Operos solistas L. Mikalauskas: meilę tėvynei įskiepijo tremtiniai

"Kiekvienas esame atsakingas už tuos, kurie gyvens po mūsų. Tad sėkime mažus patriotizmo daigelius aplinkinių širdyse", – šypsosi operos solistas Liudas Mikalauskas. Atlikėją publika regėjo vilkintį partizano uniformą – roko operoje "Priesaika" solistas atlieka kunigo partizano Justino Lelešiaus-Grafo vaidmenį. Jautri opera ne tik suvienijo garsius šalies atlikėjus, bet ir paskatino žiūrovus labiau domėtis sudėtinga šalies istorija.

Tarp daugybės veiklų besisukantis L.Mikalauskas pripažįsta, kad laiko šeimai kartais pritrūksta. Tačiau, ištaikęs laisvą dieną ar valandėlę, atlikėjas visą savo dėmesį skiria žmonai Sigitai ir vaikams – 5-erių dukrai Gintarei ir 2-ejų sūnui Jonui. Atžaloms solistas diegia tautines vertybes. "Brendau patriotizmo dvasioje, tad nemanau, kad galiu elgtis kitaip", – sako jis.

– Lapkritį baigėsi roko operos "Priesaika" turas po Lietuvą. Joje atliekate kunigo partizano Justino Lelešiaus-Grafo vaidmenį. Opera paremta tikrais partizanų prisiminimais. Kaip manote, ar tokie renginiai gali uždegti kartais užmingančius lietuvių patriotinius jausmus?

Svarbu įvertinti, kad dar yra gyvų žmonių, kurie savo akimis regėjo rezistencines kovas, pažinojo partizanus, išgyveno keliolika metų tremties. Turėtume kiek įmanoma daugiau iš jų pasisemti.

– Manau, kad tikrai uždega. Pradėję rengti roko operą tikrai negalvojome, kad ji sulauks tokio populiarumo. Šį rudenį spektaklis buvo anšlaginis – pasirodydavome pilnutėlėms salėms. Kaune bilietai buvo išpirkti iki pirmojo spektaklio likus net pusantro mėnesio. Džiugu, kad laisvės kovotojai vis dažniau pagerbiami ir valstybiniu lygmeniu – 2019-ieji paskelbti generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. O metų pradžioje Vilniuje septyniems likusiems gyviems partizanams buvo įteikta Laivės premija. Tarp jų – ir Juozui Jakavoniui-Tigrui, kurį mūsų kompanija puikiai pažįsta. Šis 94-erių Dzūkijos partizanas iki šiol gyvena Kasčiūnuose, Merkinės rajone. Jis puikios sveikatos, tad sugeba atvažiuoti į beveik kiekvieną partizanams skirtą renginį, o pats priima jaunimo grupes, autobusais suvažiuojančias iš įvairių šalies mokyklų. Kai neseniai buvome susitikę, juokėsi, kad iki šiol nėra buvę tokio didelio susidomėjimo jo sodyba. Pas jį nuolat lankosi jaunoji karta, norinti išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. Tikiu, kad ir mūsų spektaklis šiek tiek prie to prisidėjo.

– Ar įkūnijamas J.Lelešius-Grafas jums yra artima asmenybė? Galbūt rengdamasis vaidmeniui apie rezistencinį laikotarpį sužinojote dar nežinotų faktų?

– Šiuo laikotarpiu pradėjau domėtis labai seniai. Operos idėja mums, keliems kauniečiams, kilo dar prieš trejus metus. Jau pradėjus kurti spektaklį, Lietuvoje kilo ažiotažas dėl A.Ramanausko-Vanago. Tad kai kurie mano, kad tiesiog bandėme pasinaudoti populiaria tema, tačiau tai netiesa. Dramaturgo Gedimino Jankaus paprašėme sukurti libretą, remiantis vien tikrais kovotojų prisiminimais. Vis dėlto personažai nėra paremti atskiromis asmenybėmis, o labiau jas apjungiantys. Pavyzdžiui, mano įkūnijamas J.Lelešius-Grafas jungia visus partizanus kunigus. Prisiminimai, kuriais dalinuosi spektaklyje, yra tikri, tačiau ne visi jie – šio kovotojo.

"Fotopolis" nuotr.

