Ar mėginimas pergudrauti programavimo sistemas socialiniuose tinkluose gali būti menas? Į tai lankytojai galės pabandyti atsakyti užsukę į menininko Laimono Zako parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Nustebino: internetinis L.Zako menas feisbuke sutraukė keliasdešimties tūkstančių gerbėjų.

2011 m. birželį L.Zakas pirmą kartą susidūrė su diakritinių ženklų kombinavimu internete, o paieškojęs tokios veiklos pėdsakų ir neradęs analogų sugalvojo savo projektą, pasinaudodamas unikodo sistemos spragomis, leidžiančiomis prie vieno simbolio pridėti neribotą skaičių diakritinių ženklų. Paprasčiau tariant, taip galima sukurti "tekstą", kuris išlenda už įprastų tinklalapio tekstui numatytų rėmų (tiek feisbuko, tiek gūglo, tiek tviterio sistemose ir t. t.), tad galima kurti abstrakčias grafinių ženklų tekstūras.

Menininkas, vėliau savo projektą pavadinęs "Glitchr", naudodamasis feisbuko spragomis į jį įdiegdavo iškraipytas programas ir įterpdavo papildomų pokalbių, paieškos langų, paveikslėlių, abstrakcijų – taip sukurdavo sistemos gedimo iliuziją. Tačiau į tai reaguodavo tinklalapio administratoriai, tad vyko savotiška virtuali kova, kurią menininkas vertina kaip natūralią savo kūrinio transformaciją.

Menininką domina galimybė įvairiais būdais iškraipyti socialinių tinklų struktūrą ir kartu vienas iš pagrindinių tikslų kuriant "glitchrus" yra estetinės intencijos, – galima tai pavadinti internetine tapyba, socialinį tinklą naudojant kaip drobę.

Savo projektu L.Zakas tarsi suardo sisteminės skaitmeninės tvarkos ir prasmės iliuziją (nuplėšia skraistę ir atidengia "tikrąjį Matricos veidą"), parodo, kad po ja slypi tiesiog abstrakčių kodų sekos, už kurių slepiasi absoliuti socialinė akis – vos pažeidus menamos tvarkos paviršių atsiranda iki tol nematomi buvę sistemos agentai – "prižiūrėtojai". Taip pusiau piratinis "glitchr" principas demaskuoja komercines bei ideologines "smegenų plovimo mašinos" funkcijas ir pasiūlo kritiško santykio su tinklo sistemomis būdus.

Papildys projekcijomis

Kaip "Glitchr" projekto dalį JMVMC, L.Zakas kartu su Rimu Sakalausku taip pat pristato mappingo dalį, kurioje menininkai ant specialiai sukonstruotų baltų kubų tamsoje projektuoja įvairius vaizdus. 3D mappingas yra populiarus kaip elektroninė taikomojo meno rūšis. Dažniausiai naudojamos didžiulių mastelių projekcijos ant pastatų per įvairias šventes, koncertus, taip pat įvairios mappingo rūšys yra neatskiriama klubinės kultūros dalis, kaip DJ ir VJ bendradarbiavimo rezultatas. Ant įvairių paviršių projektuojami vaizdai sukuria dinamiškus vaizdinius, įvairiai transformuojančius mums įprastą regimąjį pasaulį. Mappingo technikos naudojimas architektūriniams objektams transformuoti dar vadinamas 4D.