Kaitri saulė, šilta jūra, puikus maistas poilsiaujant Turkijoje – garantuoti. Tiesa, tik nuo jūsų pačių kantrybės ir sugebėjimų derėtis priklauso, ar visa tai gausite už realią, o ne dvigubai ar trigubai didesnę kainą.

Moterų žemė – brangesnė

Nemažai lietuvių traukia poilsiauti į Viduržemio jūros pakrantėse įsikūrusius Turkijos kurortus, kur jau keliolika metų keliones organizuoja "Novaturas". Vieni renkasi triukšmingąsias Antaliją ir Alaniją, kiti – ramesnius Kemero, Beleko miestelius. Atvykęs po dvejų trejų metų ten visada rasi ką nors nauja, – vietiniai pasistengia dėl turistų.

Mūsų kompanija įsikūrė Kemere, Tauro kalnų papėdėje. Gidai pasakojo, kad prieš 25–30 metų Kemeras buvo paprastas nedidelis kaimelis, o dar keliolika metų anksčiau į jį nebuvo net kelio – susisiekimas vykdavo jūra.

Prie jūros esančios Kemero žemės – moterų. Kažkada tėvai tas nederlingas, akmenuotas žemes užrašydavo dukterims. Esą šios jau nuo aštuonerių devynerių metų palapinėse aus kilimus, plonais piršteliais juose raitys gražiausius raštus ir žiūrės į jūrą. O sūnums skirdavo daug derlingesnes žemes arčiau kalnų. Sūnūs dirbs žemę, augins ir kirs mišką, nes jiems reikės išmaitinti šeimą.

Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis prieš kelis dešimtmečius, kai turkai užuodė pajūrio žemėse atsiversiant turizmo gyslą. Sesers žemė tapo keliolika, net keliasdešimt kartų brangesnė už brolio.

"Tačiau vyrai niekada nepripažins, kad Kemero viešbučiai stovi ant moterų žemių, – pasakojo gidas Raminas. – Tos moterys, jų šeimos labai turtingos, jos gyvena miestelio pakraščiuose. Vienos savo žemes padovanojo sūnums – jie čia pradėjo turizmo verslą, kitos su vyrais tai valdo pačios."

Iš jūros – tiesiai į dangų

Ekstremalių pojūčių ištroškusiems turistams net ir Tauro kalnai įveikiami. Į Tahtali kalno viršukalnę, esančią 2365 m virš jūros lygio, užkelia netoli Kemero įrengtas modernus funikulierius, kuriuo turkai labai didžiuojasi. Turkų ir šveicarų įrengtas 4350 m ilgio lynų kelias "Olimpas" – vienas didžiausių pasaulyje. Juokaujama, kad šiuo lynų keliu iš jūros kylama tiesiai į dangų.

Tačiau kelionė ant kalno viršukalnės nepasibaigia. Jei esate toks drąsus kaip Dedalas, nuo jos galite leistis parasparniu ir linksmai sau skraidyti virš kalnų ir miestelių. Tokių drąsuolių buvo ne vienas. Ar kuris nors jų gavo galą, neteko išgirsti.

Moterims, kurios nėra tokios drąsios, patinka sėdėti saulės nutviekstoje terasoje, mėgautis turkiška kava, pajausti, kaip už nugaros alsuoja didingi Tauro kalnai, ir žiūrėti, kaip čia pat plaukia ir staiga išnyksta debesys. Tada atsiveria žavūs pajūrio miestelių vaizdai, o ypač giedrą dieną matyti net Antalija, nuo tų vietovių esanti maždaug už 60 km.

Po šios ekskursijos pietauti važiavome į Ulupinar parką. Restoranas ypatingas – ant upelio, gamtos prieglobstyje. Pažiūrėsi į vieną pusę – nuo akmenų krintantys kriokliai, į kitą – baseinėliai, kuriuose knibžda upėtakiai. Ant upelio įrengtos platformos su staleliais ir suolais atrodo lyg privačios menės. Kol išsirinksi savąją, svarbu nepargriūti ant medinių "šaligatvių" ir neįkristi į vandenį. Įeidamas į "menę" privalai nusimauti batus ir tik tada patogiai susirangyti ant turkiško kilimo.

Kadangi upelyje gausiai veisiasi upėtakiai, pagrindinis restorano patiekalas ir yra keptas upėtakis. Kiekviena porcija patiekiama atskirame ketaus inde.

Žūklės mėgėjams siūloma atskira ekskursija – pamėginti laimę šiame upelyje.

