Pypkiuoti – brangus pomėgis

Pypkiuoti – brangus pomėgis

Visais laikais pypkė buvo siejama su vyriškumu, nepasiekiamumu, paslap-tingumu. Kiek atmena patys pypkininkai, pypkė visad turėjo savo vertę.

Daugeliui ji neatsiejama nuo aštraus proto ir romantiškos sielos žmogaus, kvapnaus dūmo, nuotykių ar įvaizdžio. Ispanijoje pasitaikydavo atvejų, kai ži-nomi vyrai fotografuodavosi su pypke (nors niekada jos nerūkė) manydami, kad taip atrodys solidesni ir išmintingesni. Dėl elitiškumo kurį laiką pypkė buvo netgi persekiojama, bet savo pozicijų neprarado, regis, laikas tik dar labiau jas sustiprino. Šiandien rūkoriai vieni kitus mielai pamalonina dovanodami naujas pypkutes, kvapniojo tabako ar kitus būtinus priedus.

BRANGUS MALONUMAS

Pypkiuoti ne tik malonu, bet ir brangiai kainuoja. Pigiausia pypkė uosta-miestyje kainuoja 19, o brangiausia - 1200 litų. Nors parduotuvėlių, kuriose galima pirkti pypkes, nėra daug, pasirinkimas tikrai nemenkas. Kiekvienas gali išsirinkti pypkę ne tik pagal norą, piniginės storį, bet ir pagal savo bū-dą. Rūkoriai pataria, kad pirmoji pypkė turėtų būti nei per didelė, nei per maža, deranti prie žmogaus išvaizdos ir būtinai iš kukmedžio. Tokios pyp-kės šiuo metu pačios populiariausios. Kukmedžiai auga Viduržiemio jūros baseine, Kanarų salose ir Kaukaze. Šio augalo medienos stuktūra labai standi, todėl itin tinkama pypkėms gaminti.

Kuo aukščiau kalnuose medis auga, tuo tvirtesnė jo šaknų struktūra ir tuo jis vertingesnis. Kukmedžio šaknis renka specialiai tam apmokyti žmonės Šį amatą yra įvaldę apie penkiasdešimt žmonių pasaulyje. Nuvalyti kukmedžio šaknų gumbai, sveriantys iki 100 kg, pjaustomi ir verdami 24 val. variniuose katiluose, o vėliau džiovinami. Kuo ilgiau medis džiūsta, tuo geresnė tampa pypkė. Rūkant pypkes, jos nespragsi ir netrūkinėja, jose dūmas įgauna malonų aromatą. Tai lemia grybiena, esanti medyje. Kukmedžiai, kaip ir visi erškėtiniai, auga simbiozėje su grybais, kurie įsiterpia į jų šaknis. Pypkės gaminamos iš gumbų, kurių amžius siekia 60-100 metų. Nuo iškasimo iki kokybiško pypkės pagaminimo praeina keletas metų. Priklausomai nuo regiono, iš kurio yra mediena, ji dalinama į keturias rūšis: bruyere (raudonmedžio atspalvio), rot briar (šviesiai rausvos spalvos), shell briar (juodos), tawshell (gelsvai pilkos spalvos). Žinoma, kad išilgai pjauta šaknis suteikia vertingiausią tiesų piešinį. Įstrižai pjauta - primena liepsnelių formą, o skersai pjauta - vadinama paukščio akutėmis. Jau pagamintą pypkę įvertina specialistai. Europoje ir Amerikoje skiriamos trys vertinimo pakopos: gera, vidutinė, prasta. Anglijoje ir Prancūzijoje taikomos septynios vertinimo pakopos.

Pirmenybė - olandiškoms

Klaipėdiečiai mieliausiai renkasi olandiškas pypkes, tačiau ne mažiau įspūdingos jūros putos pypkės. Pastarosios gaunamos iš mineralo, randamo Vidurinėje Azijoje ir Turkijoje. Pypkės iš šios medžiagos itin lengvos, nesuteikiančios tabakui papildomų skonio savybių, kurių gali atsirasti rūkymo metu. Klaipėdoje tokią pypkę galima įsigyti už 129 litus.

Iki XIX a. vidurio ypač populiarios buvo porcelianinės pypkės. Impozantiško dydžio, nekišeninės, rūkomos namuose arba kavinėje, gaminamos ir dažomos rankiniu būdu. Iki XIX a. pradžios rinkoje karaliavo molinės pypkės. (Molis - medžiaga, išlaikanti aukštą degančio tabako temperatūrą.) Didžiausias minėtos medžiagos trūkumas buvo jos nepatvarumas. Šiuo metu molinių pypkių gaminama mažai.

Anksčiau Lietuvoje nebuvo pypkiavimo tradicijų. Lietuviai dažniau rūkydavo atsivežtines pypkes, nors buvo bandoma gaminti pypkes iš vyšnios, obels šaknies ir kitų žaliavų. Bet vietinė pypkių gamyba, kaip ir lietuviškasis tabakas, nepasiteisino. Jis neturėjo reikiamų savybių, nes klimatinės sąlygos nėra tam palankios.

Įstatymai rūkomąjį tabaką skirsto į dvi prekių grupes: cigaretinį (vyniojamąjį) ir pypkinį tabaką. Jų struktūra visiškai skirtinga. Ruošiami tabako mišiniai skirstomi į angliškus, amerikietiškus ir olandiškus (skandinaviškus). Amerikietiški mišiniai ypač kvapnūs, o dažnai net saldoki. Olandiški kiek švelnesni. Tačiau dėl mišinio papildų priskiriami prie stipriai aromatingo tabako. Angliškiems tabako mišiniams būdingas aštrus skonis ir kvapas. Angliški mišiniai gerai rusena, o šviesių ar tamsių tabako rūšių priedai nulemia galutinį skonį. Dažnai rūšių priedai nulemia galutinį skonį.

Visiškai kitaip nei cigaretės, pypkės rūkomos tik palaikant degimą, t.y. papsint, todėl ne kiekvienam lietuviui tai priimtina. Kiekvienas patyręs pypkininkas sako visišką rūkymo džiaugsmą juntantis tik tuomet, jei rūko “savąja” pypkute ir mėgstamą tabaką. Seniai rūkantys per dieną mėgaujasi net keliomis tabako rūšimis ir teigia turintys rytinę, pietų meto ir vakaro tabaką. Vienos rūšies tabakas neįdomaus skonio, todėl naudojami jo mišiniai. Jie vežami iš Danijos, Olandijos, Amerikos. Dažniausiai rūkomas vyšninis, vanilinis, šokoladinis, mango su burbonu ar skoču, viskiu ir t.t. Lietuviai pastaruoju metu pamėgo tabaką “Original choise”, todėl ne visiems jo pakanka. Tenka lūkuriuoti ir mėgautis kitu skoniu. Pypkininkų teigimu, tabako rūkymas mažiau kenksmingas nei cigaretės: “Jis gaminamas iš natūralių medžiagų”. Tabaką rūkant, taip pat, kaip ir cigaretes, naudojami filtrai. Jie vienkartiniai, todėl po kiekvieno rūkymo reikalingas vis naujas. Bet tai kiekvieno rūkančiojo reikalas. Naudojant filtrus, dūmas būna šaltesnis ir švelnesnis. Ne mažiau svarbus procesas nei rūkymas - pypkę prarūkyti prieš pirmą kartą ją uždegant. Pirmieji 10-20 rūkymų ir yra pypkės prarūkymas. Prarūkyta pypkė bus daug atsparesnė temperatūrai. Surūkius pypkę ir pašalinus pelenus, ji pastatoma į stovą, kad pailsėtų ir atvėstų. Tik po to galima ją išvalyti.

Pypkė traukia pypkę

Pypkininkai juokauja: “Viena pypkė - ne pypkė, kaip ir vienas vaikas - ne vaikas”. Parduotuvės “Skonis ir kvapas” darbuotojas Romas lygina pypkę su batais: “Ar smagu turėti vienus batus? Su tais pačiais į bažnyčią, į turgų, kas iš jų liks? Taip ir su pypke. Viena pypkė - dar ne pypkė. Kai žmonės žino, kad pypkiuoji, pypkės pačios į namus prašosi”, - pasakojo pypkių mėgėjas. Dažnai su šiuo malonumu susidraugauja menininkai, režisieriai, muzikai. Pypkei - visai kitaip nei cigaretei - reikia laiko. Ji prisimenama, kai gera nuotaika, kai yra laiko svajonėms ar prisiminimams, kai galima atsipalaiduoti. Pypkė neatsiejama nuo geros draugijos, bokalo alaus arba puodelio kavos. Pypkes rūko daugiau vyrų nei moterų, bet, kaip ir visose gyvenimo sferose, taip ir pypkiaudamos moterys neatsilieka. Apie tai byloja ir dailios, nedidukės pypkutės, pasirodžiusios rinkoje.

Didžiausia problema tampa pypkių valymas. Pypkininkai dėl pernelyg mažos pypkiavimo patirties, o kartais dėl užmaršumo, pamiršta valyti savo pypkes. Ne veltui sakoma: kuo dažniau valysi, tuo skaniau rūkysi. “Jei pamiršti, gali tabaką keisti nekeitęs, tikrojo skonio taip ir nepajusi”, - sakė vienas rūkorius.

Todėl neatsiejama pypkių dalis - jų valikliai. Tai apie 15 cm ilgio, apipintos medvilnine arba dirbtinio pluošto “kailiuku” vielutės.

Pypkininkų klubas

Lietuvoje veikia pypkininkų klubai. Vieną tokį turi ir uostamiestis. 1966 m. gegužės 10 d. įvyko Pirmasis atviras Lietuvos pypkininkų čempionatas. Jame dalyvavo 24 pypkių mėgėjai, o pirmuoju čempionu tapo klaipėdietis Juozas Jagėla, rūkęs 58 min. 1 sek. Antrajame čempionate dalyvavo 56 pypkoriai, tarp jų - penkios moterys. Uostamiesčio pypkininkai pateisina savo klubo veiklą ir gana aktyviai dalyvauja Jūros šventėje bei kituose renginiuose. Įspūdingos būna pypkių rūkymo varžybos. Jų metu kiekvienas dalyvis gauna vienodą pypkę, medinį kimštuką ir tris gramus tabako. Tabaku prikimšti pypkę reikia per penkias minutes, pypkei prisidegti degtuku skiriama viena arba dvi minutės. Varžybas laimi dalyvis, ilgiausiai rūkęs pypkę.