Neseniai 60-metį atšventęs garsus teatro ir kino aktorius Liubomiras Laucevičius tikina datoms neteikiantis daug reikšmės. Bet per gimtadienį susimąstęs, kad ateityje laukia mažiau vaidmenų.
Fotografui paprašius nutaisyti būdingą veido išraišką, L.Laucevičius akimirką susimąsto: "Mes, aktoriai, įpratę paduoti tokią išraišką, kokios reikia." Ir tikina pats įtartinai žiūrintis į tuos režisierius, kurie su džiaugsmu priima aktorių idėjas.
– Vasara – aktoriams prasidėjo ilgos atostogos. Laukia vien poilsis?
– Ne tik. Rengiuosi naujiems vaidmenims. Esu gavęs naują medžiagą, apie kurią kol kas nenoriu pasakoti. Ją studijuoju. Norisi ir pailsėti, ištrūkti iš miesto, nuvažiuoti į Palangą, į kaimą.
– Gimtadienį taip pat Palangoje šventėte.
– Pajūry ne tiek mažai metų pragyvenau – tos vietos man artimos. Be to, norėjau pabėgti nuo šurmulio, didelių kompanijų. Užtenka, kad penkiasdešimtmetį teatre atšvenčiau. Žinau tą jausmą. Kartoti to paties nebesinori.
– Nueitą kelią per jubiliejų apsvarstėte?
– Datoms neteikiu daug reikšmės. Turiu darbų, jiems ruošiuosi. Bet šešiasdešimt – tai skambutis, kad vaidmenų ateityje laukia mažiau. Ir dėl to nereikia panikuoti. Amžius riboja vaidmenų skaičių. Pagaliau, personažai kiti.
– Galbūt toks jubiliejus – metas pabandyti ką nors kita. Šiais laikais aktoriai neretai imasi režisūros. Jums toks noras nekyla?
– Tam gal jau per vėlu. Režisūra – tai filosofinis požiūris į gyvenimą, kurį reikia sugebėti išreikšti per pasirinktą medžiagą. Tam reikia ruoštis ne vienus metus, reikia ištisai tuo gyventi. Dabar tai būtų žaidimas, kurio aš visai netrokštu. Tiesa, kai nebūdavau užimtas teatre, susimąstydavau: būtų įdomu imtis režisūros. Bet tuomet mane tiesiog užversdavo vaidmenimis teatre, kine. Nusprendžiau: jei jau gyvenimas taip diktuoja, vadinasi, tai ne mano sritis.
– Svajonių vaidmenys suvaidinti?
– Jų niekada neturėjau. Režisierius gali svajoti pastatyti vieną ar kitą kūrinį, o aktorius yra visiškai priklausomas nuo režisieriaus, scenografo, dailininko, apšvietėjo. Kaip tave aprengs, pastatys, apšvies. Aktoriui lieka tikėtis, kad nuo to tavo charakteriui bus tik geriau. Deja, kartais būna atvirkščiai.
– "Skėriai", "Palata" – dviejuose spektakliuose iš eilės jums tenka mirti scenoje. Vaidinti mirusįjį tikriausiai nelabai malonu?
– Aš į tai žiūriu kaip į darbą. Filmuodamasis kine esu ir karste gulėjęs. Manęs tai negąsdina. O nemirtingų nėra – nei žmonių, nei kūrinių. Kai kurie kūriniai išsilaiko tūkstantmečius, bet ateina koks barbaras ir sunaikina.
– Kai iš Klaipėdos atėjote į Kauno dramos teatrą, čia dirbo visas būrys jūsų kartos aktorių. Konkurencijos nebijojote?
– Viename naujesnių spektaklių – Viliaus Malinausko režisuotame Mariaus von Mayenburgo "Bjauriajame" vaidinate plastikos chirurgą. Ar šiuolaikinio žmogaus noras būti gražiam nėra perdėtas?
– Šiais laikais svarbiausia yra išorė. Dvasiniai dalykai nebesvarbūs, visur akcentuojami pinigai. Reikia parodyti, kad aš jų turiu. O kaip kitaip parodysiu, jei ne demonstruodamas išoriškai? Parodomasis gyvenimas dabar madingas. Visi nori būti labai gražūs ir labai turtingi. Ir pirmi, nepaisant to, kokia kaina tai pasiekiama. Kai paskaitai klasikinius veikalus, matai, kad visa tai – tuštybių tuštybė, praeinantis dalykas. Juk žmogų vidiniai, o ne išoriniai dalykai formuoja. Deja, dvasiniai dalykai visuomenės akyse yra visiškai nuvertėję.
– Skaitote ne tik tai, ir ne tik apie tai, ką vaidinate?
– Klasikinė literatūra formavo mane ir kaip aktorių, ir kaip žmogų. Daug skaitau nuo vaikystės. Nuo penkerių metų svajojau tapti aktoriumi. Mama vesdavosi į filmus, spektaklius. Skaitydavau pjeses, klasikinius autorius, kurie skatino siekti ne išorinio, o vidinio grožio.