Kalėdų Senelio gimtinė

Kemere ir jo apylinkėse įsikūrę poilsiautojai paprastai aplanko netoli esančius Demrės ir Myros miestelius. Myra buvo vienas iš šešių svarbiausių istorinės Likijos miestų. Jame galima pamatyti uolose iškirstus kapus, kurie – it maži nameliai su lauko durimis. Kuo žmogus buvo turtingesnis, tuo aukščiau ir arčiau Dievo jam iškirsdavo kapą. Visai šalia kapinių – gerai išsilaikęs antikinis graikų ir romėnų teatras.

Netoli – Demrės miestelis, kuriame turistai lanko vyskupo šv. Nikolajaus (dar vadinamo Kalėdų Seneliu) vardu pavadintą bažnyčią. Šv. Nikolajus gyveno ir dirbo Demrėje, Bizantijos laikais jis buvo žinomas kaip vaikų, vargšų ir jūreivių globėjas. Jis buvo palaidotas toje bažnyčioje, tačiau šiuos laikus pasiekė tik šventojo sarkofagas. Jo palaikai XI a. buvo išgabenti į Italiją ir ilsisi vienoje Bario bažnyčių.

Miestas nugarmėjo į jūrą

Apžiūrėjus šias įžymybes, patogu sėsti į jachtą ir leistis iki Kekovos salos, kurioje buvo įsikūręs istorinės Likijos miestas. Šioje ekskursijoje labai malonios maudynės iš jachtos.

Kvapą gniaužia uoloje iškalti laiptai, vedantys tiesiai į jūrą. Langai, žvelgiantys į dangų ar jūrą iš tūkstantmečius skaičiuojančios namo sienos. Prieš daugelį metų nugriaudėjęs žemės drebėjimas saloje įsikūrusį Kekovos miestą nugramzdino į Viduržemio jūros dugną.

"Tik gerai įsižiūrėkit, – į mikrofoną rėkė gidas. – Vandenyje pamatysite nuskendusio miesto griuvėsius, amforų."

Įtempiu akis lyg lūšis per naktinę medžioklę, tačiau nuskendusio miesto nematau. Gal jis nugrimzdo per giliai ir žmogaus akiai tapo neįžvelgiamas? Užtat iš vandens kyšo sarkofagas, keli matyti ant kalvos šalia nedidelio žvejų kaimelio, kurį, anot gido, pamėgo daugelio kraštų menininkai.

Turkijoje esančios Viduržemio jūros pakrantės traukia antikos mėgėjus, tačiau tarp poilsiautojų jų – nedaug. Iš Kemero jachta patogu pasiekti ir kitus senosios Likijos valstybės miestus – Faselį ir Olimpą.

Faselį VII a. pr. Kr. įkūrė Rodo salos gyventojai, tada jis buvo svarbus prekybinis miestas. Olimpas įkurtas vėliau – III a. pr. Kr. Iki romėnų pasirodymo šiose vietovėse jis buvo puiki piratų užuovėja. Olimpą, kaip ir Kekovą, sugriovė žemės drebėjimas. Šių miestų teritorijose išliko antikos laikų antkapių ir sarkofagų, bazilikos, romėnų teatrų ir termų, akvedukų, imperatoriaus Adriano vartų griuvėsiai.

Paslaugas siūlo ir rusės

Poilsiautojams siūloma tiek daug ekskursijų ir pramogų, kad tikrai sunku išsirinkti. Viena jų – šokio spektakliai, kuriuos trupė "Anatolijos ugnys" rodo netoli Antalijos esančiame Aspendos miestelio lauko teatre. Spektaklis "Anatolijos ugnys" – tai įspūdingas pasakojimas rytietiškų šokių ir plastikos kalba apie centrinės Anatolijos istoriją, ją užgriuvusius mūšius, rūpesčius ir džiaugsmus.

Nacionalinės muzikos ritmus keičia šiuolaikiniai, vienu metu scenoje gausybė šokėjų, akys raibsta nuo jų kostiumų spalvų – ką dar spalvingesnio gali išvysti turistas, iš Europos atvykęs į Anatoliją (taip vadinama Azijos žemyne esanti Turkijos dalis)? Šis kolektyvas yra parengęs dar vieną programą – "Troja".

Poilsiaujant Turkijoje neapsilankyti turkiškoje pirtyje (hamame) – tas pat kaip būti Romoje ir nepamatyti popiežiaus. Pajūrio kurortuose sklando kalbos, kad geriausias hamamas – Kemere.

