T. Arcišauskaitė-Lukošienė: iš sporto varžybų išspausčiau nebent meninį siužetą

Net ir šiuo metu, kai dauguma nacionalinių kanalų laidų kūrėjų yra pasinėrę į ilgų atostogų malonumus, "Balticum TV" komandai tenka plušėti iš peties: liepos 6-ąją startavo po daugelio metų pertraukos atgimęs televizijos projektas "Kasdieniai rūpesčiai" – būtent Tomai patikėtas šios diskusijų laidos vedėjos vairas.

"Turiu pripažinti, jaučiuosi keistokai, – apie adaptacijos subtilybes su šypsena prakalbo pašnekovė. – Vis dėlto žinių vedėjos amplua buvo kitokio pobūdžio – viskas susisteminta, surikiuota. Tuo metu "Kasdieniuose rūpesčiuose" gali jaustis kur kas laisviau, nes tai diskusija, gyvas bendravimas, tačiau sykiu vedėjui reikia būti gerai pasirengusiam, nes laidos temos – įvairialypės, nuo paprastų, buitinių, bet žmonėms svarbių reikalų iki valstybinio lygio problemų."

Kodėl išlepę ir milžinišką pasirinkimą turintys žiūrovai šiokiadienių vakarus turėtų leisti žiūrėdami būtent šią laidą? Toma linkusi manyti, kad auditoriją turėtų papirkti tiek platus temų spektras, tiek aktualių dalykų analizė įvairiais pjūviais.

– Dažniausiai žiniasklaidoje užsikabinama už skandalingų situacijų, kurios augina žiūrimumą ar skaitomumą, o šiuo atveju bus einama, vaizdžiai tariant, ne paviršiumi, bet gilinamasi į esmę ir sprendimų paieškas. Manau, šis momentas turėtų būti patrauklus ir gal net paskatins žmones susimąstyti apie tam tikrus dalykus, kurie vyksta tiek Klaipėdos regione, tiek visoje Lietuvoje.

– Kiekviena patirtis atveria naujų horizontų. Kokie jūsiškiai atradimai?

– Turbūt niekada nebūčiau patikėjusi, kad kada nors gyvenime tai pasakysiu – mane labai įtraukė politinės temos. Visąlaik nuo jų bėgau, ir štai atsidūriau būtent tame sūkuryje. Išties labai įdomu gilintis į sprendimus, kurie keičia mūsų gyvenimą, diskutuoti apie įstatymų įgyvendinimo racionalumą, politikų kodekso laikymosi ir kitus dalykus. Politinės peripetijos neišvengiamai daro įtaką kiekvienam mūsų, ir supratimą apie tam tikrus politikos dalykus, manau, turėtume įgyti jau mokyklos suole.

– Ar jums netenka susidurti su kiek stereotipiniu požiūriu, kad regioninių televizijų laidos yra provincialios ar bent jau gerokai menkesnio lygio nei didžiųjų šalies transliuotojų kuriama produkcija?

– Nemanau, kad regioninių televizijų projektai yra kokybiškai prastesni nei nacionalinių transliuotojų, tačiau toks požiūris veikiausiai ateina iš visuomenės. Neva, jei tavo auditorija yra mažesnė, tai ir produkcija mažiau vertesnė. Tarsi jei tavęs nežiūri milijonas žmonių ar daugiau, realiai tavęs kaip ir nėra. Tad pirmiausia turėtų keistis pats požiūris į regioninę žiniasklaidą.

Juo labiau reikėtų įvertinti ir tai, kad regioninei žiniasklaidai išsilaikyti kur kas sunkiau, kalbant tiek apie reklamos pritraukimą, tiek apie valstybės finansavimą ar įvairių projektų pavidalu, ar tiesiogiai.

Dar viena problema – vadinamasis žmonių nutekėjimas į didesnius miestus. Regioninei žiniasklaidai pritraukti ir išlaikyti profesionalius darbuotojus, savo srities fanatikus labai sudėtinga. Didelis problemų spektras susilieja į tai, kas lemia, kad Lietuvoje regioninė žiniasklaida, leisiu sau pasakyti, yra nuošalėje.

– Turbūt, kaip ir jūsų kolegos, itin skaudžiai išgyvenote televizijos vadovų sprendimą atsisveikinti su žinių laida, kuri beveik 24 metus buvo neatsiejama "Balticum TV" tapatybės dalis?

– Televizijoje dirbu palyginti neilgai – beveik trejus metus, tad dar nebuvau taip stipriai suaugusi su šia laida kaip kiti kolegos. Tačiau, žinoma, skaudu. Kaip ir mūsų žiūrovams. Laidos neberodome nuo karantino, bet dar ir šiandien žinių tarnybos telefonu sulaukiame skambučių su klausimais – kodėl, kas atsitiko?

