Norint gauti darbą svečioje šalyje ne visada reikia tobulų anglų kalbos žinių ir pasaulyje garsios aukštosios mokyklos diplomo. Reikia kantrybės ir geros nuotaikos. Šis receptas padėjo architektui Karoliui Kazlauskui, penkerius metus dirbusiam Kipre, o prieš mėnesį pradėjusiam karjerą Kinijos didmiestyje Šanchajuje.
Kipre nusipirko kotedžą
“Pirmaisiais antraisiais metais atvykus į Kiprą turbūt kiekvienam viskas įdomu. Jūra, saulė, geras oras – smagu. Kipras – puiki vieta žmonėms, kurie nori gražiai ir ramiai leisti laiką, per daug nesukdami galvos apie ateitį. Bet paskui matai, kad laikas bėga, pradedi jausti diskomfortą. Vadinamasis salos sindromas irgi šiek tiek turėjo įtakos”, – apie tai, kodėl patraukė į Kiniją, dėstė K.Kazlauskas.
Kai Vilniuje gimęs ir nemažai metų Mažeikiuose gyvenęs K.Kazlauskas dar prieš ekonominę krizę atsidūrė Kipre, ten buvo pats statybų bumas. Iš pradžių Karolis įsikūrė kurortiniame Pafoso miestelyje. Ten įsidarbino nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovėje. Tsados miestelyje kalnuose ji įgyvendino labai didelį projektą – statė golfo laukus ir 600 prabangių vilų, kurių pirkėjais, tikėjosi, bus anglai, rusai.
Bendrovėje K.Kazlauskas dirbo įgyvendindamas šį projektą. Projektuoti vilas buvo samdoma viena architektūros bendrovė, turinti biurų visuose pasaulio žemynuose ir apie 700 architektų.
“Aš, kaip jaunas architektas, daugiau įgyvendindavau techninę brėžinių pusę. Darbas nebuvo labai kūrybiškas, ko nori jauni žmonės, – pasakojo 28 metų K.Kazlauskas. – Projektuoti vilų, kurios kainuoja du tris milijonus eurų, neleido. Buvau tik architekto padėjėjas.”
Paėmęs banko paskolą, Pafose K.Kazlauskas nusipirko kotedžą. Nuo jo iki jūros – 10 minučių kelio pėsčiomis. Dabar jame gyvena nuomininkai. Karolis mano, kad dar yra per jaunas ramiai sėdėti Kipre ir leisti laiką.
“Kai sukaks 50 metų, gal ten atskrisiu pailsėti”, – juokais planuoja Karolis.
Jis turi šešerių su puse metų sūnų Kiprą, kuris gimė ne Kipre, o Lietuvoje. Tačiau berniuko motinos ir Karolio keliai išsiskyrė.
Girdėdavo musulmonų maldas
Kai prasidėjo ekonominė krizė, bendrovėje buvo smarkiai sumažinta etatų: vieną mėnesį atleido 20, kitą – 15 darbuotojų. K.Kazlauskas pateko tarp jų, tačiau nenuleido rankų – aktyviai važinėjo po Kiprą ir ieškojo darbo.
Jį susirado sostinėje Nikosijoje, nedidelėje privačioje architektūros bendrovėje. Jos bosai – tėvas ir sūnus, daug metų pragyvenę Paryžiuje ir grįžę į tėvynę. Nikosijoje Karolis gyveno graikams priklausančioje miesto dalyje.
“Kiek žinau, tai – vienintelė pasaulyje likusi sostinė, padalyta dviem šalims per pusę. Biuras, kuriame dirbau, yra toje gatvėje, kuri skiria Šiaurės Kiprą nuo Pietų Kipro. Penkis kartus per dieną iš turkiškosios miesto dalies girdėdavau iš mečečių sklindančias maldas, prie biuro dažnai pasirodydavo kareivių. Tokia atmosfera – šiaip sau. Patys kipriečiai nelabai mėgsta apie tai kalbėti”, – pasakojo K.Kazlauskas.
Šaknis leidžia ir lietuviai
Ne tik Airijoje ar Anglijoje lietuvių šeimos leidžia šaknis. Geresnio gyvenimo tautiečiai pradeda ieškoti ir Kipre. Nemažai lietuvių šeimų įsikūrė prie jūros esančiuose Limasolio, Larnakos kurortuose.
Į Kiprą atvažiuoja nemažai jaunimo iš Lietuvos sezoniniam darbui viešbučiuose, restoranuose, picerijose, baruose, klubuose.
“Nemanau, kad Kipras – ta šalis, kur lietuviai galėtų važiuoti užsidirbti pinigų. Tai šalis, kur galima gyventi lengvai, lėtai, atsipalaidavus. Ten leisti laiką – gerai”, – patyrė Karolis.
Lietuvių jaunimas Kipre dirba už 800–900 eurų per mėnesį. Jeigu baras ar restoranas suteikia gyvenamąjį plotą, atlyginimas mažesnis – 600–700 eurų. Jeigu uždirba 1 000 eurų per mėnesį, mano, kad pakankamai gerai. Daugelis kipriečių su svetimtaučiais emigrantais bendrauja atsargiai.
“Per beveik penkerius metus iš kipriečių turėjau tiktai du tikrus draugus. Bet ir tie – pasaulio matę, pakeliavę žmonės. Vienas Amerikoje mokėsi šešerius metus. Su tokiais lengva bendrauti. Su kitais – sudėtingiau. Kipre labai populiaru vadinamosios uždaros bendruomenės. Jie turi savo draugų ratą, į kurį nelabai noriai įsileidžia užsieniečius. Aš Kipre daugiausia bendravau su lietuviais. Vienas jų dirba tarptautinėje bendrovėje buhalteriu, kitas kuria kompiuterių programines įrangas”, – pasakojo Karolis.
