Atsiplėšti nuo žemės, pajusti skrydžio svaigumą – tokiu troškimu žmonės, ko gero, gyvena tūkstančius metų. Klaipėdietė Renata Narbutė, pilotuojanti bene romantiškiausią transporto priemonę, neneigė, kad oro balionus "įsimylėjo" ne tik už šį mažytį stebuklą.

Lemtingas čempiono skrydis

"Iš kasdienybės jie iškelia ten, kur ne kiekvienas patenka. Tai kitas rakursas į pasaulį, ir jis turi begalinio žavesio", – šypsojosi moteris.

Uostamiestyje Renata yra vienintelė dailiosios lyties atstovė, turinti teisę pilotuoti oro balionus. Nors profesionalios oreivės licenciją gavo prieš dvejetą metų, su šiais orlaiviais klaipėdietės gyvenimas susijęs daugiau nei dešimtmetį.

Tik mokyklą baigusi mergaičiukė turbūt nė negalėjo įsivaizduoti, koks lemtingas jai taps bičiulių kvietimas patalkinti oro balionų varžybų organizatoriams.

"Anais laikais ši pramoga buvo dar retesnė, prabangesnė nei šiandien. Kai jau varžybose buvo skridę faktiškai visi mano bičiuliai, pamaniau – viskas, niekas manęs nebepaskraidins. Buvau labai nusiminusi, – prisiminusi nusijuokė pašnekovė. – Tačiau pilotas, kuris varžybose jau turėjo labai neblogas pozicijas ir paskutinis skrydis jam buvo lemiamas, vis dėlto pasiėmė mane kartu į krepšį."

Po jo Lietuvos čempionu tapęs vienas garsiausių šalies oreivių Robertas Komža vėliau tapo Renatos instruktoriumi. "Iš tiesų tai buvo lemiamas skrydis ir man", – pripažino pašnekovė.

Subalansuota ir moterims

Vis dėlto moteris prisipažino, kad turėjo praeiti bene dešimtmetis, kol galėjo sau leisti pagalvoti, jog ir ji galinti pilotuoti oro balioną.

"Pati pradžia buvo organizacinė, kiekvienais metais stengdavausi važiuoti į bet kokius oreivių renginius, kad tik būčiau šalia. Dirbome varžybų pareigūnais, kurie stebi oro balionų skrydžius, fiksuoja jų duomenis, rezultatus. Tačiau ilgainiui daug žmonių pakeitė technika", – pasakojo pašnekovė.

Renata pripažino, jog tarp oro balionų pilotų dominuoja vyrai, tačiau pastaraisiais metais moterys šios veiklos imasi vis drąsiau.

"Ar tai moteriška sritis, ar ne? Tai kaip vairavimas. Tiesiog nebuvo tradicijų", – svarstė Renata.

Pilotės įkurtas Klaipėdos oreivių klubas šiuo metu buria devynis narius. Moteris pripažino, kad jo branduolį sudaro artimiausi jai žmonės. Klubas turi vienintelį oro balioną, kuris priklauso Renatos šeimai. Moteris sakė, jog tai – nepigus malonumas.

"Kaip studentai, baigę studijas, perka naudotą automobilį, ir mes pirkome senesnį, bet gerą balioną. Labai norėjome skristi. Manau, mūsų Pūsliukas dar drąsiai galės gyvuoti metus dvejus", – aiškino oreivė.

Brangiau nei automobilis

Renatos teigimu, visiškai sukomplektuoti nauji oro balionai gali kainuoti nuo 100–200 tūkst. litų, taigi gerokai brangiau nei geras automobilis.

Pasak pašnekovės, tai paaiškina, kodėl didžioji dalis orlaivių kupolų yra pažymėti tam tikro rėmėjo logotipu.

"Mes neturime tokios reklamos. Ir tai retas atvejis. Kol kas skelbiame savo klubo telefono numerį", – teigė oreivė.

Renata šypsojosi, jog dabar mobiliojo telefono į skrydį nesiima, nes balioną išvydę žmonės ima atakuoti skambučiais.