Natūralu, kad dingus iš ekranų tam, kas visiems buvo įprastas ir tarsi savaime suprantamas dalykas, kyla ir nuostaba, ir pasipiktinimas. Neabejoju, kad ir televizijos vadovybei buvo sunku priimti tokį sprendimą, bet tai yra labai brangus projektas tiek finansine, tiek žmogiškųjų išteklių prasme. Vienai žinių laidai parengti reikėdavo keturių žurnalistų ir tiek pat operatorių, o kur dar studija, montažas, garsinimai ir visa kita?

Būta ir tokių įtemptų situacijų, kai žinių tarnyboje likdavome tik aš ir operatorius arba po porą žurnalistų bei operatorių, ir tokiomis pajėgomis turėdavome parengti visos dienos žinias – tada nuo ryto pasineri į nesibaigiantį darbų maratoną, leki nuo vieno pašnekovo pas kitą, kartais jau sunkiai ir besiorientuodamas, kur kokia tema.

Tačiau šis darbas turi daug žavesio. Dar to nežinodama, kažkodėl jau nuo vaikystės svajojau dirbti būtent žiniose. Tuo metu, kai kitos mergaitės žaisdavo su lėlėmis, aš sėdėdavau prie veidrodžio ir vaidindavau laidos vedėją.

– Nepaisant to, jūsų kelias į televiziją – gana nestandartinis.

– Mano kelias iš tiesų buvo ilgas, vingiuotas ir įvairialypis. Dirbau mokytoja, turiu renginių organizavimo patirties. Kita vertus, per tą laiką įgijau geros praktikos ir gyvenimiškų pamokų – matyt, to reikėjo, kad subręsčiau naujam savo gyvenimo etapui.

Kai teko rinktis studijas, šeima pasakė, kad iš Telšių taip toli – studijuoti žurnalistikos Vilniuje arba Kaune – manęs neišleis. Tad Klaipėdos universitete įstojau į lietuvių filologiją ir režisūrą, studijų metais turėjau puikius kuratorius – aktorius Vytautą ir Veltą Anužius. O po universiteto su tokia specialybe kur daugiau pasuksi – teatrui, matyt, nebuvau pakankamai talentinga, tad teko rinktis pedagogiką. Taip nutiko, kad mokykloje užsibuvau apie dešimt metų.

Vis dėlto ilgainiui supratau, kad esu ne savo vėžėse, kad tiesiog nebegaliu dirbti mokytoja.

– Kas kartino jaunos pedagogės gyvenimą?

– Ne vaikai ar jų tėvai vedė iš proto, o Lietuvos švietimo sistema. Tiesiog nebegalėjau vaikams meluoti, kad mūsų švietimo sistema yra gera, teisinga ir atvira visiems. Taip nėra, ir šiandien laikausi tos pačios nuomonės.

Požiūris veikiausiai ateina iš visuomenės. Tarsi jei tavęs nežiūri milijonas žmonių ar daugiau, realiai tavęs kaip ir nėra.

Supratau, jog nebegaliu vaikams meluoti, kad egzaminai yra jų žinių įvertinimas – mokytojams primetama kažkieno sugalvota vertinimo skalė, kai užduotys neretai neatitinka nei mokinių amžiaus kriterijų, nei kai kurių grupių poreikių ir gebėjimų.

Priėjau tokią ribą, kai pasakiau sau, kad kažką turiu keisti. Bet iš komforto zonos išeiti nelengva, aš apskritai nelabai ryžtuosi pokyčiams. Ir kai susirgus vienam mano vaikų gavau nedarbingumą, atsirado gera proga šiek tiek stabtelėti, pažiūrėti į savo situaciją tarsi iš šalies ir pamąstyti, ką daryti toliau. Tai, kas įvyko po to, iki šiol vadinu stebuklu.

Netikėtai feisbuke aptikau skelbimą, kad "Balticum TV" ieško žurnalisto. Pasakiau sau – turiu pabandyti. Visiškai spontaniškai, kol vaikas miegojo, surašiau gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką, išsiunčiau ir sulaukiau kvietimo pokalbio. Per tą nedarbingumo laikotarpį sugebėjau praeiti išbandymo kelią ir buvau priimta į darbą televizijoje.

– Ir čia iš karto pasijutote savose vėžėse?

– Neneigsiu – pradžia buvo sunki. Niekada nepamiršiu savo pirmojo reportažo, kai imant interviu mintys sukosi tik apie tai, kaip suvaldyti ranką, – ji taip drebėjo, kad mikrofonas lingavo į kairę ir į dešinę.