Vaidindamas turi išreikšti tai, ką parašė autorius. Jei rašytojas gilus ir kalba apie vidinius dalykus, jų nesuprasdamas negalėsi ir išreikšti. Vadinasi, aktorius turi būti susipažinęs ne tik su grožine literatūra, bet ir su filosofine. Turi prie tų dalykų bent prisiliesti.
– Užsiminėte apie žmogaus ir aktoriaus perskyrą. Ar iš tiesų galima taip atskirti: čia aš – žmogus, o čia – aktorius?
– Ne. Kuo labiau aktorius domėsis įvairiomis sritimis, tuo bus įdomesnis kaip žmogus, tuo bus įdomesnis ir kaip aktorius.
Negali atskirti: dabar aš vaidinu filosofą, tai esu pilnas filosofijos. Jei nesi skaitęs filosofinių veikalų, gerai nesuvaidinsi. Žiūrovas mato tavo pasirengimą vaidmeniui, į kurį įeina ir tai, ar kūrinių pavadinimai, kuriuos mini spektaklyje, tau žinomi. Visai kitaip Fiodoro Dostojevskio pavardę ištars žmogus, gerai susipažinęs su jo kūryba, ir tas, kuris tą pavardę išgirsta pirmą kartą.
– Vadinasi, rengdamasis gydytojo Ragino vaidmeniui Rolando Kazlo režisuotoje Antono Čechovo "Palatoje" daug filosofinių veikalų perskaitėte?
– Daug ką buvau skaitęs anksčiau. A.Čechovo tekstas yra labai gilus. Skaudžiausia, kai supranti, kad autorius parašė daug giliau nei įmanoma perteikti scenoje.
Tačiau Ragino vaidmeniui daug ruošiausi. Aktorius turi mąstyti taip, kaip autorius numatė. Su A.Čechovo tekstais dėl jų gelmės tai padaryti labai sunku. Bet bandai. Kitas dalykas, kad "Palata" pastatyta pagal du A.Čechovo apsakymus. O apsakymuose į skaitytoją apeliuojama aprašymais, vaizdais. Čia yra daug filosofavimo, kurio, jei A.Čechovas būtų parašęs pjesę, greičiausiai nebūtų likę.
– Kai kurie kritikai sako, kad "Palatoje" A.Čechovas pateikiamas pernelyg lengvai.
– Kaip pažiūrėsi. A.Čechovo kūriniuose susipina daug žanrų. Jis pats savo pjeses kartais labai įdomiai apibūdindavo. Pavyzdžiui, "Žuvėdra" – prie pavadinimo autorius užrašė, kad tai – komedija, nors baigiasi tragiškai.
– Vaidmenų trūkumu nei teatre, nei kine negalėtumėte skųstis. Ir, atrodo, niekas negalėtų jūsų apkaltinti vaidyba puse kojos. Kaip jums pavyksta viską suderinti?
– Renkuosi, ką vaidinti kine. Būdavo, sovietmečiu ir 30 pasiūlymų filmuotis per metus gaudavau. Kiną turiu derinti su vaidmenimis teatre. Kitas dalykas, jei labai geras kino režisierius siūlo vaidmenį. Tada darai viską, kad galėtum pas jį vaidinti. Man pasisekė su debiutu kine – pirmasis didelis vaidmuo buvo Kazimieras Algimanto Puipos juostoje "Arkliavagio duktė". O su Džordachu Arūno Žebriūno filme "Turtuolis, vargšas…" man atsivėrė durys į tuometes tarybines kino studijas. Jei filmuotis pakviesdavo Elemas Klimovas, Sergejus Solovjovas, Glebas Panfilovas, žinojai, kad bus rimtas filmas ir tavo vaidmuo jame bus pateiktas tikrai gerai. Pastaraisiais metais Rusijoje nebesifilmuoju, nes, prasidėjus ekonomikos krizei, jie kviečia mažai užsienio aktorių. Be to, ir režisieriai kiti.
– Ko sau palinkėtumėte?
– Sveikatos. Jei turi sveikatos, turi ir darbų. Kai tik susergi, tampi niekam nebereikalingas. Žiūrėk, į tavo vietą jau pretenduoja keli. O kol sveikas, dar gali atsilaikyti prieš tave spaudžiančius konkurentus.
– Aktoriaus profesija nepalanki vyresniems…
– Aš nesvarstau, palanki ar ne. Norėjau būti aktorius ir, ačiū Dievui, juo tapau. Vaidmenų užtenka – skųstis negaliu.
Iš L.Laucevičiaus biografijos
Gimė 1950 m. birželio 15 d. Vilniuje.
1966 m. priimtas į J.Miltinio vadovaujamą studiją prie Panevėžio dramos teatro.
1968–1975 m. dirbo Panevėžio dramos teatre.
1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, kurso vadovas – P.Gaidys.
1975–1990 m. dirbo Klaipėdos dramos teatre.
Nuo 1990 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.
2000 m. apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu.
2004 m. pelnė Auksinį scenos kryžių ir "Fortūną" už Šailoko vaidmenį Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytame W.Shakespeare'o spektaklyje "Venecijos pirklys".
2010 m. pelnė "Fortūnos" prizą už Ragino vaidmenį R.Kazlo režisuotoje A.Čechovo "Palatoje".
Naujausi komentarai