Operatorius A.Mikutėnas debiutavo kaip režisierius

Turbūt niekas netikėjo, kad kino kameros meistras Algimantas Mikutėnas debiutuos kaip režisierius. O jis ėmė ir pasuko sau kiek neįprasta kūrybos vaga – sukūrė šokio filmą „Lora“ apie vieną žymiausių Lietuvos choreografių ir šokėjų Loretą Juodkaitę.

Filmo premjera įvyko gegužės 8 d. tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis'12“. Vienintelis seansas buvo parodytas Menų spaustuvėje Vilniuje.

– Jūs, žinomas kino operatorius, debiutavote kaip režisierius. Ar sunkus buvo šis darbas?

– Oi Dieve, aš ne režisierius. Bet filmą dariau su meile. Esu vaidybinių filmų specas: žinau, kur ir kaip su savo numylėta kameryte pagauti vaizdą. Bet čia – visai kas kita. Teko pačiam mokytis filmuoti šokį: pagauk tu, žmogau, šokio esmę, jeigu Loreta sukasi kaip prisuktas vilkelis, o jos 5 kg sveriantis sijonas įvairiomis linijomis banguoja 4–5 m diametru.

Savo sumąstymą filme sudėjau labai paprastai. Ėjau tokiu keliu: šokėja rytą atsikelia, deda arbatinuką ant dujinės plytkės, užkaičia kavą, įberia cukraus, paskui ją geria. Tada – cigaretė, troleibusas, važiuoja į repeticijas. Tai – jos gyvenimo portretas.

Subtiliai laviravau. Jos seserį, mamą, šeimą nufilmavau. Ten jokio melo nėra – viskas kaip Loretos gyvenime. Autentika absoliuti. Ir tai, pasirodo, veikia. Jokių elektroninių ir televizinių kinošnų fokusų! Šeima filmu patenkinta, Lora – taip pat.

– Kaip šovė galvon režisuoti filmą apie šokį?

– Lora – tai mūsų demokratinės Lietuvos Respublikos šokio genijus. Man teko su ja susitikti turbūt prieš trejus metus, ir tai supratau, nors man šokis – nei kas, nei ką. Rokenrolą su G.Baikštyte (operatoriaus žmona – red. past.) Maskvoj šokdavom restorane, ten visi plodavo ir prašydavo pakartot. Šokio jausmą turiu, nors niekur nesimokiau – jokiam būrely.

Loros atsidavimas šokiui, jos ambicijos – pamačiau, kaip žmogus randa gyvenimo prasmę šokyje. O tokių dabar nėra – visi nori pinigų. Performansą surengia, filmuką padaro, ir jau avangardas. Aš to nesuprantu ir man tai neįdomu.

O Lora – idėjinis fanatikas. Kaip sakau, nuo savęs skūrą rauna. Jai šokis – viskas, dėl to ji laimingas žmogus. Ji žino, ką daro ir dėl ko. To išliekamoji vertė bent plionkėj bus įamžinta. Nes šokis – tai kūno laužymas, sveikatos gadinimas. Dėl žiūrovų vartotojų ji išeina į sceną ir tai parodo, ir mes žavimės, mes plojam, mes po to einam gerti. O ji eina miegoti. Rytą – vėl treniruotės, vėl kojų, rankų laužymas.

– Kada pristatysite filmą plačiajai publikai?

– Kaip bus toliau, nežinau, ne mano čia kompetencija. Aš – ne prodiuseris, nežinau tolesnio filmo kelio. Ar tas filmas reikalingas, ar jį reikia padaryti taip, kad parduotų, ar jo nereikia ir padėti jį į lentyną, nežinau. Aš atidirbau, atsiskaičiau už stipendiją.

Kai baigsis atostogos, visi grįš iš meksikų, tenerifių, kanarų ir graikijų, tada galbūt „Vingyje“, galbūt „Pasakoje“ – nelygu, kas mane priims, – ir surengsiu oficialią visuomeninę premjerą kino žiūrovams.

– Gal galėjote spėti padaryti filmą anksčiau ir pateikti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų atrankos komisijai?

– Ne tam aš dirbau. Padariau tai, ką jaučiau.


Šiame straipsnyje: Algimantas Mikutėnas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių