R. Zabinaitė: stiuardesės darbas – daugybė profesijų vienoje

Rūta Zabinaitė vaikystėje nedrįso nė pasvajoti apie stiuardesės darbą. Tai atrodė nepasiekiama aukštuma. "Džiaugiuosi, kad išdrįsau dalyvauti atrankoje. Dabar jau drąsiai galiu sakyti, kad viskas įmanoma – reikia tik didelio noro", – sako orlaivio palydovė, kuriai keleiviai negaili komplimentų.

– Nors esate padangių žmogus, namais vadinate kažkurį žemės kampelį. Iš kur esate kilusi, kur grįžtate, kai neskraidote?

– Sakoma, kad namai yra ten, kur širdis. Mano tikrieji namai – Gargžduose, kur gyvena šeima ir kur visada gera sugrįžti. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžiu užsienyje. Todėl dabar mano namais dažniau tampa viešbučio kambarys. Kartais vienoje ar kitoje šalyje tenka užsibūti ir ilgiau. Ispanijoje teko pagyventi net keturis mėnesius – ši šalis pavergė mano širdį. Labai sužavėjo Tenerifė. Svajoju vieną dieną ten sugrįžti ir gal net pasilikti ilgam.

– Ką reiškia būti stiuardese? Atmeskime stereotipus, kad ji turi būti tarsi modelis, kuriam svarbiausia – daili išvaizda. Be kokių savybių verčiau nė nesvajoti apie šią profesiją?

– Orlaivio palydovės darbas – daugybė profesijų vienoje. Kažkas yra suskaičiavęs, kad savo darbe mes atliekame net 25 profesijų funkcijas. Tai įrodo, kad šis darbas reikalauja daugybės įgūdžių. Dažnai orlaivio palydovai sako: pradėjęs dirbti aviacijoje arba pasilieki visam, arba iš karto supranti, kad tai ne tau. Čia labai svarbios tam tikros savybės: lankstumas, greita reakcija, gebėjimas akimirksniu priimti sprendimus, komunikabilumas. Svarbiausia – reikia mėgti dirbti su žmonėmis. Jeigu išlydi besišypsančius keleivius – vadinasi, savo darbą atlikai puikiai.

– Kokie didžiausi iššūkiai, kuriuos reikėjo įveikti savo darbe?

– Didžiausias iššūkis buvo suprasti, ką iš tiesų reiškia būti orlaivio palydove, nes kiekvienas skrydis – vis kitoks. Man šis darbas padėjo ugdyti ir asmenines savybes, išmokė į viską reaguoti ramiai. Juk skrydžio metu esi vienintelė pagalba keleiviams: turi būti visuomet pasirengusi padėti, atsakyti į visus klausimus,  nuraminti. Kartą Ispanijoje 20 min. pilnutėlis lėktuvas laukė dviejų vėluojančių keleivių. Tarp keleivių kilo daug nepasitenkinimo, o ir įgulai kiekviena minutė prieš skrydį – labai svarbi. Kai galiausiai mūsų vėluojantys keleiviai pasirodė lėktuve, salone aidėjo tokie aplodismentai, ovacijos ir šūksniai, kokių esu girdėjusi tik gerame gyvo garso koncerte.

– Ar užtenka laiko ir galimybių geriau pažinti tuos kraštus, į kuriuos skraidinate savo keleivius?

– Tai mane labiausiai ir žavi šiame darbe – galimybė aplankyti ir pažinti įvairiausius pasaulio kraštus. Neseniai teko pabuvoti Gvinėjoje ir pamatyti visiškai kitokį pasaulį, bent trumpam pajusti mums tolimos šalies žmonių gyvenimo būdą ir kultūrą. Teko aplankyti ir Dubajų. Tiesa, šį daugelio vadinamą svajonių miestą pamačiau visai kitaip, nei įsivaizdavau. Daug stipresnį įspūdį nei dangoraižiai ir prabanga alsuojantis miesto gyvenimas man paliko laukinė Tenerifės gamta ir kalnai. Teko ilgiau nei du mėnesius pagyventi Graikijoje, netoli Thessaloniki miesto. Tai buvo mano pirmoji komandiruotė, kuri ypač įsiminė, nes labai daug keliavome ir neblogai pažinome Graikiją. Net keturis mėnesius praleidau Ispanijoje: teko pagyventi ir Madride, ir Barselonoje, ir mėnesį – Maljorkoje. Praėjusi vasara padovanojo mėnesį Tunise. Taigi orlaivio palydovo darbas – puiki galimybė mėgautis kelionių įspūdžiais, praplėsti savo akiratį ir pasaulėžiūrą.