Pirmas įspūdis toks: pirtyje daugiau darbuotojų nei klientų. Regis, viską stengiesi daryti lėtai – lendi po vandens čiaupu, paskui suki į sauną, tada – vėl po vandens čiaupu, paskui tiesiog kaifuoji garinėje pirtyje, trauki į save malonius pušų, mėtų kvapus. Tačiau turkai skuba – be perstojo reguliuoja nedidelius (sezono pradžia) klientų srautus, lyg čia būtų pagrindinė Stambulo gatvė.

Nušveistas, išmuilintas, nuplautas visu ūgiu išsitiesi ant čiužinio, kad hamamo darbuotoja ant veido užteptų purvo kaukę. Vos čia dirbanti rusė ją užtepa, kaipmat prisistato kita rusė ir siūlo pedikiūrą bei manikiūrą už eurus arba JAV dolerius. Jei pasirinksi abi procedūras, padarysianti nuolaidą, o jei nepasirinksi nė vienos, išgirsi "Tai negi tau gaila 20 dolerių už pedikiūrą?"

Kainos keičiasi kaip oras

Turkijoje pramogos, ekskursijos kainuoja nemažus pinigus. Atsiskaityti galima įvairiai: turkiškomis liromis, eurais, JAV doleriais. Gerti turkišką kavą, šviežiai spaustas apelsinų sultis ar turgelyje pirkti mėlyną stiklinę akį, apsaugančią nuo blogio ir nužiūrėjimo, labiau apsimoka už turkiškas liras.

Vis dėlto kiek kas kainuoja Turkijoje? Tai tiksliai žino tik Alachas, jei jis tose žemėse įteisino prekybą. Todėl vos atvykus poilsiauti geriausia išsiaiškinti, ko nori, ką pirksi ir kiek išsikeisti lirų. Jei nesiderėsi, turkas įsižeis, kad nenori su juo bendrauti. Jei derėsies įžūliai ir stipriai numuši kainą, turkas bus nepatenkintas – jo prekės nevertini.

Tokia pat turkiškų saldėsių – lukumo – dėželė įvairiose parduotuvėse kainuoja skirtingai. Parduotuvėje ji kainuoja 10 turkiškų lirų, o Antalijos oro uoste – 10 eurų. Oro uoste viskas pasirodė labai brangu.

Lukumas – kieta želė su įvairiais riešutais ir sirupu – kur kas skanesnis ne dėžutėse, o suspaustas į didelį apversto kibiro formos kalną. Šis lukumas – normalaus, o ne beprotiško saldumo. Tokie "kibirai" puikuojasi mažose krautuvėlėse ant prekystalių. Jei tik nukreipi į juos akis, kaipmat prisistato šeimininkas, peiliu atpjauna riekę, paskui nukerpa kąsnį didelėmis juodomis žirklėmis – ragauk. Vienas – figų želė su pistacijomis, kitas – abrikosų želė su lazdynų riešutais, trečias – ožkų pieno želė su pistacijomis.

Kiek kainuoja? Krautuvėlėse vyksta žaibiškos kainų metamorfozės. Kilogramas tokio lukumo kainuoja 28 JAV dolerius, po kelių minučių – jau 25, dar po kelių – 20. Kitoje krautuvėlėje kilogramas "kibirinio" lukumo kainuoja 25 turkiškas liras, o po kelių minučių kaina nukrinta iki 20-ies.

Ką patarti turistui? Apsišarvuoti kantrybe, nes derybos – įkyrus ir daug laiko atimantis dalykas. Beveik kiekvienas turkų prekiautojas kalba ne tik angliškai, bet ir rusiškai, o dažnas kemerietis moka net po kelis lietuviškus žodžius.

Turizmo skaičiai – įspūdingi

Pietų Antalijos turizmo plėtros ir infrastruktūros valdymo sąjungos (GATAB) Turizmo plėtros ir skatinimo vadybininkas Aydinas Aytugas papasakojo, kad Turkijoje populiariausi tie viešbučiai, kuriuose siūloma paslauga "viskas įskaičiuota". Per 2011 m. poilsio sezoną Antalijos regione ilsėjosi 31 mln. turistų. Anksčiau daugiausia būdavo vokiečių, pastaruoju metu – rusų. Kemere, kuriame yra 19 tūkst. gyventojų, per sezoną ilsisi 3 mln. turistų. Juos aptarnauja 250 tūkst. personalo darbuotojų. Per sezoną iš turizmo Kemeras uždirba 3 mlrd. JAV dolerių.