Galerijoje "Meno parkas" pristatoma fotografijos festivalio "Kaunas Photo 2012" paroda – pernykščio festivalio konkurso "Kaunas Photo Star" laureatai rusė Alexandra Demenkova, Andreasas Meichsneris iš Vokietijos ir Wilma Hurksainen iš Suomijos.

Kas: "Kaunas Photo 2012" parodos atidarymas.

Kur: galerijoje "Meno parkas".

Kada: rugsėjo 4 d. 18 val.

Sudužusios svajonės

A.Demenkova (gim. 1980) gyvena ir dirba Sankt Peterburge. Baigusi užsienio kalbų studijas, 2000–2002 m. Sankt Peterburgo žurnalistų namuose ji mokėsi fotografijos pas Sergejų Maksimišiną.

Nuo 2004 m. menininkė dirba su įvairiais dokumentiniais projektais, jos kūrybos centre vyrauja socialinės temos, kurių veikėjai – nuo benamių iki emigrantų darbininkų, cirko bei gatvės artistai. Nuo 2007 m. agentūros "Photographer.ru" narė.

A.Demenkovos darbai rodyti Anglijoje, Suomijoje, Norvegijoje (festivalyje "Nord Light"), Ispanijoje (festivalyje "PhotoEspana") Turkijoje, Kazachstane, Lenkijoje, Prancūzijoje (festivalyje "Rencontres d’Arles"). 2006 m. yra pelniusi Rusijos geriausio metų fotokorespondento apdovanojimą.

Parodoje eksponuojamų darbų serijoje "Sudužusių svajonių teritorija" fotografė savo kūrybos objektu pasirinko Rusijos kaimą ir jo žmogų. Daugeliui didžiųjų miestų gyventojų likusi šalies dalis paprasčiausiai neegzistuoja. Visiškai šalia Maskvos ar Sankt Peterburgo apstu mirštančių kaimų, kuriuose žmonės gyvena ekstremaliomis sąlygomis. Čia telikę senukai, pripratę visą gyvenimą dirbti kolektyviniuose kolūkiuose, neturintys darbo viduriniosios kartos atstovai ir skurdūs vaikai.

Nemažai gyventojų niekada taip ir nebuvo išvykę už savo gyvenvietės ribų. Kadaise klestėję miesteliai ir kaimai, kuriuose buvo ir parduotuvių, ir bibliotekų, klubų, dabar tapo tuščiais, apleistais vaiduokliais. Čia nebėra bendruomenės dvasios ir jokio socialinio gyvenimo. Vietoj įprastos kaimo idilės beliko nusivylimas, alkoholis ir vienatvė.

Autorė anaiptol nesistengia čia ieškoti egzotikos, o itin jautriai ir su didele meile prieina prie vietos gyventojų, atskleisdama juos kaip žmones, turtingus savo dvasia ir, nepaisant skurdo, išlaikiusius orumą, gebėjimą apgaubti kitą nuoširdžiu rūpesčiu, žmogiška šiluma ir begaline meile. Kaimelių gyventojai gali sėdėti valandų valandas prie bendro stalo ir paprasčiausiai kalbėtis, o kai sutemsta (elektros čia nėra), tiesiog išeiti į lauką ir stebėti žvaigždes – milijonus žvaigždžių – ir tuomet ateina suvokimas, jog esi šios visatos dalis.

"Fotografavimas privertė mane susimąstyti, kokie išties yra trapūs šeimos santykiai, kokia plona riba tarp psichinės bei fizinės sveikatos ir ligos, kasdienio gyvenimo normalumo ir vargo, laisvės ir gyvenimo įkalinimo, – sako A.Demenkova, tebetęsianti klasikinės humanistinės fotografijos tradicijas ir jai būdingą vaizdinę raišką. – Žmonių gyvenimuose ir jų istorijose mačiau ir viltį, ir neviltį, visas galimas emocijas ir situacijas, kurias buvau skaičiusi knygų puslapiuose, mačiusi televizijos ekranuose ar teatrų scenose, tačiau dabar jie buvo realūs, betarpiška gyvenimo patirtis."

"Viskas tvarkoje"

A.Meichsnerio (gim. 1973) darbų serija pavadinta "Viskas tvarkoje". Menininkas fotografiją studijavo Hanoveryje (Vokietija) bei Hirošimos universitete Japonijoje. Nuo 2004 m. gyvena ir dirba laisvai samdomu fotografu Berlyne.

"Viskas tvarkoje" jau yra pelniusi nemažai apdovanojimų, darbai eksponuoti didžiausiame fotografijos festivalyje "Recontres d’Arles".

A.Meichsnerį būtų galima pavadinti savotišku atostogų antropologu. Paprastai atostogos siejamos su laisve, spontaniškumu, tačiau paradoksalu, kad būtent atostogos dažniausiai planuojamos itin skrupulingai, besilaikant tam tikrų schemų: "vyksiu ten ir ten, aplankysiu tą ir aną, vešiuos tai ir šitai ir t.t." ir tokiu būdu patys atostogautojai sudaro sąlygas atostogoms tapti ne išskirtinėms, o itin nuobodžioms ir lengvai nuspėjamoms.

Menininkas jau ne vienus metus stebi populiariausias atostogų vietas ir atostogautojus. Su taikliu humoru, o kartais ir lengva ironija jis fiksuoja ilgai lauktus atostogų momentus.

Ištekėjusi už žirgo

W.Hurskainen – menininkė iš Helsinkio. Jos personalinės parodos eksponuotos Suomijos, Vokietijos, Rumunijos, Moldovos galerijose, autorė yra dalyvavusi daugelyje grupinių parodų Europoje ir už jos ribų. W.Hurskainen – tarptautinių fotografijos festivalių dalyvė ir laureatė.

"Meno parke" eksponuojamoje darbų serijoje "Moteris, kuri ištekėjo už žirgo" metaforiškai pasakojama apie mūsų norą suvaldyti kažką, kas yra stipresnis už mus pačius. Menininkės fotografijose užfiksuotos merginos dalijasi glaudžiai su žirgais susipynusia tikrove. Nuotraukose perkurti prisiminimai papildyti tekstais. Fotografijos suteika galimybę sukurti kažką, kas egzistuoja už kasdienio regimojo pasaulio ribų. Kažkas neįvardijamo yra susiję su atmintimi ir vaikyste.

Mene žirgo simbolis negali būti apibrėžiamas jokiu laiku ir siekia nepaklusti bet kokiems apribojimams.

Savo nuotraukose W.Hurskainen naudoja iš mergaitiškų knygų, tokių kaip "Namelis prerijose", ar folkloro pasiskolintas istorijas apie žirgus. Subjektas pasakoja apie fotografijos gebėjimą veikti mūsų vizualinį pasaulį ir sukurti ką nors neįprasto, panašaus į svajonę. Moterys ir jų žirgai čia žaidžia tuos pačius žaidimus, svajoja bendras svajones.