Senamiestyje – arijos

Atrodė, kad tos dienos patyrimai ir įdomybės baigtos. Barselonos senamiesčio gatvės iš kiekvieno kampo žiūrėjo viduramžius menančiomis akims. Viename kiemų stoviniavo minia žmonių, jie kažko įdėmiai klausėsi, o paskui prapliupo ploti.

Begalinis smalsumas traukė sužinoti, kas taip patiko naktinėtojams. Prisiartinus pagaliau pavyko suprasti, kad visi jie stebi kažkokį reginį.

Greitai paaiškėjo, kad tai buvo puošniais meksikietiškais rūbais vilkėjęs jaunas vyras. Jis traukė klasikines operų arijas. Dailiai nuaugęs, tamsaus gymio dainininkas pasirodė besąs profesionalus tenoras.

Klausytojai, kurių didžioji dauguma, be abejo, buvo turistai, negalėjo atitraukti nuo dainininko akių. Jis pasirinko puikią vietą, aukštos sienos sudarė savotišką akmeninį šulinį, todėl balsas aidėjo nepakartojamai.

Žiūrovai ieškojo vietos patogiau įsitaisyti, nes vaizdas ir garsas sudarė tobulą vienovę.

Įsiterpė į pasirodymą

Visiškai netikėtai viduryje vienos arijos prie meksikiečio prisijungė iki tol ramiai minioje stoviniavęs arabą primenantis vaikinas.

Nutįsusiais marškiniais, pasmukusiomis kelnėmis vilkėjęs, vasarinės kepuraitės snapą nusukęs atgal jaunuolis, sprendžiant iš jo išvaizdos, veikiau turėjo repuoti. O ir jo judesiai labai priminė hiphopo atlikėjo plastiką. Tačiau balsas vertė visus buvusius tame senamiesčio kieme aikčioti iš nuostabos.

Profesionalusis meksikietis nė kiek nesutriko, nutilo ir leido netikėtai jį nutraukusiam žiūrovui pabaigti ariją. Jis plojo išsišokėliui, o kai jo aparatūra pradėjo groti kitos arijos įžangą, gestais pasiūlė vaikinui iš minios pradėti.

Reperis išdrąsėjo, žengė į žiūrovų suformuotos aikštelės vidurį ir užtraukė sodriu baritonu. Buvo neįmanoma nuleisti akių nuo keisto jaunuolio, jo operinis balsas keistai kontrastavo su gatvės muzikos propaguotoją primenančiais judesiais bei apranga.

Staiga jis išsitiesė, pasitaisė įsivaizduojamas krūtis, pirštų mostu suvaidino pasidažantis lūpas ir prabilo moterišku balsu. Taip nuščiuvusios minios akivaizdoje tas pats žmogus įkūnijo ir vyrą, ir moterį.

Gerbėjas pagamino korteles

Žiūrovai nenustygo iš pasitenkinimo: plojo, negailėjo susižavėjimo šūksnių, į meksikiečio dėžutę ėmė kristi monetų lietus.

Iš minios išniro smulkaus kūno sudėjimo, Woody Alleną primenantis, pagyvenęs ponas. Jis buvo pirmas ryžtingai pasukęs prie meksikiečio pinigų dėžutės.

„Brrrravooo!“ – sušuko jis, įmetė porą eurų, ir, prisigretinęs prie nuščiuvusių lietuvių, žemu kimiu lyg Charles Aznavouro balsu pradėjo kažką patyliukais aiškinti. Iš jo į viršų atsukto nykščio bei nuolat kartojamų "incomparable", "impresionante", "único", "encantador" buvo nesunku suprasti, jog jam šio jaunuolio dainavimas nepaprastai patinka.

Senukas bėrė žodžius, rodė sau į galvą ir į širdį, galiausiai išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę, kurioje buvo neįprastojo dainininko profilis ir, kaip galėdamas ispanų kalba aiškino, kad tai jis pagamino šią kortelę.

Sutikęs įdėmiai jo klausančias pašnekoves pagyvenęs ispanas dar ne kartą priėjo prie lietuvių ir po valandos atrodė, kad jis yra geriausias jų draugas.

Kiemas darėsi ankštas, žmonės plūdo ir plūdo, o meksikietis ir praeivį primenantis vaikinas dainavo tarsi varžydamiesi, kartais duetu, kartais po vieną, padrąsindami vienas kitą, rungdamiesi balsu ir judesiais.

Įsimylėjęs Lietuvos sostinę

Žiūrovų minioje atsirado merginų, kurios neslėpė pažinusios apsmuktkelnį. Visu kūnu jos reiškė susižavėjimą lyg būtų pamačiusios tik per televiziją matytą žvaigždę.

Netikėtas gatvės šou baigėsi prieš vidurnaktį. Žmonės plūdo fotografuotis su abiem dainininkais, juos kalbino, spaudė rankas, plekšnojo per pečius, juokavo ir linkėjo sėkmės.

Senasis ispanas suprato, kad ir jo naujosios draugės, kalbančios nesuprantama kalba, taip pat norėtų turėti atminčiai nuotrauką su susižavėjimą sukėlusiu operos reperiu.

Jis išraiškingu gestu parodė, kad tuoj viską sutvarkys ir pasuko prie minios apspisto vaikino. Tačiau norinčiųjų pabendrauti su juo buvo tiek daug, kad viltis atsistoti šalia nuotraukai atrodė nereali.

Staiga senamiesčio gatvėje nuaidėjo senuko balsas: „Señorita bonita!“.

Jis stovėjo šalia vakaro žvaigždės ir mojo prieiti.

Žaviai nusišypsojęs fotoobjektyvo pusėn jaunuolis apkabino naująsias gerbėjas, o po akimirkos tradiciškai paklausė: „Iš kur jūs atvykote?“.

„Lithuania“, – nedrąsiai pralemenusios lietuvės laukė nemalonaus tęsinio apie tai, kad ir šis žmogus nežino, kur tokia šalis yra.

„Lietuva? Vilnius. Gedimino aikštė, Algirdo, Pilies, Didžioji gatvės. Puikiai žinau! Tai mano pats mėgiamiausias miestas pasaulyje! Lankausi ten kartą per mėnesį. Išsinuomoju butą ir gyvenu savaitę. Kai pasidaro ankšta senamiestyje, nuvažiuoju iki „Akropolio“. O dieve, jūs iš ten?!“, – per akimirką dar kartą pribloškė marokietis H.Yamlahi.

Paklaustas, gal į Vilnių traukia ten sutikta mylimoji, jis paneigė tokį spėjimą ir tikino be galo mėgstantis mažą ir jaukų Lietuvos sostinės senamiestį, turįs ten daug draugų ir važiuojantis ten tiesiog atitrūkti nuo savo intensyvaus gyvenimo.

Triumfavo televizijos projektuose

Pasirodo, H.Yamlahi tikrai yra gerai žinomas Ispanijos televizijos žiūrovams. Gimęs ir užaugęs mieste, kuris yra arčiausiai Ispanijos, Hamza moka ne tik gimtąją, bet ir ispanų, anglų, prancūzų ir dar galas žino, kiek kalbų.

Jo tėvai profesionaliai atlieka senąją marokiečių muziką, skaičiuojančią kelis tūkstančius metų.

32 metų Hamza duoną valgo iš niekaip su muzika nesusijusios profesijos, jis yra kompiuterinių technologijų specialistas.

Nuo paauglystės grojęs gitara, dainavęs savo bei kitų sukurtas dainas jis nė neįtarė turįs klasikinei scenai tinkamą balsą.

„Prieš porą metų stovėdamas po dušu juokais pabandžiau mėgdžioti Luciano Pavarotti. Paskui operiniu balsu pabandžiau dainuoti draugams girdint. Jie pagyrė ir padrąsino. Iki tol nesidomėjau klasikiniu dainavimu. Staiga kažkas atsitiko, man pasidarė taip įdomu, pagavo toks azartas, kad išmokau visas žinomiausias operų arijas. O paskui išdrįsau dalyvauti televizijos šou. Tapau ne vieno konkurso laimėtoju. Mane pradėjo vadinti operų mitų laužytoju, – atviravo H.Yamlahi. – Dabar be to gyventi nebegaliu. Negaunu už dainavimą gatvėje nė vieno cento. Tai mano pomėgis ar net priklausomybė. Savo darbu užsidirbu pinigus, o dainuodamas Barselonos senamiesčio kiemuose gaunu tai, dėl ko verta gyventi, – pripažinimą, dėmesį, plojimus.“

Hamza tikino, kad gatvėse uždarbiaujantys dainininkai yra jo draugai. Meksikiečio rūbais vilkintis dainininkas, vardu Mario, į Ispaniją atvyko iš Kubos. Nei jis, nei kuris kitas atlikėjas, uždarbiaujantis senamiestyje, nė kiek nepyksta, kai vaikinas įsikiša į jų pasirodymą ir net džiaugiasi, kad Hamza pritraukia daugiau žiūrovų, o tuo pačiu ir pinigų.