Moteris daug skaitė, jungėsi į keliautojų forumus, pusmetį susirašinėjo su gidu Balyje, gaudė geras bilietų kainas, o prasidėjus karantinui vis dar laukė stebuklo. Deja, stebuklas neįvyko, bet ilgai planuotos šeimos atostogos nežlugo. Kadangi į Latviją jau galima išvykti be jokių apribojimų, Vaida ir Edvardas Kučinskai bei keturios jų atžalos taip ir padarė: patraukė automobiliu pas broliukus latvius. Per savaitę aplankė daugybę pramogų parkų, pažintinių takų, apžiūrėjo daug gražių kaimyninės Latvijos miestelių ir gamtos kampelių.

Maršrutą derino prie mažųjų

"Visas mūsų keliones lydi daug triukšmo. Juk tiek vaikų… – juokiasi mama Vaida. – Dažniausiai sėdžiu automobilyje su vatos kištukais ausyse, nes mano triukšmo netoleruojanti galva tiesiog sprogsta nuo jų klegesio, peštynių, tarpusavio santykių aiškinimosi. Apie pakavimąsi verčiau patylėsiu. Į Ispaniją, kur klimatas šiltas, susikrauti gerokai paprasčiau. O atostogaujant Latvijoje juk imi drabužių vaikams visiems keturiems sezonams!"

Ko jau ko, bet atrakcijų vaikams pas latvius tikrai netrūksta. Ir mokamų, ir nemokamų. Daugybė pramogų parkų, laipynių, batutų.

Anot Vaidos, keliauti jų šeimai nėra paprasta: seniai nebetelpa į vieną viešbučio kambarį. O atrakcijas parinkti kiekvieno skoniui – išvis sudėtinga: vieni nori to, kiti pageidauja ano, o trylikametė paauglė kartais ir visai nebežino, kas jai patiktų.

"Bet mes su vyru įpratę", – tikina ne pirmus metus keliones į užsienį su visais vaikais ir netgi seneliais planuojanti mama. Mažiausiai Kučinskų dukrytei Elijai rugpjūtį sueis ketveri. Dvynukai Erikas ir Eliza netrukus švęs savo šešerių metų gimtadienius, na, o vyriausiajai Emilijai rudenį bus trylika.

Netikėta: gyvosios gamtos paveikslai miškų apsupty – smagi atrakcija norintiems pasidaryti gražių fotokadrų.

"Planuodama kelionę į Latviją maršrutą derinau prie mažųjų, – pasakoja Vaida. – Šiuolaikiniams paaugliams sunku įtikti, nors ir jiems dar patinka pasikarstyti kokiose juodosiose laipynių trasose."

"Ko jau ko, bet atrakcijų vaikams pas latvius tikrai netrūksta. Ir mokamų, ir nemokamų. Daugybė pramogų parkų, laipynių, batutų", – vardija neseniai iš ten grįžę Kučinskai, kurie atrakcijų vienai atostogų savaitei suplanavo daugiau, nei spėjo patirti.

Tempas buvo gana intensyvus. Šeima keldavosi anksti, ilgai neužsisėdėdavo vienoje vietoje. Paprastai vienam objektui skirdavo dieną. Mama Vaida džiaugiasi, kad pas kaimynus latvius nei pramogų parkuose, nei viešbučiuose, kuriuose nakvojo, karantininių nuotaikų neteko pajusti. Tik žmonių sutikdavo labai mažai. Vietos darbuotojai aiškino, kad latviai, matyt, bus išlėkę prie jūros. Juk toks geras oras!

Tervetės Nykštukų parkas

Pirmiausia Kučinskai aplankė visai netoli Kauno (tik už 179 km) esantį Tervetės gamtos parką. Jame įrengtos medinės skulptūros ir pėsčiųjų takai, tiltai ir tilteliai, kurie per Tervetės upės slėnį lankytojus nuveda į latvių rašytojos Anos Brigaderės fantazijos karalystę – nykštukų pasaką.

Dydžiai: Tervetės Nykštukų parke ir statinių dydžiai – nykštukiniai.

