Porcelianinių lėlių kolekcininkė svajoja įkurti muziejų

Įrengė lėlių kambarį

„Šiuo metu mano gyvenimas – darbas, šeima, vaikai, – greitakalbe beria Marijampolėje gyvenanti L. Mockienė. – Kai turiu laisvo laiko, važiuoju aplankyti savo lėlių.“

Anksčiau jos buvo įkurdintos Mockų namuose: iš pradžių – 9 kv. m kambarėlyje, kiek vėliau – 18 kv. m, bet kai lėlių susikaupė labai daug, teko ieškoti dar didesnės erdvės. „Tėvai pasiūlė perkelti į jų  namus. Ten joms skirtas net 22 kv. m kambarys, vyras Tomas vasarą grindis sudėjo“, – džiaugiasi pašnekovė.

Lilija priduria, kad ir vyras turi savo hobį. „Tomui patinka motociklai – greitis ir adrenalinas, o man smagu ieškoti naujų lėlių, kuriomis galėčiau papildyti savo porcelianinių gražuolių kolekciją. Turiu jų daugiau nei 400!“ – didžiuodamasi sako kolekcininkė.

Tai mano hobis, gyvenimo aistra, varikliukas. Jei kokią dieną neprisėdu prie interneto, nepaieškau lėlių – kažkaip keistai jaučiuosi.

Pirmąją porcelianinę lėlę Lilijai padovanojo tėvai keturioliktojo gimtadienio proga, nors dovana mergaitės per daug nenudžiugino. „Esu jauniausia tarp keturių brolių. Labiau, nei žaisti su lėlėmis, vaikystėje man patiko spardyti kamuolį, karstytis medžiais, važinėtis dviračiu“, – juokiasi L. Mockienė.

Rozalinda – krikštamotė

Pirmoji lėlė, prisimena Lilija, buvo aprengta žalsva nėriniuota suknele, papuošta tokios pačios spalvos stikliniais karoliais. Ji neturėjo autentiškumą įrodančių sertifikatų, nebuvo ir kolekcinė.

„Tada man tokie dalykai nerūpėjo. Labiau intrigavo lėlės vardo rinkimas. Gimtadienyje dalyvavę svečiai ant popieriaus lapelių surašė savo siūlomus vardus, o aš turėjau traukti iš pintinės vieną. Ištraukiau Rozalindą. Tai buvo vyriausiojo brolio sugalvotas vardas“, – pasakoja pašnekovė apie porcelianinių lėlių kolekcijos krikštamote tapusią lėlę.

Už pusmečio atėjo Kalėdos, tėvai dukrai vėl padovanojo porcelianinę lėlę – šįkart nuotaką. „Ji buvo su ilgu nuometu, be galo graži. Gavusi dovanų antrąją lėlę pajutau smalsumą, ėmiau ieškoti informacijos internete – ką tokios lėlės reiškia, iš kur jos kilusios, kuo skiriasi viena nuo kitos“, – aiškina Lilija.

Sužinojo, kad tokios lėlės kolekcionuojamos pagal keletą kriterijų: lėlių meistrų vardus, lėlių dirbtuvių tradiciją (tarkim, prancūzų, vokiečių, anglų ir pan.), medžiagas, iš kurių jos pagamintos, net pagal akių tipą, veido mimiką.

„Nors lėlės įvairiems tikslams buvo naudojamos gana seniai, sudėtingos, meniškos ir kokybiškos lėlės atsirado palyginti vėlai, o brangumą lėmė jų gamybos medžiagos – porcelianas, medis. Išsivysčius chemijos pramonei, lėles imta gaminti iš polimerų, tad lėlių asortimentas gerokai prasiplėtė, jos pradėtos gaminti masiškai“, – žiniomis dalijasi L. Mockienė.

Taip rankiodama žinias ir užsikabino. Dabar eksponatų savo sparčiai didėjančiai lėlių kolekcijai ji ieško sendaikčių, suvenyrų parduotuvėlėse, turgeliuose, internete.

Užburia žvilgsniu

Ypatingą vietą kolekcijoje užima lėlės, kurios turi autentiškumo sertifikatus, pasus. Juose būna įrašytas ir lėlės vardas. Ar tokios lėlės brangios?

„Jei pirkčiau iš parduotuvės, turbūt nemažai kainuotų, bet man vis pasiseka: daugelį jų randu sendaikčių turguose, kitas siunčiuosi internetu. Pačią brangiausią, atkeliavusią iš Vokietijos, pirkau už 55 eurus. Net nežinau, kuo ji mane taip patraukė. Jos žvilgsnis tarsi užhipnotizavo. Pažvelgus atrodė, kad ji mane supranta, nes žiūri tokiomis protingomis akimis“, – susijaudinusi kalba Lilija.

