R. Šakalytė-Jakovleva: jei moteris pervargusi, blogai bus visiems

– Didžiosios pavasario šventės – jau ant nosies. Kaip Velykas sutinka jūsų šeima?

– Velykos, kaip ir didžiosios žiemos šventės, mūsų šeimoje visuomet labai laukiamos. Tai metas, kai prie bendro stalo susirenka patys artimiausi giminaičiai. Taip jau susiklostė, kad daug metų Velykas švenčiame pas vyro tėvus. Visuomet stengiamės išvakarėse arba Kristaus Prisikėlimo dieną nuvykti ir į bažnyčią. Kiaušinių marginimas, ridenimas ir šventiniai pietūs su gausia šeima mums – svarbiausia Velykų tradicija. Jei tik oras geras, būtinai einame pasivaikščioti pamiške ar važiuojame prie Svilės šaltinio, nes sėdėti visą dieną prie skaniausiais valgiais nukrauto stalo – vargas pilvui (juokiasi).

Maloniai pavargusi moteris yra namų ramybė ir laimė, o pervargusi, išvarvėjusiais paakiais – uraganas ir besiveržiantis ugnikalnis viename.

– Kalbama, kad esate puiki kulinarė. Turite firminių receptų, be kurių neapseinama per šią šventę?

– Nežinau, ar esu puiki kulinarė, bet gaminti patinka. Tiesa, anksčiau turėjau daugiau laiko išmėginti įvairius naujus patiekalus, o dabar dažniausiai gaminu įprastus ar vaikų mėgiamus valgius. Taigi spontaniškumui virtuvėje vietos vis mažiau. Specialiai Velykoms skirtų receptų neturiu – tiesiog tai dienai stengiamės gaminti ką nors nekasdieniško, šventiško. Pavyzdžiui, šiemet ketiname nustebinti artimuosius keliuose skirtinguose marinatuose ruoštais šonkauliukais.

– Domėjimasis sveika mityba dabar – „ant bangos“. Pasiduodate šių madų vėjams? Kas sudaro jūsų mitybos pagrindą?

– Kai kuriuos dalykus natūraliai atrandu dar iki visokių „bangų“. O kitus – tada, kai visi jau būna seniai pamiršę. Savaime įvyko taip, jog pajutau poreikį keisti mitybą – organizmas ėmė siųsti signalus, kad susimąstyčiau, ką, kaip ir kada dedu į burną. Streikavo visa virškinimo sistema, bėrė odą, imunitetas buvo silpnas, trūko jėgų ir energijos, kamavo antsvoris. Tad pradėjau sportuoti ir vis daugiau dėmesio ėmiau skirti mitybai.

Pirmiausia į racioną įtraukiau daugiau daržovių, žalumynų, vaisių. Toliau sėkmingai mažinu cukraus ir druskos kiekius, bulvinius patiekalus, beveik atsisakiau riebių produktų, rūkytų mėsos gaminių, bandelių ir baltos duonos. Stengiuosi nevalgyti mėsos su bulvėmis, makaronais, derinu ją su salotomis, daržovėmis. Apskritai potraukis mėsai sumažėjo – ypač per abu nėštumus. Jei jos labai užsinoriu, dažniausiai renkuosi paukštieną, jautieną arba žuvį. Taip pat sumažinau maisto kiekius – porcijos dydis be galo svarbu, kaip ir valgymo laikas bei saikas. Prieš dešimt metų persivalgyti man buvo labai lengva. Dabar tai retenybė ir nemaloni išimtis.

– Susilaukus antrosios dukrelės rūpesčių padvigubėjo ar viskas jau kaip tik pažįstama? Esate atviravusi, kad vienu metu jau ėmė „važiuoti stogas“, prireikė net psichologo pagalbos...

– Nėra lengva būti mama ir auginti vaikus, ypač tokioms perfekcionistėms kaip aš. Ačiū Dievui, dabar motinystė kur kas dažniau teikia džiaugsmą nei erzelį. Nebejaudina tos krūvos trupinių po stalu, išmėtyti žaislai kambariuose ar smėlio pilni mano išeiginiai batai (šypsosi). Kaip pavyko pasiekti vidinę ramybę? Šiaip ne taip išmokau nepervargti ir planuoti laisvalaikį. Taip taip, ne tik darbus, reikalus, rūpesčius, bet ir laiką džiuginančius dalykus.

Maloniai pavargusi moteris yra namų ramybė ir laimė, o pervargusi, išvarvėjusiais paakiais – uraganas ir besiveržiantis ugnikalnis viename. Blogai bus ir vaikams, ir vyrui, ir pačiai moteriai. Todėl svarbu rasti laiko sau. Gimus vaikams viso to nesugebėdavau. Galiausiai dėl nuovargio „išlindo“ dar ir praeities demonai, susiję su skaudžiais vaikystės išgyvenimais, kuriuos, tikėjau, saugiai buvau paslėpusi pasąmonės užkaboriuose. Savipagalbos knygų, filmų ir pokalbių su artimiausiais žmonėmis nebepakako, todėl teko prašyti psichologo pagalbos.

Tai buvo geriausias sprendimas, kokį tuo metu galėjau priimti. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas turėtume labiau rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine sveikata bei kartais apsilankyti pas psichoterapeutą. Psichohigiena ne ką mažiau svarbi už dantų priežiūrą ar onkologinių ligų prevencines patikras, tik dažnai per vėlai tą suprantame.

– Kas jums padeda „neperdegti“?

– Poilsis. Nors kelios laisvos minutės tik sau. Nesvarbu, kas tai būtų – kavos puodelis, kol mažylė snaudžia, o vyresnioji darželyje, telefoninis pokalbis su drauge, patinkančios dainos klausymasis visu garsu ar trumpas pokaičio miegas. Taip pat – malda, nes tai meditacija su savimi ir aukštesne jėga, galinčia suteikti mums naujos energijos. Per šią maldą svarbu nepamiršti padėkoti, o tada galima ir ko nors prašyti.

– Pagimdžiusi Sofiją daug ką nustebinote taip greitai grįžusi į darbą. Abu su vyru esate įtemptos profesijos – žurnalistikos – atstovai. Ar spėjate dalinti dėmesį abiem dukroms?

– Labai stengiamės, kad abi jos jaustų mūsų dėmesį, meilę ir rūpestį. Gal ne visada pavyksta tai padaryti kokybiškai, tačiau „kaltę“ išperkame su kaupu. Mums be galo patinka būti visiems drauge – ypač dūkti lauke. Pasakų skaitymas prieš miegą, bendri žaidimai ir darbai, pavyzdžiui, kiemo šlavimas, gėlių laistymas, obuolių rinkimas ar sausainių kepimas yra pats brangiausias šeimos laikas.