Ar esu savo vėžėse? Galiu pasakyti tik tiek, kad jaučiuosi labai gerai darydama tai, ką darau pastaruosius metus. Jaučiuosi ten, kur, ko gero, visada turėjau būti. Ir esu už tai dėkinga likimui. Bent jau apie kažkokį kitą darbą ar sferą per tuos trejus metus tikrai jokia mintis nekilo.

Juolab kad vis dar jaučiu, jog ir žurnalistikoje yra ko pasimokyti, kur tobulėti. Manau, nėra labai geras ženklas, kai žmogus ima sakyti, kad jis viską žino ir išmano ar ima neadekvačiai reaguoti į konstruktyvią kritiką.

– Kas jus darbe labiausiai žavi ir prie ko iki šiol negalite priprasti?

– Yra viena tema, per kurią iki šiandien negaliu perlipti – tai sportas. Jei reikėdavo pavaduoti kolegę, kuri rengdavo sporto reportažus, prašydavau, kad manęs nesiųstų. Nes iš sporto varžybų reportažo galėčiau išspausti nebent kultūrinį, meninį siužetą. Tai tikrai ne man, atleiskite. Nors aktyvus laisvalaikis man patinka, darbo prasme į šią rubriką mane galėtų įmesti tik dėl humoro.

O labiausiai žavi toji žurnalistinės kasdienybės dinamika. Turbūt daugiau nerastume darbo su tokia milžiniška temų, situacijų, pašnekovų amplitude. Vieną akimirką po miestą gainiojiesi benamį, o kitą jau turi kalbinti prezidentą. Šiame darbe tikrai negresia monotonija ir rutina.

– Sukantis tokioje darbinėje virtuvėje turbūt sunku išlikti pasyvia televizijos stebėtoja?

– Mano televizijos programa – naujienos, žinios, tiek Lietuvos, tiek pasaulio. Tai, ko gero, yra pagrindas. Galiausiai kažkam kitam nelabai ir lieka laiko. Nes rytą išvažiuodama iš namų niekada nežinau, kiek truks mano darbo diena. Jei turėčiau daugiau laiko, be abejo, mielai pasižiūrėčiau ir istorines, dokumentines laidas, ir kokias tik įmanoma, nes man įdomu viskas. O šiaip tobulas laisvalaikis man yra pasportuoti ir paskaityti, ypač mėgstu psichologines, autobiografines knygas. Tačiau tai taip pat didelė prabanga, juolab kai namie bėgioja du mažai vaikai.

– Suderinti pašėlusio tempo darbą su motinyste jaunai mamai turbūt nemenkas iššūkis. Šiuo metu darbuojatės ne tik prie naujo projekto, bet ir rengiate informaciją į internetą persikėlusioms televizijos žinioms. Nejaučiate sąžinės graužaties šią vasarą šeimą palikusi be atostogų?

– Kai prasidėjo koronaviruso pandemija, kažkokių specialių planų vasarai nepuoselėjome, tad žinią, kad atostogų nebus, šeima priėmė labai ramiai ir racionaliai. O ir savaitgaliais galima atrasti laiko pakeliauti po Lietuvą – ir pamatyti kažką, ir pailsėti, ir pabūti visiems drauge. Be to, šventa teisybė – kuo mažiau lieka laisvo laiko, tuo produktyviau stengiesi jį išnaudoti.

Už paraščių

* Kaip teigė žurnalistikos studijas į lietuvių filologiją iškeitusi Toma, tai buvo dėsningas pasirinkimas – gimtosios kalbos rašyba ir skyryba laidų vedėjai visada buvo lengvai gliaudomi riešutėliai.

* Ne tik žemaitiško, bet ir suvalkietiško kraujo turinčią T.Arcišauskaitę-Lukošienę be galo žavi dainingo skambesio dzūkų tarmė. Išmokti ją – sena laidų vedėjos svajonė.

* "Mano tėvų namuose žemaičių šnekta skambėjo retai. Ir kai atvažiavau į Klaipėdą, niekas nė karto nepasakė, kad esu žemaitė, priešingai – daugelis manė, jog esu nuo Marijampolės. Matyt, taip stengiausi nežemaičiuoti, kad persistengiau", – šmaikštavo iš Žemaitijos sostinės kilusi "Balticum TV" laidų vedėja.

* Niekada nespjauk į šulinį – Toma filosofiškai kalba apie sprendimus, jei gyvenimiška situacija pasisuktų netikėta linkme. "Bet kad darbo paieškose žiniasklaida būtų prioritetas – tikrai taip."

* Nors prie "Balticum TV" komandos T.Arcišauskaitė-Lukošienė prisijungė palyginti neseniai, ryškų žurnalistės debiutą netruko įvertinti ir jos kolegos: uostamiesčio žiniasklaidos bendruomenė "ŽENIA 2018" apdovanojimuose Tomai skyrė Metų skrydžio įvertinimą už staigiausią kilimą žurnalistinės karjeros laiptais.