Jis patyrė, kad Kipro bankuose, kitose institucijose dirbama labai lėtai ir neatsakingai – tiesiog atmestinai, net Lietuvoje su tuo nesusidurtum. Paprastų kipriečių sutiko ir labai paslaugių, pasiruošusių bet kada padėti.
Mėgsta jausti gyvenimo srovę
“Koks laisvalaikis gali būti Kipre? – stebėjosi Karolis. – Savaitgalį baigi darbą, sėdi į mašiną ir važiuoji prie jūros. Žiemą skaitai knygas."
Karolis su draugais rengdavo išvykas į kalnus, prie jūros, o žiemą slidinėdavo. Pastaraisiais metais, kai baigė architektūros projektų vadybos magistro studijas Edinburgo ir Heriot-Watt universitetuose, laisvalaikio likdavo ne tiek daug.
“Siekiant skatinti glaudesnį Kipro lietuvaičių bendravimą, man kilo mintis ten surengti Andriaus Mamontovo koncertą. Andrius koncertuos birželio 23-iosios – Joninių – vakarą Limasolyje. Per penkerius metus, prabėgusius Kipre, supratau, kad šalies gyvenimo būdas man netinka. Aš – veiklos žmogus, mėgstu suktis, jausti tekantį gyvenimą, – pasakojo K.Kazlauskas. – Kūrybine prasme Kipre negavau to, ko norėjau, todėl atsidūriau Kinijoje. Kipre – visoje šalyje – yra apie 800 tūkst. gyventojų, neskaitant emigrantų ir turistų, o Šanchajuje – mieste – apie 25 mln., taigi dabar man kontrastas didžiulis.”
Gilinasi į žaliąją architektūrą
O ką jis veikia ir kaip gyvena Šanchajuje?
“Palyginti su Kipro tempais, Šanchajuje aš dirbu. Drąsiai galiu teigti: taip, kinai tikrai dirba, – tvirtino Karolis. – Turėjau videointerviu. Jie atrinko mane. Tuo darbu esu labai patenkintas. Kūrybos atžvilgiu – visiška nepriklausomybė, kelionės pas klientus. Dirbu tik mėnuo, o jau turėjome tris keliones pas klientus – reikia skraidyti po visą Kiniją. Ką tik baigėme vieną užsakymą – pateikėme oro uosto Šiaurės Korėjoje projekto koncepciją.”
Šanchajuje, palyginti su Kipru, darbai Karoliui daug įdomesni ir jų mastai daug didesni. Kipre projektuoji gyvenamąjį namą, o čia – 2–3 kv. km statinių – ištisą miestą.
Kompanija, kurioje įsidarbino K.Kazlauskas, kuria įdomių projektų koncepcijas su žaliąja architektūra – į statinius įkomponuoja saulės baterijas, vėjo malūnus, apželdintus stogus.
Ko reikia, kad karjerą galėtum daryti užsienyje? Gal reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje?
“Ne, – sakė Karolis. – Reikia kantrybės ir geros nuotaikos. Turi būti pozityvus, žiūrėti į priekį, užsiimti veikla. Man Kipre šiek tiek trūko veiklos, savirealizacijos. Nemačiau, kur galėčiau savo žinias pritaikyti baigus magistro studijas. Juk visą gyvenimą vilų neprojektuosi. Šanchajuje projektuojame 200 tūkst. kv. m dydžio oro uostus, prekybos centrus didumo sulig Vilniaus “Akropoliu”. Kiti masteliai – kitokia patirtis.”
Vyras neslėpė, kad jo sprendimui išvykti dirbti į Šanchajų turėjo įtakos ir pasiūlytas didesnis uždarbis.
Blondinui dėmesio netrūksta
Ar Šanchajuje lietuvis nepavargsta nuo tokios gausybės žmonių?
“Pavargstu. Kadangi esu blondinas, o kinai – tamsūs ir siauromis akimis, kartais nelabai jaukiai pasijuntu, tačiau tai – laiko klausimas. Blondinas jiems – tas pat, kaip į Biržus ar Ignaliną nuvežtas ir apgyvendintas juodaodis, – pokštavo Karolis. – Bandau priprasti, bet pirmas tris dienas bijojau išeiti iš viešbučio nusipirkti maisto.”
Greitai jis įsitikino, kad kinai – mėgstantys bendrauti. Be didelių įžangų restorane kviečia prie stalo, klausinėja, iš kur atvykai. O biure jie užsidaro ir dirba. Kipriečiai darbe geria frappe (šaltą graikišką kavą – red. past.) ir plepa. Mėgsta sakyti: jei ką gali padaryti rytoj, tai kam daryti šiandien? Kiprietės labai išdidžios, kinės – paprastesnės, su jomis lengviau bendrauti, o paprastumas, Karolio nuomone, žmogų puošia.
Kol kas lietuvis dar bando prisijaukinti miestą – Šanchajaus mastai nesuvokiami protu.
“Po truputį metro sistemą perlaužiau. Susipažinau su tokiu Tadu – savaitgalį buvome išvažiavę už miesto pasižiūrėti gamtos. Tuoj ilgasis savaitgalis – skrisime į Pekiną. Čia yra ką veikti”, – jau patyrė K.Kazlauskas.
Naujausi komentarai