Beveik trečdalis 1 200 ha užimančio parko skirta šeimų pramogoms, kurias, beje, labai mėgsta lietuviai. Pasakų miške galima sutikti medinėmis skulptūromis atgimusius (deja, lietuvaičiams mažai žinomus) rašytojos A.Brigaderės pjesių veikėjus – Nykštuką ir Lutausį, Miško karalių ir jo dvarą, Anelę su draugėmis. Taip pat – žmogiškus pasakų personažus: girios nykštukus, Šilo raganaitę, Princesę ir Šykštuolį. Parko takais važinėja žaismingas garvežiukas.

Kučinskams patiko, kad visos parko pramogų zonos įkurtos po atviru dangumi, nekeičiant miško reljefo ir labai natūraliai panaudojant esamas gamtos grožybes. Beje, Nykštukų miške viskas – nykštukų dydžio: ir mediniai namukai, ir malūnas, ir lentpjūvė, ir kiti statiniai.

Galinėje stotelėje, Atlėpausio pievoje, vaikus pasitinka daugybė kliūčių trasų. Jose mažesni laipioja (lydimi tėvelių), o didesni jau savarankiškai karstosi, čiuožia ir šokinėja. Smagų vaikų klegesį tėvai gali stebėti iš poilsio zonos, kurioje pastatyti stalai, suolai. Jei vaikai pavargo, galima išsinuomoti dviračius arba vežimėlius, į kuriuos susodinti mažieji smagiai sau darda miško takais.

Tarzano ir Tinklų parkai

Kadangi mūsų vaikai, ypač dvyniai, nežino, kas yra nuovargis, aišku, mes ten važiavome ir praleidome visą dieną.

Šalia Tervetės gamtos parko atidaryti dar du nauji aktyvaus poilsio kompleksai – Tinklų ir Tarzano parkai. Mediniai nameliai, batutai, krepšinio ir kamuolių aikštelės, tinkliniai tuneliai – viskas Tinklų parke išdėstyta vidutiniškai maždaug 6 m aukštyje.

O Tervetės Tarzano parkas pasitinka lankytojus su devyniomis medžiuose įrengtomis įvairaus sudėtingumo lygio trasomis, pritaikytomis skirtingo amžiaus ir fizinio pasirengimo vaikams.

"Čia rado veiklos ir mūsų paauglė, ir mažieji, – pasakoja mamytė, pabrėždama, kad ne visuose tokio tipo parkuose būna trasų patiems mažiausiems lankytojams. – Tervetės Tarzano vaikų parke radome tris nedideles trasas, kybančias visai neaukštai ir skirtas būtent 3–6 metų vaikams. Tad Erikas, Elija ir Eliza labai nudžiugo, kad karstytis galės ne tik jų trylikametė sesuo Emilija."

Kadangi pačiame Tervetės gamtos parke (o ir aplinkui jį) – daug smagių atrakcijų, Kučinskai siūlo vykti į jį iš paties ryto. "Nesusivėlinkite, kad paskui netektų gailėtis. Jau vien Nykštukų karalystė reikalauja gerų 5–6 val. vaikščiojimo, o kur dar Tarzano karstynės ir batutai", – perspėja ji.

Vidžemės uolos

Dar vienas V.Kučinskienės iš anksto suplanuotas noras buvo pamatyti Vidžemės uolas.

Noras: tuos raudono smiltainio darinius Vidžemėje labiausiai norėjo išvysti Kučinskų suaugusieji.

"Tuos raudono smiltainio darinius labiausiai norėjome išvysti mudu su vyru Edvardu, – prisipažįsta ji, – bet toji vieta paliko neblogą įspūdį ir vaikams. Turbūt dėl to, kad oras pasitaikė šiltas, leidome jiems iki soties turkštis vandenyje!" Vidžemės uolos garsėja savo raudonu smiltainio akmeniu, jame per laiką susiformavusiomis olomis, nišomis, grotomis ir kitomis gamtos bei laiko išdaigomis. Uolėtasis paplūdimys gana platus, o vandenyje pūpsantys apsamanoję akmenys sulaiko jūros bangas, neleidžia ardyti kranto.

"Vaikams labai patiko prie jų fotografuotis, o dar – lįsti į tuos raudonų uolų plyšius", – prisimena mama.

Bobslėjaus ir rogučių trasa

Siguldos rajone Kučinskai aplankė ir bobslėjaus bei rogučių trasą "Sigulda". Kai nevyksta varžybos, kiekvienas, čia užsukęs, turi galimybę gauti milžinišką kiekį adrenalino išmėgindamas trasos vingius.

Adrenalinas: Siguldos bobslėjaus rogučių trasoje galima išvystyti net 125 km/val. greitį. Ir mažajai Elijai visai nebaisu.

Informaciniame "Siguldos" stende rašoma, kad daugiau nei 1 km ilgio rogučių trasoje yra net šešiolika viražų, kurių aukščių skirtumas – 120 m. Mama Vaida prisipažino, kad labai bijojo sėstis į roges, ypač kai sužinojo, kad kai kur jomis čia galima išvystyti net 125 km/val. greitį.

"Bet mažoji Elija mane nuramino ir beveik neleido naudoti rankinio stabdžio, šaukdama: "Nestabdyk! Nestabdyk!!!" Visiems, kurie bijo greičio, Vaida pataria bent jau užlipti ant estakados starto aikštelės ir pasižvalgyti nuo jos, nes iš čia atsiveria labai graži Gaujos slėnio, Siguldos miesto ir pačios rogučių trasos panorama.

Jei adrenalino norisi daugiau, galite aplankyti ir Siguldos "Tarzaną", kuris yra didžiausias nuotykių parkas po atviru dangumi visose Baltijos šalyse.

"Kadangi mūsų vaikai, ypač dvyniai, nežino, kas yra nuovargis, aišku, mes ten važiavome ir praleidome visą dieną", – juokiasi šelmių mama.

Lygatnės kaimelis

"Tikrai rekomenduoju jį išvysti. Labai įdomus miestelis su labai gražiais senoviniais namukais ir nuo seno garsiu Lygatnės popieriaus fabriku, pastatytu 1815 m.", – pasakoja Vaida.

Kadaise visi Lygatnės kaimelio gyventojai dirbo tame fabrike, o jų pagamintas popierius buvo naudojamas net paties caro rūmuose. Visi fabriko darbuotojai gyvendavo savotiškuose bendrabučiuose – ilguose mediniuose namuose, kuriuos gaudavo priklausomai nuo pareigų ir šeimos dydžio.

Dabar popieriaus fabrikas uždarytas, vyksta tik ekskursijos. Tėveliai Kučinskai liko sužavėti miesteliu ir jo istorija, o jų vaikai – netoli Lygatnės atrastu gamtos taku. Beveik 5 km ilgio pėsčiųjų gamtos takas vingiuoja senuoju Gaujos upės slėniu. Palei jį įrengti didžiuliai aptvarai, kuriuose, kaip skelbia informaciniai stendai, turi ganytis stirnos, elniai. Taip pat (jei pasiseks) galite išvysti šernų, vilkų, lapių ar net lokių.

Atradimas: beveik 5 km ilgio Lygatnės gamtos takas vingiuoja senuoju Gaujos upės slėniu.

"Išties visai netoli tvoros matėme besiturškiančius lokius. Kitame aptvare – keletą šernų. Bet labiau už viską vaikai norėjo išvysti elnius. Užsikabarojo net į apžvalgos bokštelį… Deja, elniai sumanė tądien pažaisti slėpynių. Juk čia ne koks zoologijos sodas, o laisvė!"

Tąkart Kučinskus permerkė lietus. "Žinoma, kad turėjome lietpalčius. Mudu su vyru – kaip dvi didelės sraigės: visuomet tampomės kuprines su vaikų drabužiais ant pečių. Juk atostogaujant mūsų kraštuose turi būti pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams", – šypsosi užgrūdintos keliautojų šeimos mama.

Miunhauzeno muziejus

Miunhauzeno muziejų galite rasti vaizdingame Vidžemės pajūryje, Duntėje. Prieš jį aplankant pravartu papasakoti vaikams, koks lakių fantazijų meistras buvo Jeronimas Karlas Fridrichas baronas fon Miunhauzenas.

Šešerius gražiausius savo gyvenimo metus jis kartu su žmona Jakobina praleido Vidžemėje, Duntės dvare. Štai kodėl ten jau keletą šimtmečių vietiniai žmonės nesiliauja pasakoti nebūtus dalykus – kaip Duntėje jūra susitinka su mišku, kaip žiemą žirgai rišami prie bažnyčių varpinių…

"Miunhauzeno žmonos Jakobinos kambaryje mūsų merginos pasijuto tikromis XVIII a. damomis, o pats baronas pasitiko mus savo šlovės salėje", – juokiasi Vaida, sakydama, kad tame pačiame muziejuje esančioje vaškinių Latvijos įžymybių ekspozicijoje ji pirmąsyk susidūrė su… Uljana Semionova.

"Ši milžiniško ūgio moteris (2,10 cm), buvusi žymiausia TSRS krepšininkė, pasirodo, gimusi Lietuvoje", – stebėjosi lig šiol nežinotu faktu Vaida.

Muziejaus teritorijoje Kučinskai rado ir 5,3 km ilgio Miunhauzeno taką, vedantį ligi pat jūros. "Vėliau perskaitėme, kad tai ilgiausias drebulinių lieptų takas visoje Europoje. Kad būtumėte matę, kiek lentučių ten sudėta, – stebisi ji. – Bet kadangi aplink buvo daug tankių medžių, vandens ir pelkynų, tapome lengvu vietinių uodų grobiu. Vaikai pavargo ir ėmė zyzti. O čia dar Eliza pasigavo, anot jos, voriuką! Tokį mielą ir mažą! Gerai, kad patikrinau: pasirodo, erkė…"

Kučinskų vaikus labai suintrigavo milžiniško dydžio, iš tolo matomas Miunhauzeno bokalas, į kurį, jie manė, galės įeiti kaip į pilį. Deja, mažųjų norams nebuvo lemta išsipildyti.

Dzintarų miško parko takeliais

Dzintarų miško parkas Jūrmalos centre – puiki vieta aktyvaus poilsio mėgėjams, kokia save ir laiko Kučinskų šeima. Mama Vaida stebisi, kaip iki šiol dar nebuvo jo atradusi.

Pražvalgos: Dzintarų apžvalgos bokštan lipti sunku, bet nuo jo žvalgytis – smagu.

"Puikios laipynės, žaidimų aikštelės, apžvalgos bokštas, superinė kavinukė. O dar – pavėsį teikiančios pušys karštą vasaros dieną ir jūra visai čia pat. Vaikai pagaliau turėjo progos pasivažinėti iš Lietuvos atsivežtais paspirtukais. Na, o aš blaškiausi po parką šūkaudama: "Kur Elija, Erikas, Eliza???" Žmonės turbūt galvojo, kad pamišusi", – juokiasi išdykėlių mamytė, dar nusprendusi užlipti į 33,5 m aukščio Dzintarų apžvalgos bokštą su dvylika platformų, nuo kurių atsveria puikūs vaizdai įvairiomis kryptimis.

Vienintelė bėda, kad lipti su alpstančia iš nuovargio Elija glėbyje nebuvo taip jau lengva.

Basakojų takas

Poilsio bazė "Valguma Pasaule" siūlo pailsėti gamtoje ir beveik 3 km pasivaikščioti basomis. Iš pradžių turite pasidėti batus, o paskui – tikėtis, kad latvių prigalvoti kankorėžiniai, durpiniai, akmeniniai ir dar visokie kitokie išbandymai jūsų jautrioms pėdoms bus įveikiami.

„Valguma Pasaule“: 3 km basakojų takas – puiki atgaiva nuo batų pavargusioms pėdutėms.

"Vis dėlto supasavau ir bandžiau eiti ne per kankorėžius, bet šalia jų… – prisipažįsta Vaida. – O vaikams be galo patiko. Ypač purvas. Tikrų tikriausias. O po purvinosios trasos mūsų laukė talpyklos su vandeniu. Kad murziakojai galėtų nusiprausti."

