Vilnietis vadybininkas T.Kleinys kaimo sodybą pavertė sendaikčių muziejumi

Šeštadienio rytą Tomo Kleinio namuose arbata ant stalo garuoja trumpai. „Tam neturiu laiko, reikia skubėti į turgų“, – nukerta Vaidotuose gyvenantis vyriškis.

Pastaruoju metu į sendaikčių turgų ant Tauro kalno jis skuba vienas. Žmona Aleksandra su pusantrų metukų dukra Paulina ankstyvą rytą nelipa iš lovos. Šeima laukia, kada saulė nugalės vėją ir drėgmę, tada į miestą važiuos trise.
„Vieni ryte važiuoja į bažnyčią, aš – į turgų. Ta vieta man tarsi šventovė, – prie automobilio vairo juokauja sendaikčių kolekcionierius. – Patikusiems daiktams negailiu pinigų, jiems išleidžiu visas santaupas.“

Tariasi su žmona

Iš automobilio T.Kleinys išlipa užsimaukšlinęs kepurę, apsimovęs pirštines – žvarbus vėjas ant kalno pliekia stipriau nei Vaidotuose. „Vasarą po turgelį sukiojamės trise. Žmona turi gerą akį – ji pastebi gražesnį papuošalą ar stalo įrankį“, – T.Kleiniui trūksta kitų šeimos narių. Gintariniai karoliai, papuošalai ir aksesuarai – daiktai, į kuriuos A.Kleinienė pirmiausia atkreipia dėmesį.
Šeimoje verda diskusijos, ką pirkti: remontuojamame būste vietą rado nemažai vertingų smulk-menų. „Bet ko į namus netempiu, svarbi ir žmonos nuomonė. Kambarius puošia patys mieliausi daiktai“, – tikino vyras.
Prieš penkerius metus į Vilniaus priemiestį atsikrausčiusi Kleinių šeima žino, kad po remonto jų namuose atsidurs dar daugiau išskirtinių buities rakandų ir antikvarinių baldų. Monetos, varpeliai, degtukų dėžučių etiketės, indai, knygos – Tomas ilgai galėtų vardyti renkamų kolekcijų eksponatus.

Muziejuje – per 300 eksponatų

Ar trisdešimtmečio namai panašūs į muziejų? Anaiptol. Tikrą muziejų T.Kleinys įrengė gimtajame Kuktiškių kaime, Utenos rajone. „Prieš vienuolika metų susilaužiau abi rankas, gulėdamas ligoninėje laikraštyje pamačiau skelbimą „Perku senus daiktus“. Pagalvojau, kad perėjęs per kaimą prisirinksiu įvairių buities daiktų ir užsidirbsiu! – pradžią prisiminė sendaikčių mėgėjas. – Tačiau supirkėjai siūlė tokias mažas kainas, kad nusprendžiau tuos daiktus pasilikti.“
T.Kleinys pats nepastebėjo, kaip namie ėmė daugėti senovinių laikrodžių, verpimo ratelių, lygintuvų, grūstuvių, virdulių. Netrukus jaunuolis tėvų namuose įrengė senovinių daiktų kambarį. Ten kabėjo 1939 m. tapyti Birutės ir Kęstučio portretai, stovėjo šimtmečio senumo žvakidės, žibalinės lempos, kiti daiktai.
„Visi labai brangūs – turi savo dvasią, alsuoja istorija. Kai mama pradėjo skųstis, kad užgriozdinau kambarį, nusprendžiau juos parodyti žmonėms“, – prisiminė muziejaus įkūrėjas.
Dabar tėvų namuose yra daugiau nei 300 skirtingų eksponatų. Kultūros vadybininko specialybę turintis vilnietis tiki, kad sodyba bus įtraukta į lankytinų vietų sąrašą.

Pats ir restauruoja

Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojas dažnai į rankas paima švitrinio popieriaus. Senus baldus ar interjero detales būtina restauruoti – taip senoviniai daiktai įgauna naują dvasią. Patyrę kolekcininkai įvertino jo darbą. T.Kleinys sulaukia pagyrų.
„Nelengva prikelti daiktą naujam gyvenimui. Išmokau parinkti pigmentus, spalvas, detales. Tam reikia kruopštumo – kiekvieną detalę išardau ir išglostau“, – aiškino T.Kleinys.
Kai pavargsta rankos, vilnietis skuba pas bendraminčius į Vilniaus universiteto „Ratilio“ folklorinį ansamblį.
Vyriškis ansambliui dėkingas ir už žmoną – su „Ratilio“ viešėdamas Vokietijoje sutiko etnografinio folkloro grupės „Dachadracha“ vokalistę ukrainietę Aleksandrą. Ir iki šiol jie kartu.