"Oreivystę dalijame į dvi dalis, man jos viena be kitos neįmanomos. Tai sportinė veikla, kai dalyvaujame įvairiose varžybose, o kad jose galėtume dalyvauti, turime paskraidinti ir keleivių. Tai darome atlikdami pažintinius skrydžius aplink Klaipėdą", – aiškino pašnekovė.

Renata neneigė, jog skrydžiai oro balionu užsakomi ypatingomis progomis – originalia pramoga mėgaujasi jaunavedžiai, sukaktuvininkai, švenčiantieji šeimos bei kitas šventes.

Pratūnojo dėžės dugne

Nors, pašnekovės teigimu, tai viena saugiausių transporto priemonių bei puikus būdas atsikratyti aukščio baimės, skrydžių metu pasitaiko įvairių situacijų ir nuotykių.

"Esu turėjusi keleivę, kuri visą skrydį prasėdėjo ant krepšio dugno, neleido sau atsistoti ir pasigrožėti skrydžiu. Aš ją vos įkalbėjau pažiūrėti bent pro nedidelę ertmę, kuri skirta įkišti kojai lipant į krepšį", – šypsojosi Renata.

Moteris prisipažino, jog nuo vėjo įgeidžių priklausomą transporto priemonę ne visada pavyksta nutupdyti tobulai. Kartais tenka keletą kartų bumbtelėti žemėn, o nuvirtus krepšiui – ropštis iš jo keturpėsčia.

"Prieš skrydį visada pasirepetuojame šiurkštaus nusileidimo scenarijų. Apskritai labai kruopščiai suplanuoju skrydžius su keleiviais. Klaipėdos kraštas – vėjuotas, o mums daug vėjo netinka. Tad čia reikia nuolatos "gaudyti" orą. Mane bičiuliai net pravardžiuoja orų mergaite – per dienų dienas stebiu, kas kaip kur", – šypsojosi klaipėdietė.

Renata tvirtino, jog kol kas visi pasiskraidymų nuotykiai baigėsi gerai.

"Varžybose pernai turėjome įtemptą situaciją – įskridome į lietaus debesį, o žemės komanda liko užklimpusi baisioje pievoje, nežinojome, kas mus pasitiks ir pagaus", – prisiminė pašnekovė.

Malonumas svarbiau nei rekordai

Renatos aukščio rekordas – 3 km. Tačiau moteris tikino jų nesiekianti.

"Man tai pakankamas aukštis, nes suvokimo, kur tu esi, beveik nebelieka. Svarbiau pajusti skrydžio malonumą. Mes skrendame kartu su vėju, nejaučiame jo pasipriešinimo. Labai tylu, 200–300 m aukštyje gerai girdisi, galima puikiai susišnekėti su ant žemės esančiais žmonėmis. Nežinau kodėl, bet šunims mes labai nepatinkame, vis aploja. O karvės mūsų labai bijo – joms nepatinka degiklių garsas", – šypsojosi moteris.

Renata šmaikštavo, jog neretai sodybų šeimininkams pataria, kad laikas remontuoti stogą.

Virš uostamiesčio prasklendžiant Klaipėdos oreivių klubo balioną klaipėdiečiai mato nedažnai.

"Skrendame anksti rytą ar vėlai vakare, kai ramus oras. Dienomis neskraidome, nes balionui pavojingos karšto oro dobės", – pasakojo klaipėdietė.

Renata prisipažino, kad prieš daugelį metų sužavėję oro balionai jos gyvenime užima vis daugiau vietos.

"Maniau, jog tai bus tiesiog smagus gyvenimo hobis – nesitikėjau, kad taip smarkiai viskas apsivers ir šiai veiklai atiduosiu tiek daug savo laiko, jėgų, dėmesio. Dabar galiu pasakyti, jog tai yra gyvenimo būdas. Atostogų be baliono nebeplanuoju, oreivystei skiriu visą savo laisvą laiką", – patikino diplomuota interjero dizainerė.

Renatos teigimu, šiai aistrai paaiškinti žodžiai beprasmiai – tereikia bent kartą pakilti oro balionu. "Prisimenu neapsakomas savo tėvelių emocijas, kai jie pirmą kartą skrido. Tai atsispindėjo jų akyse. Tada tėtis pasakė: "Dabar aš suprantu, kodėl tu taip išprotėjusi dėl tų balionų", – šypsojosi moteris.