Spektaklio metu būta ir staigmenų. Per paskutinį pasirodymą Kaune viena moteris įteikė man gėlę ir pasakė, kad šiandien salėje yra bent dvidešimt Lelešių. Tad pasibaigus renginiui, ant scenos pakvietėme vieną artimą J.Lelešiaus-Grafo giminaitį, kuris pasidalijo gyvais prisiminimais apie šį partizaną. Publikos akyse matėme didžiulę nuostabą. Juk spektaklis yra viena, o štai čia – žmogus, kuris realiai pažinojo tautos didvyrį.

Svarbu įvertinti, kad dar yra gyvų žmonių, kurie savo akimis regėjo rezistencines kovas, pažinojo partizanus, išgyveno keliolika metų tremties. Turėtume kiek įmanoma daugiau iš jų pasisemti. Deja, dėl garbaus amžiaus, visų jų per 5–7 metus neteksime. Tada beliks skaityti knygas ir užrašytus prisiminimus.

Pats dabartine situacija naudojuosi kiek galiu ir skatinu kiekvieną save praturtinti. Jei tik turite galimybę, nuvykite į Kasčiūnų kaimą Merkinėje. Vasarą J.Jakavonis-Tigras savo sodyboje priima kiekvieną. Čia yra vadavietė, kurioje slapstėsi Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir A.Ramanauskas-Vanagas. Galėsite apie tai išgirsti iš pirmų lūpų. Atvykite ir į Ariogalos sąskrydžius, kurie vyksta pirmąjį rugpjūčio šeštadienį. Čia suvažiuoja tremtinių chorai, žmonės dalijasi savo prisiminimais, patirtimi. Skaityti iš knygų yra viena, bet išgirsti iš gyvo žmogaus – visiškai kas kita.

Nors ir negyvename tokio praktikuojančio gyvenimo, kaip norėtume, stengiamės šeimoje neapleisti maldos, religinių švenčių, adoracijų, vykstančių Lietuvoje.

– Žiemą "Priesaiką" išvys ir lietuvių bendruomenės, įsikūrusios JAV. Už Atlanto gyvenantiems vyresniosios kartos atstovams pokario rezistencijos tema yra itin jautri.

– Taip, vasarį operą rodysime Čikagoje ir Los Andžele. JAV gyvena senoji dipukų karta, išvykusi karo laikotarpiu. Tie, kurie yra bendravę su šiomis lietuvių bendruomenėmis, žino, kad jos tebegyvena prisiminimais. Tautiečiai Čikagoje lietuvybę puoselėja kur kas labiau nei mes. Pačiam yra tekę sudalyvauti jų vakaronėje – liaudies dainas pradėjome dainuoti septintą vakaro, o baigėme antrą nakties. Išeiviai puikiai moka šias dainas, gyvena patriotizmu, tėvynės ilgesiu.

Net neabejoju, kad pasirodyti JAV įsikūrusioms bendruomenėms bus gana jautru. Iki šiol nebuvo nė vieno "Priesaikos" spektaklio, kurio metu nepravirkčiau. Susideda viskas – patirtys, išsakyti tekstai, žiūrovų emocijos. Iš pradžių publika ploja po kiekvieno kūrinio, vėliau nuščiūva. Kai pabaigoje pasigirsta griausmingos ovacijos, o mobiliuosiuose telefonuose įsižiebia žibintuvėliai, ir į tave ima šviesti tūkstantis švieselių, apima nepaprastas jausmas. Pajunti didžiulę vienybę ir supranti, kad tavo kurtas nedidelis projektas prisidėjo prie tautos vienijimo.

– Nuo mažens buvote auklėtas patriotiškai, dar būdamas paaugliu mokėjote visas tremtinių dainas. Ar savo atžaloms taip pat skiepijate meilę tėvynei?

– Paauglystėje mus, kelis jaunuolius, labai gražiai prisiviliojo Tauragės tremtinių choras. Su jais koncertuodavome įvairiose savivaldybėse, o autobuse klausydavomės jų istorijų. Tad nuo keturiolikos metų augau tremtinių chore. Šių žmonių prisiminimai manyje iki šiandien yra gyvi. Prisimenu, jie mus vadindavo tokiu gražiu žodžiu – "rasodėlė". Žemaičiai žino, kad rasoda yra tas pirmasis daigas, kurį išdygusį vėliau persodiname. Tik po ilgų metų supratau, kad tremtiniai mus, jaunuolius, ir augino kaip tą daigelį. Jie įskiepijo mumyse patriotizmą, tad man kitaip nebeišeina gyventi, tik puoselėti lietuvybę ir mūsų laisvės kovotojų atminimą. Tremtiniai mane išmokė vertinti rezistentų auką – jei ne jie, neturėtume šiandienės Lietuvos. Tad ir mes esame atsakingi už tuos, kurie gyvens po mūsų. Kai su dukra Gintare skaitome pasakas, mokau ją patriotinių eilių. Pastebiu, kad ji geba labai greitai mokytis mintinai. Sakau – ir tada princesė pasakė: "Graži tu, mano brangi tėvyne..." Taip ją išmokiau visą Maironio "Lietuva brangi". Mokau ir maldų. Jeigu man pavyks savo vaikuose pasodinti bent mažą rasodą to, ką į mane įdėjo tremtiniai ir tėvai, mano darbas šioje žemėje bus atliktas.