Laiminga: L. Mockienė labai didžiuojasi savo šeima – vyru Tomu, sūnumis Armandu ir Domuku. Sako, kad be jų nežinotų, kas yra gyvenimo pilnatvė./ L. Mockienės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, ar jai nieko neteko girdėti apie porcelianines lėles, kurios, parneštos į namus, ima šiurpinti šeimininkus ir krėsti visokias eibes, kolekcininkė šypsosi. Sako, kad draugių vyrai, užėję į lėlių kambarį, dažnai jaučiasi nejaukiai. Kartais ir ji pati, sudėliojusi lėles į tam tikras joms skirtas vietas, randa jas pasiklydusias.

„Tokių dalykų tikrai nemistifikuoju. Suprantu, kad į kambarį galbūt užėjo koks svečias ir tiesiog sumaišė jų vietas“, – aiškina L. Mockienė.

Lilijos lėlės – nuo 3 iki 75 cm aukščio – lentynose surikiuotos pagal aprangos stilių, tautiškumą, veido mimiką. Yra linksmų, liūdnų, sučiauptomis lūpomis, surauktomis nosimis, su duobutėmis skruostuose. Kolekcijoje yra ir lėlių-berniukų.

Išskirtinio svečių dėmesio sulaukia lėlytė, kuri primena Šv. Mergelę Mariją. Lėlė klūpi pamaldžiai sudėjusi rankas ir turi kryželį.

Daug kolekcinių lėlių – tarsi muzikinės dėžutės. Jų nugarytėse įtaisytas  muzikinis mechanizmas. Prisukus jį, lėlės sukasi ir groja.

Renka ne dėl skaičiaus

Kovą Lilijai sueis 31 metai. Nors vaikystėje su lėlėmis nežaidė, šiandien jai smagu, užėjus į lėlių kambarį, kurią nors pamyluoti, padaryti jai gražią šukuoseną.

„Vienos mano lėlės turi sintetinius, greitai besiveliančius plaukus – su jomis nepažaisi. Kas kita tos, kurių plaukai natūralūs. Galiu juos plauti, džiovinti, sukti žnyplėmis. Specialiai tam turiu nusipirkusi mažytes žnyplytes, kurios puikiai tinka lėlių garbanoms“, – aiškina L. Mockienė.

Ar sūnūs Armandas su Domu irgi nori su lėlėmis pažaisti? „Nelabai. Daugiau klausinėja, kodėl viena ar kita mergaitė liūdna“, – sako Lilija.

Ypatingų kriterijų, pagal kuriuos rinktųsi porcelianines lėles, L. Mockienė neturi: „Paprastai žiūriu, kad jos kažkuo skirtųsi, nebūtų viena į kitą panaši. Dažniausiai vadovaujuosi nuojauta. Jei lėlė kažkuo traukia – tuomet perku.“

Pasak Lilijos, ji renka lėles ne dėl skaičiaus. „Tai mano hobis, gyvenimo aistra, varikliukas. Jei kokią dieną neprisėdu prie interneto, nepaieškau lėlių – kažkaip keistai jaučiuosi“, – atvirauja ji.

Moteris tyliai pasvajoja, kad kada nors ateityje, kai lėlių turės dar daugiau, atidarys Marijampolėje porcelianinių lėlių muziejų. Tuomet jomis pasigrožėti galėtų ir daugiau žmonių – ne tik jos draugai, artimieji.

„Man tie lėlių veidukai – tarsi išskirtinio grožio meno kūriniai. Kiekvieną galėčiau studijuoti kaip atskirą paveikslą. Lėlėse mane žavi viskas: ir jų drabužėliai, ir veido bruožai. Įsivaizduokite, vienai lėlei ant skruosto net ašara nupiešta, – žavisi pašnekovė. – Kai liūdna, jos man padeda nusiraminti. Kai jaučiuosi pavargusi – einu pas jas įsikrauti jėgų.“

Rūpestinga priežiūra

Lilija prisipažįsta, kad, turint tiek daug lėlių, sunkoka rasti tokią, kurios dar nebūtų mačiusi.

„Pirmas lėles pirkdavau per daug negalvodama. Žiūrėjau, kad būtų porcelialinės. Dabar jau pasidariau išrankesnė. Daugiausia ieškau tokių, kurios turėtų medinį kūnelį, o galvą, galūnes – pagamintas iš porceliano. Jos, kiek žinau, yra pačios seniausios ir vertingiausios. Turiu ir tokių, kurių pilvukai – medžiaginiai, o galūnės ir galva – porcelianinės. Nemažai kolekcijoje yra tokių, kurios visos – nuo galvos iki kojų – pagamintos iš porceliano“, – pristato savo turtingą kolekciją pašnekovė.

 Išsiplėtė: kai renkamos lėlės ėmė nebetilpti į 8 kv. m kambarį, Lilijos tėvai pasiūlė joms 22 kv. m kambarį savo namuose./ L. Mockienės asmeninio archyvo nuotr.

Ar kada kas nors yra sudaužęs kokią kolekcinę lėlytę? Pati Lilija – niekados. Jos berniukai? „Ką jūs?! Mano sūneliai su lėlėmis elgiasi labai atsargiai. Žino, kad tai trapūs žaislai, su kuriais verčiau nežaisti. Tačiau vieną sykį nuvažiuoju pas tėvus į svečius, nueinu į savo lėlių kambarį ir matau, kad mano mylimos Rozalindos kakliukas suklijuotas. Matyt, kažkas buvo netyčia numetęs…“

Tragedijos lėlių šeimininkė iš tokių įvykių nedaro, kaltininkų neieško. Kartais, kai lėlę siunčiasi į Lietuvą iš kitos šalies, panašių incidentų irgi pasitaiko. Ne kartą yra gavusi ir visiškai sudužusią lėlytę. Kas tada? „Deruosi su su siuntėju, kad grąžintų pinigus“, – šypsosi ji.

Paprašyta išvardyti savo lėlių vardus, L.Mockienė sako, kad turi lėlę Lilę („Specialiai ją pirkau, nes primena mano vardo trumpinį!“), o štai lėlė Hana pagaminta tais pačiais metais, kaip gimusi ji, – 1992-aisiais.

Paklausta, kas rūpinasi jos lėlių švara, Lilija rodo pirštu į save. „Aš! Kas gi daugiau? – retoriškai klausia. – Valau nuo jų dulkes, skalbiu drabužėlius, o kartą per metus vyksta generalinis valymas. Visas nurengiu, drabužėlius sudedu į skalbyklę, porcelianinius kūnelius (ar jų dalis) nuvalau drėgna šluoste. Tuomet ir vėl tvarka.“

Kaip žino, kuris drabužėlis kuriai lėlei priklauso? Išgirdusi tokį naivų klausimą, prapliumpa gardžiai juoktis. „Aš viską žinau! Net jei kas sukeičia lėlytes vietomis, padeda į kitas lentynas – išsyk pastebiu“, – užtikrina ji.

Motinystė – Dievo dovana

Ilgą laiką buvusi vaikų auginimo atostogose Lilija neseniai vėl grįžo į darbą. Galėtų juo mėgautis, jei tik šešerių Armandas ir trejų Domukas taip dažnai nesirgtų.

„Kai jie serga, atrodo, kad visas pasaulis nusidažo tamsiomis spalvomis. Tuomet net ir santykiai su vyru paaštrėja, nors šiaip sutariame puikiai. Esame susituokę jau devynerius metus“, – pasakoja L. Mockienė.

Jauna mamytė svarsto, kad turbūt yra teisybės posakyje: jei pagimdei berniukus – bus mamai, o jei mergaites – tėčiui. Jos sūneliai – tikri meilumo, lipšnumo įsikūnijimai. Lilija meiliai vadina juos mamyčiukais.

„Būna, kad atbėga prie manęs, apsikabina, prisiglaudžia skruostuku prie mano veido. Tada galėčiau išsilydyti iš meilės jiems“, – atvirauja mama.

Lilija ir Tomas dirba toje pačioje kompanijoje. Pora drauge važiuoja į darbą, grįžta iš jo, o dažnai ir pietauja kartu. Ar šitaip jiems patogu?

Trijulė: Armandas su Domu žino, kad mamos porcelianinių lėlyčių liesti nevalia – gali sudužti, o štai triušiukas – kitas reikalas!/ L. Mockienės asmeninio archyvo nuotr.

„Ir draugės to paties klausia. Sako, tu ir namie, ir darbe su vyru – negi nenusibosta? Priešingai – tas mūsų buvimas kartu, man atrodo, dar labiau sustiprina šeimą, – mano L.Mockienė ir priduria, kad be galo dėkinga Tomui, jog ir atliekant buities darbus jis nelieka nuošalyje. – Būna, kad tiesiog fiziškai nespėju atlikti namų ruošos darbų, tuomet viską dalijamės perpus.“

Poilsio dienomis smagiausias Mockų šeimos užsiėmimas – iškylos gamtoje. „Neseniai nusipirkome palapines, tai tik ir laukiame, kada atšils oras ir galėsime lėkti kur nors į gamtą su nakvyne“, – dalijasi šeimos planais Lilija.

Labiausiai tokių išvykų laukia sūnūs. „Matau, kaip, kalbant apie iškylas, dega jų akutės. Tuomet suprantu, kokia neįtikima laimė yra būti šių dviejų berniukų mama. Motinystė man yra ne tik didžiausia Dievo dovana, bet ir be galo įdomus potyris“, – tikina pašnekovė.

Sunkumų ji nelinkusi sureikšminti. Tiki, kad jie laikini. „Na, tai kas, kad pradėję lankyti darželį berniukai labai jautriai miega. Mažylis, jei pabunda, šaukiasi mamos, prašo ateiti ir jį užmigdyti, na, o vyresnėlis dažnai ir pats įsirango pas mus su vyru į lovą. Juk neišvarysi...“ – lyg klausia, lyg ir atsako Lilija, dėkinga sūnums už progą dar sykį abiem su Tomu išgyventi vaikystę.