Niekada nežinai, su kokia įgula skrisi, tad visiems tenka išmokti prisitaikyti, gerbti vieni kitus, o svarbiausia – nepamiršti, kad esame komanda.

– Kokie santykiai užsimezga tarp orlaivio komandos narių? Kaip reikia ištverti nesantaikas, nesimpatijas uždaroje erdvėje?

– Kadangi daug laiko tenka praleisti komandiruotėse, būdami svetur mes tampame tarsi vienos šeimos nariais, nes kartu ir dirbame, ir keliaujame, ir pramogaujame. Niekada nežinai, su kokia įgula skrisi, tad visiems tenka išmokti prisitaikyti, gerbti vieni kitus, o svarbiausia – nepamiršti, kad esame komanda.

– Sakoma, kad gera stiuardesė – ir gydytojas, ir psichologas, ir tėtis, ir mama, ir padavėja, ir patarėja... Kurios iš šių pareigų jums sunkiausios?

– Taip, šiame darbe pasitaiko įvairiausių situacijų ir mes visuomet turime būti lankstūs. Sunkiausia turbūt būti psichologais: nuraminti keleivius, suvaldyti neigiamas emocijas, kylantį nepasitenkinimą, stengtis nepriimti nieko asmeniškai. Nelengvas ir gydytojo vaidmuo, kai reikia gebėti suteikti pirmąją pagalbą.

Lėktuvuose susiduria daugybė kultūrų iš viso pasaulio. Sunkiausia, kai dirbame tose šalyse, kur keleiviai nekalba anglų kalba ir jaučiami kultūriniai skirtumai. Todėl kiekvieną kartą skrisdami į naują šalį, pasidomime tos šalies kultūra, įpročiais, kad būtų lengviau bendrauti su keleiviais.

Skrydžio metu patiriame ir daug malonių akimirkų. Ypač smagu, kai lėktuve keleivis sugalvoja pasipiršti, o būsima nuotaka atsako "taip". Džiaugiamės galėdami maloniai nustebinti keleivius, kai jiems užsakomi specialūs sveikinimai, apie kuriuos jie nieko nežino. Tuomet lėktuve aidi ovacijos.

– Kurios tautybės keleiviai yra sunkiausio būdo, keliantys daugiausia problemų. Ką mieliausia aptarnauti? Kokie keleiviai yra lietuviai?

– Žinoma, lengviausia dirbti su europiečiais, nes mums artima Europos šalių kultūra. Tačiau visi keleiviai mums yra vienodai svarbūs, su visais malonu dirbti. Ypač lengva su tais keleiviais, kurie daug keliauja ir žino visas skrydžių procedūras. Sunkiau būna skrydžių metu, kai dauguma žmonių keliauja pirmą kartą. Tenka skirti jiems daugiau laiko ir dėmesio, ypač įlaipinimo metu, o papildomo laiko dažniausiai mes neturime. Na, o su lietuviais visada gera skraidyti, nes jaučiame tautiečių palaikymą, be to, mus vienija bendra kalba, lengva bendrauti. Sakyčiau, kad lietuviai išties daug skraido, todėl yra pakankamai reiklūs.

– Ar labai erzina keleivių įprotis šokti iš vietų vos lėktuvui nusileidus?

– Tai ne erzina, bet kelia nerimo. Labai svarbu, kad keleiviai laikytųsi visų skrydžių saugos procedūrų ir liktų užsisegę saugos diržus iki tol, kol dega saugos diržų ženklas ir nenurodoma kitaip. Lėktuvui sustojus, mes dar turime atlikti savo standartines procedūras, todėl nėra kur skubėti, geriau ramiau pasėdėti ir laukti savo išlipimo eilės, o ne stovėti dar keletą minučių su sunkiu lagaminu rankoje.