"Fotopolis" nuotr.

– Paminėjote maldas. Vaikystėje svajojote tapti kunigu, tačiau negalėjote susitaikyti su mintimi, kad tada negalėsite vesti, susilaukti vaikų. Tikriausiai jūsų su žmona šeimoje tikėjimas užima didžiulę vietą?

– Taip, esame tikinti šeima. Vis dėlto vaikai yra maži, tad sekmadieniais ne visada pavyksta nueiti į bažnyčią. Laukiame, kada jie subręs ir supras, kad tai reikalinga. Nors ir negyvename tokio praktikuojančio gyvenimo, kaip norėtume, stengiamės šeimoje neapleisti maldos, religinių švenčių, adoracijų, vykstančių Lietuvoje. Vaikus taip pat šviečiame apie religiją, mokome maldų.

Religija yra labai svarbus dalykas. Kadangi buvau taip auklėtas, man sunku suprasti, kaip apskritai žmonės gali save nuo jos atskirti. Ypač meno žmogui labai sunku jaustis vienam. Kai esi scenoje, pasinėręs į kūrybą, visada norisi jausti palaikymą ne tik iš kito žmogaus, bet ir iš aukštesnės jėgos. Dievas įkvepia. Iš tiesų, didžioji dalis menininkų yra tikintys. Tik dabar visuomenėje vyrauja ateizmo mada, kada visi bijo prisipažinti, kad tiki. Tarsi tai būtų kažkokia gėda...

Prisiminiau vieno klebono – teatro kapeliono pasakojimą, kaip jis lankė aktorius grimo kambariuose. Nuėjus pas pirmąjį, šis pasiguodė, kaip sunku teatre būti vienu tikinčiuoju. Tuo pačiu guodėsi ir kiti aktoriai. Pasirodo, jie visi buvo tikintys, tačiau nedrįso vienas kitam prisipažinti. Tas pats vyksta visuomenėje – didžioji dauguma esame tikintys, tik kartais bijome tai deklaruoti viešai.

Kartais savaitei bėgant šeimai randu tik pusdienį. Būna dienų – grįžtu, kai vaikai jau miega, o išvažiuoju, kol jie dar miega.

– Esate kilęs iš Tauragės. Devintus metus su savo žmona Sigita čia organizuojate Tarptautinį Tauragės muzikos festivalį, kur prieš metus ir įvyko "Priesaikos" premjera. Tad patriotiškumą skleidžiate ne tik atlikdamas muziką, bet ir organizuodamas renginius.

– Nesu tik operos solistas. Mano įsteigta įstaiga, kurioje dirba keletas žmonių, taip pat organizuoja įvairius festivalius Lietuvoje. Rengiame ne tik Tauragės muzikos, bet ir Tėvo Stanislovo festivalį Paberžėje, Skarulių muzikos festivalį. Dvejus metus organizuojame ir jaunimo stovyklą. Šioje veikloje matome labai didelę prasmę – vos atvažiavę jaunuoliai pasiima ukulėles ir pradeda groti angliškas dainas. Galvoju, palaukit, palaukit... Po kelių dienų jau pasigirsta lietuviškos šlovinimo giesmės. Žodžiu, prisidedame prie nemažai festivalių organizavimo. Jie visi savyje turi panašų leitmotyvą – lietuvių kompozitorių kūrybos, patriotizmo, tautiškumo skatinimo ir krikščionybės puoselėjimo. Privalau pagirti savo žmoną Sigitą – ji nudirba didžiausius organizacinius darbus. Aš pats užsiimu tik kūrybinėmis užduotimis: kalbuosi su atlikėjais, dėlioju programas. Nežinau, ką be jos daryčiau.

"Fotopolis" nuotr.

– Abu su žmona esate pasinėrę į veiklą. Kaip pavyksta suderinti jas su šeiminiu gyvenimu?

– Viską suderinti išties sunku. Tačiau stengiuosi per savaitę bent vieną ar dvi dienas skirti šeimai. Vis dėlto, nuoširdžiai turiu prisipažinti, kad ne visada pavyksta. Kartais savaitei bėgant šeimai randu tik pusdienį. Būna dienų – grįžtu, kai vaikai jau miega, o išvažiuoju, kol jie dar miega. Ryte Gintarė mamos dažnai klausia: ar tėtis buvo išvis grįžęs? Žinoma, tokie atvejai labai skaudūs širdžiai. Kita vertus, džiugu, kad nėra tokio didelio atotrūkio, koks galėtų būti, esant taip užimtam. Man pasisekė, kad turiu nepaprastai nuostabią žmoną, kuri mane supranta ir leidžia veikti. O kai Sigita mato, kad man gresia atitolimas nuo vaikų, apie tai pasako. Kartais net ir griežčiau taria, kad visgi prioritetas turėtų būti šeima. Tad puoselėdama mūsų visų santykius ji atlieka didžiulį darbą.

– Gana ilgai gyvenote Kaune, o prieš keletą metų persikraustėte į kaimo vietovę. Nusprendėte pabėgti nuo miesto šurmulio?

– Kaune gyvenome iki 2013-ųjų. Po to nusipirkome sodybą prie tvenkinio kaime, 40 km nuo Kauno. Pažinome kaimynus, įsimylėjome aplinką ir nusprendėme, kad nebegalime gyventi mieste. Kaune išties sunku atitrūkti nuo darbų. Žinote, grįžti namo, o tada kas nors paskambina, paprašo kur nors nuvažiuoti, atlikti porą reikalų. Meniniame darbe išvis nėra normuotų valandų, tad visą laiką jausdavausi dirbantis.

Kai išsikėlėme į kaimą, tapau daug laimingesnis. Pavyko pabėgti nuo nuolatinio sukimosi darbų rate. Pastebėjau, kad dabar darbai palaukia rytojaus, nes visi žino, kad gyvendamas už keliasdešimties kilometrų, taip greitai neatlėksiu. Be to, iš Kauno važiuodamas namo, spėju atsijungti nuo darbinių minčių, nusiteikti poilsiui, viską apmąstyti. Grįžti į kaimą, pakeli akis į viršų ir matai žvaigždes, o mieste per daugiabučių ir gatvės žibintų šviesas jų tokių ryškių nepamatysi.

Per vidurį mūsų kiemo driekiasi gražiausias Paukščių Takas, o virš ūkinio pastato stebiu, kaip kinta Grįžulo Ratų pozicija. Kaime spėju pamatyti viską – kada užšąla tvenkinys, kaip išsprogsta mano 40-ies metų beržas, auga obuoliai. Turime žemės, kurią dirbame, sodą, daržą, šiltnamį. Esu laimingas, kad visa tai mato mano vaikai. Gyvenimas kaime man atnešė poilsį ir visai kitokius santykius su šeima bei aplinkiniais. Čia viskas kitaip – vasarą išeini į kiemą, pauostai, kur kvepia šašlykas, ir keliauji pas vieną ar kitą kaimyną. Ir pats žinai – jei žadi kepti šašlykus, perki produktus ne keturiems šeimos nariams, o mažiausiai dvylikai asmenų. Faktas, kad būtinai sulauksi svečių. Jaučiame išlikusį bendruomeniškumą – žmonės susiburia, kalbasi. Viskas visiškai kitaip nei gyvenant bute. Tad kraustykitės į kaimą!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Eventui

Eventui portretas
Tai žinoma, ilgametis darbas Lietuvos nacionaliniame Operos ir baleto teatre tikrai neturi prasmės jo kaip operos solisto karjeroje. O kad pas mus į regioną atvažiuoja, tai čia mums prabanga ir labai vertiname.

jūra

jūra portretas
iš visos širdies linkime mielo L Mikalausko šeimynėlei sėkmės.Kol tokie Žmonės bus ,tai ir mūsų Lietuvėlė gyva bus .Dėkojam mielieji SIGITA ir LIUDAI ,kad esate.Gerų Jums Šv. Kalėdų. su meile ir pagarba visa mūsų šeima.

tikras Lietuvos pasididžiavimas

tikras Lietuvos pasididžiavimas portretas
Liudas Mikalauskas ir jo graži šeima. Gerų jums Švenčių, mielieji.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių