumui, intymumui ir asmeniškumui, I.Bjørnsgaard savo šokėjuose bando atrasti trapumą ir painumą. Ji siekia atskleisti tokius momentus, kuriuose žmogus yra žmogiškiausias – matomas tiek jo grožis, tiek paties žlugimas. Tai lyg ir absurdiška, bet kartu ir jaudina. “Jūra” taip pat yra humoristinis ir gerai atpažįstamas spektaklis, jame žaidžiama epinio šokio tradiciniu iliustratyvumu ir abstraktaus šokio painiu pasinėrimu į save.

Bendri projektai ir nepažįstamieji

Festivalio šeimininkus pamatysime bendrame olandų ir lietuvių projekte, kurio rezultatai – net keturi visiškai skirtingi šokio spektakliai. Šis lygiaverčių abipusių mainų tarp Lietuvos ir užsienio šiuolaikinį šokį prodiusuojančių institucijų projektas vykdomas pirmą kartą, taigi bus įdomu išvysti jo rezultatus.

Festivalio šeimininkai Kauno šokio teatras „Aura“ su olandų choreografu, Amos Ben-Tal ir kroatų kilmės šokėja Lana Coporda yra paruošę premjerinį šokio spektaklio dalį „Nužudyti Viktorą“. Choreografai Jérome Meyer ir Isabelle Chaffaud su trimis lietuvių šokėjomis pristatys „W(o)men“, Rūta Butkus kalbės apie „Pamestas akys“ , o Lora Juodkaitė ir japonų choreografas Kenzo Kusuda pristatys duetą „Miražas“.

Portugalų choreografė Né Barros su muzikos virtuozu Jorge Queijo pristatys premjerinį šokio spektaklį „Kuriant nepažįstamąjį“. „Keliuose savo darbuose tyrinėju kraštovaizdžio, ribos, judrumo, skirtingų perspektyvų sąvokas, – pasidalija mintimis portugalų choreografė, – kurios visada man buvo gairės, mąstant apie žmogaus buvimą sukurtu, sukonstruotu kūnu, žvelgiant į kūną kaip į (at)vaizdą ir į (at)vaizdą kaip į judesį. Šiuos ekspatrijuotus ir perkeltus (be tėvynės ir be vietos) šokančius kūnus aš pavadinau solistais arba judančiaisiais, judėtojais.“

Pasak Ne Barros, ankstesniame jos darbe jie buvo pavadinti svetimšaliais. Spektaklyje nepažįstamojo kūrimas šokėjui ir muzikantui yra daugeliu atvejų svetimšalių peržiūrėjimas iš naujo, „mėginant atkurti solo visatą, kurioje žmogus iš naujo sau atranda daugybę istorijų ar personažų, begalę vietos pakeitimų“, – atskleidžia savo įžvalgas portugalų choreografė.