– Dažnai tenka skaityti informacijas apie tai, ko neva nežinome apie skrydžius: kad nešvariausia vieta – atlenkiami staleliai, kad nepatariama valgyti karšto maisto, gerti kavos, arbatos...

– Norėčiau paneigti šiuos ir kitus mitus. Galiu užtikrinti, kad lėktuvuose maisto šviežumui ir kokybei skiriamas tikrai didelis dėmesys. Laikomasi itin griežtų higienos reikalavimų, todėl prieš kiekvieną skrydį lėktuve turi būti nepriekaištinga tvarka. Įdomus faktas, kad skrydžio metu pasikeičia skonio receptoriai ir įprastas maistas mums atrodo kitoks.

– Skrydžiai vargina ne tik kojas, bet ir veido odą, kuri labai išsausėja. Kaip su tuo susidorojate?

– Ypač svarbu drėkinti odą, ypač ilgesnių skrydžių metu, nes lėktuve oras daug sausesnis. Paprastas, bet veiksmingas receptas – gerti daug negazuoto vandens.

– Kiekvienos oro linijų kompanijos stiuardesių ir stiuardų įvaizdis – kitoks. Sunku prie to prisitaikyti?

– Manau, kiekvienam keleiviui gera matyti reprezentatyviai atrodančią, pasitempusią orlaivio palydovę ar palydovą. Tad visuomet stengiamės taip ir atrodyti. Pastebėjau, kad net gyvenime, kai neskraido, orlaivio palydovės įpranta būti tokios pat pasitempusios kaip ir darbe.

Visų avialinijų orlaivių palydovų įvaizdis kažkuo panašus – reprezentatyvi išvaizda, klasikinė apranga ir šypsena veide. Mūsų aviakompanijos reikalavimai orlaivių palydovėms – tvarkingai į kuodą surišti plaukai, makiažas, atitinkantis nustatytą standartą, tvarkingas manikiūras ir specialiai sukurta uniforma, kurią šiuo metu atnaujiname, neseniai pasikeitus "GetJet Airlines" logotipui.

– Kokios karjeros galimybės, jei savo gyvenimą norisi susieti su šia profesija?

– Orlaivio palydovai turi plačias karjeros galimybes, nes trumpiau nei per kelerius metus gali pakilti į vyr. orlaivių palydovo poziciją, o dar vėliau – tapti skrydžių instruktoriumi. Apskritai aviacijoje yra labai daug karjeros galimybių. Jei nebenori skraidyti, yra daugybė darbo pozicijų administracijoje.


Norėjote paklausti?

– Prieš kiek laiko įgula turi būti pasiruošusi skrydžiui?

– Visa skrydžio įgulos komanda susitinka valandą prieš skrydį lėktuve ir pradeda ruoštis skrydžiui. Kiekvienas palydovas turi savo atsakomybes, kurias aptariame prieš skrydį.

– Ką stiuardesės nešasi savo lagaminėliuose prieš skrydį?

– Savo lagaminuose turime visus būtinus daiktus, jeigu tądien negrįžtume namo nakvoti – nuo higienos reikmenų iki laisvalaikio drabužių. Juose nešamės ir reikiamus skrydžio dokumentus.

– Po kelių valandų skrydžio orlaivio įgulos nariams būtinas poilsis?

– Poilsio laikas atitinka tos dienos skrydžio laiką, tačiau turi būti ne trumpesnis nei 10 valandų. Ilgiausias poilsis – atostogos. Jų orlaivio palydovai turi net 56 kalendorines dienas.

– Ar orlaivio palydovais gali dirbti vyresni žmonės?

– Šios profesijos amžiaus limito nėra, svarbu būti geros sveikatos ir gauti reikalingą pažymą iš aviacijos medicinos komisijos. Reikia turėti nepriekaištingą reputaciją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

mmmm...

mmmm... portretas
graži merga...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių