Sopranų princesei kolegos dedikuoja operetę

Viena ryškiausių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių Jonė Ragaišytė šiemet mini 80 metų jubiliejų. Jos garbei šį vakarą scenoje skambės Johanno Strausso operetė „Šikšnosparnis“.

Skambantis balsas

Dar 1966 m. dirigentas Juozas Indra po puikiai paruošto Elizos vaidmens F.Lou miuzikle „Mano puikioji ledi“ pavadino J.Ragaišytę tikra scenos ledi, o lygiai po trijų dešimtmečių dirigentė Margarita Dvarionaitė, pasiklausiusi jos įrašų Lietuvos radijuje, – sopranų princese. Šįmet dainininkė pasitiko jau aštuoniasdešimtąjį gimtadienį ir ta proga kolegos jai dedikuoja J.Strausso operetę „Šikšnosparnis“. „Kai einu pro Muzikinį teatrą apšviestu sodo taku, žvelgiu į jį su meile ir grauduliu, prisimindama daug neužmirštamų akimirkų, išgyventų jame“, – sunkiai tramdydama ašaras sako J.Ragaišytė, teatre pirmuosius žingsnius žengusi dar 1958-aisiais.

Taigi po sėkmingo vaidmens J.Indra jaunutei solistei pasakė: „Nuo šiol dirbsim rimtai.“ O tas rimtai – tai garsioji „Traviata“. „Prisimenu, išūžiau visiems tuomečiams koncertmeisteriams galvas prašydama, kad vis pagrotų “Traviatos„ muziką, – prisiminimais pasidalija J.Ragaišytė. – Violetos vokalinę partiją išmokau pati. Dėl intensyvaus darbo galėjau judėti scenoje nekaustoma dirigento batutos. Tai neabejotinai padėjo tolesniam mano kūrybiniam darbui“.

Vėliau, kai Violetą teko dainuoti Vilniaus operos ir baleto teatre (senajame pastate J.Basanavičiaus gatvėje), dirigentas Rimas Geniušas užtikrintai pareiškė: „Nereikia jokių mokytojų, balsas skamba, viską išdainuojat.“ Ir išties – šviesų, aukštą lyrinį koloratūrinį, plataus diapazono J.Ragaišytės sopraną iki šiol puikiai mena ir jos gerbėjai žiūrovai, ir profesionalūs muzikos vertintojai.

Išraiškinga vaidmenų mozaika

Jubiliatė dėkinga savo mokytojams – režisieriui R.Andrejevui ir dirigentui J.Indrai, kurių globojama žengė pirmuosius žingsnius išsvajotoje scenoje, gavo vyresniųjų kolegų krikštą, „tačiau jau viskas praeityje, liko tik prisiminimai“, – su virpuliu ištaria J.Ragaišytė. Tačiau visa tai padeda jausti, kad ne veltui prabėgo laikas, kad sukurta žiūrovų ir kolegų atmintyje įsirėžusių spalvingų ir meistriškų vaidmenų. 

Artisto gyvenimas tarsi mozaika sudėliota iš didesnių ir mažesnių, pilkų ar skaidrių, spalvingesnių akmenėlių – vaidmenų. „J.Ragaišytės vaidmenų mozaika itin išraiškinga“, – pastebi teatro reklamos ir informacijos vadovė Lina Stankevičiūtė. Jais dainininkė atskleidė įvairiapusį savo talentą. Tai ne tik šviesaus, skambaus balso įvaldymas, Jonė žiūrovus žavėjo ir puikia aktorine vaidyba – jos sukurti vaidmenys tiksliai atspindėjo statytojų sumanymus.

Dainininkė džiaugiasi, kad teko laimė dainuoti ir su Georgu Otsu ir Virgilijumi Noreika spektakliuose „Rigoletas“ ir „Traviata“, bendradarbiauti su puikiais dirigentais, dalytis scena su talentingais kolegomis dainininkais.

Dainininkė ir pasakotoja

Be puikių sceninių duomenų, dainininkė išsiskyrė ir gebėjimu išraiškingai pasakoti savo kūrybingame gyvenime nutikusias istorijas, pati jas aprašyti. Tad aštuoniasdešimtmečio proga pateikiame jubiliatės J.Ragaišytės kiek anksčiau perteiktas prabėgusias šviesiausias gyvenimo akimirkas: "Vartau 1920 m., vėlesnio ir pastarojo laikotarpio nuotraukas su jauduliu. Kokios ryškios asmenybės Kauno muzikinio teatro scenoje jaudino žiūrovų širdis. Ir kaip dosnus man buvo likimas toje pačioje scenoje leidęs dainuoti Džildą, Violetą, Roziną, Martą, Siuzaną, Bajaderę, Žibuoklę, Kliviją, Rozmari, Elizą, Adelę, Fransi, Džovaną, Sesilę ir daugelį kitų vaidmenų. Turbūt net dešimt metų pralėkė, kol aš pagaliau suvokiau, kad reikia rinkti žiūrovų laiškus, atsiliepimus, sveikinimus, padėkas, prisegtas gėlių puokštėse. O vaidmenų būta nemažai. Ir visada jų laukdavau kaip dar vieno mažo stebuklo, kuriame galėčiau išreikšti save geriau, kitaip, kad galėčiau savo kūrybą su meile paskirti žiūrovui. Juk tam ir pasirenkama artisto profesija.

Per trisdešimt kūrybinio darbo metų Muzikiniame teatre sukūriau 88 vaidmenis. Bet ne skaičius svarbiausia, o tai, kaip pavyko šie darbai, ar jie pasiekė žiūrovą. Kiek mes kartu patyrėme dvasinio virpulio, betarpiškai susiliedami su kūryba „čia ir dabar“. Ar įvyko tai, ko visuomet laukia ir artistas, ir žiūrovas, ar sėkmingai tarnavau menui, palieku spręsti kiekvieno žiūrovo asmeniniams apmąstymams. Gal net pasitelkiant nuotraukas, įrašus, programėles, leidinukus, kurie, be abejonės, byloja apie kažkada teatre dirbusią artistę. Neslėpsiu, malonu, kad žiūrovas ir spauda mano kūrybai buvo neabejingi. Tačiau į gyvenimą tenka žvelgti realiai – viskas turi pradžią ir pabaigą. 1988 m. atsisveikinusi, uždariau teatro tarnybines duris.

Šiandien jubiliejaus proga už nuostabias akimirkas, praleistas teatre, tariu dar kartą ačiū visiems – draugams, ir artistams, ir žiūrovams."