Anot Kučinskų, išlaisvinti pėdas iš avalynės gniaužtų, leisti joms pajausti pačių įvairiausių paviršių buvo išties įdomi patirtis. O kur dar 4,5 km ilgio Gamtos paveikslų takas…

"Tie paveikslai – tarsi savotiški stop kadrai – ragino sustoti ir stebėti ne tik Latvijos, bet ir, tarkim, Naujosios Zelandijos, gamtos stebuklus, –  pasakoja Kučinskai, drauge su vaikais tąkart išbandę ir daug stalo žaidimų. Kur? Na, aišku – Stalo žaidimų take!

Vieta, kur susitinka dvi jūros

Kolkos ragas – šiauriausias Latvijos taškas arba vieta, kur galima stebėti dviejų jūrų – atviros Baltijos jūros ir Rygos įlankos – bangų susidūrimą. Paukščių migracijos metu pro čia praskrenda dešimtys tūkstančių paukščių.

"Deja, paukščių mes nematėme, bet vaizdas, kai vienos bangos ritasi statmenai kitoms, atmintyje išliks dar ilgai. Be to, tai vieta, kur vaikai susipyko dėl vieno vienintelio pagalio, kai aplink, paplūdimyje, mėtėsi jų šimtai. Pas mus visada taip", – atsidūsta mama.

Laumių gamtos parkas

"Kol atvažiavome į Laumių gamtos parką, Elija mašinoje užmigo ir, matyt, ne laiku pabudo. Nežinant, kas jai, galima buvo ir išsigąsti: žiūri į vieną tašką tokia suglebusi... Teko neštis", – prisimena kelionę į naują objektą V.Kučinskienė.

Parkas pasirodė esąs tuščias. Net suabejojo, ar veikia, nes stovėjimo aikštelėje lietuvių mašina buvo vienut vienutėlė.

"Radome vaikiną, kuris, pasirodo, ir kasininkas, ir žolės pjovėjas, ir kavos virėjas. Žodžiu, padarys, ko tik paprašysime… Laumių gamtos parke įrengti specializuoti pažintiniai takai, o mūsų sportiškai kompanijai labiausiai patiko Sporto takas", – šypsosi mama Vaida.

Vaikai su tėčiu pasimokė vaikščioti kojūkais, o Elizą sužavėjo kabantys maišai, kuriuos reikia išjudinti, tuomet mikliai tarp jų prabėgti.

Ryga – finalinė atostogų stotelė, po jos laukia kelias namo.

"Vikruolei nepasisekė – nuskrido į šalį. Laimei, brolis dvynys visuomet šalia. Kaip ir mano vaistinėlė, kurią tampausi visų kelionių metu. Aš tvarsčiau, o brolis guodė. Ir ašarų kaip nebūta. Visą dieną siautę gryname ore vaikai tokie alkani, kad viešbučio kambaryje, kai dėliojome ant stalo parduotuvėje nusipirktą maistą, Emilija paklausė: "Mama, o jeigu dabar nueisiu į dušą, ar grįžusi į kambarį dar rasiu maisto?" Išvydusi mano akyse abejonių akimirksniu apsisprendė verčiau nerizikuoti", – dalijasi keliautojų rūpestėliais.

Sabilės lėlės

Sabilė – mažas miestukas Vakarų Latvijoje, Kuržemėje. Šis miestelis garsus ne tik savo vyno kalnu ir ten vykstančiomis vyno šventėmis, bet ir Lėlių alėja.

Pažadas: Sabilės lėlėms šeima pažadėjo kitąsyk atvežti lauktuvių – lietuviškų drabužėlių.

"Jei į navigacijos sistemą įsivesite adresą "Rigas iela 17", išvysite tikrą stebuklą – kelis šimtus lėlių, stovinčių tiesiog Dainos Ručerės namų kieme. Įdomiausia, kad jos atstovauja įvairioms profesijoms. Puiki edukacija vaikams. Ryškiais drabužiais išpuoštos lėlės šiame kiemelyje stovi ne tik vasarą, bet ir žiemą. Aišku, tinkamai aprengtos, kad nesušaltų", – juokiasi mama V.Kučinskienė, kai kitąsyk su šeima važiuos į Sabilę dar kartą, žadanti nuvežti lėlytėms lietuviškų drabužėlių.