Kelionė į Omaną: kodėl gi ne?

Svajonė – sugrįžti vėl

Omano sostinės Maskato vardas reiškia vietą, kur metamas inkaras. Tai byloja apie nuo neatmenamos senovės čia buvusį uostą.

Archeologų kasinėjimai patvirtina, kad žvejai čia gyveno jau VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Šį uostą kaip reikšmingą minėjo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus I amžiuje prieš Kristų.

Dabartinis šalies valdovas – sultonas Kabusas Bin Saidas Al-Saidas (Qaboos Bin Said Al-Said) yra didelis praeities gerbėjas, todėl Omane išsaugota daugybė pilių, gynybinių bokštų, daugelis jų prieinami turistams. Kone ant kiekvienos kalvos kyšo panašūs į mūsų Gedimino pilį bokštai.

Atrodo, kad būtent šalies sultonas neleidžia savo valstybėje statyti dangoraižių ir taip išsaugo šalies tapatybę. Didžiuliai pastatai užstotų nepaprastą vaizdą į kalnus ir jūrą.

Pažinti bet kurią šalį kelių dienų maža, bet pirmai pradžiai – pats tas. Galiausiai pirmasis įspūdis leidžia suprasti, ar dar kada nors dar norėtųsi grįžti.

Kai po kelių dienų viešnagės išvažiavome iš Omano sultonato, užvaldė svajonė sugrįžti į šią šalį dar kartą ir pažinti ją dar geriau. Iš Dubajaus į Omano sostinę Maskatą galima nuskristi lėktuvu, tokia kelionė užtruktų mažiau nei valandą.

Tačiau patogus ir greitas skrydis tikrai nebūtų toks kupinas nuotykių kaip šešių valandų važiavimas autobusu. Staigmenos laukė beveik kiekviename mūsų žingsnyje.

Pirmą kartą nustebome dar Dubajaus autobusų stotyje, kai supratome, kad autobusą į Maskatą vairuos ne indas ar pakistanietis, kaip yra įprasta Dubajuje, o omanietis.

Maža to, vairuotojas paprašė dėl nieko nesijaudinti. Šalia stoviniavęs garbaus amžiaus jo tėvynainis paėmė pinigus ir netrukus grįžo su bilietais.

Pasienyje – patikra su šunimi

Kadangi važiuoti autobusu užtrunka šešias valandas, o bilieto kaina dešimteriopai mažesnė už lėktuvo, juo dažniausiai keliauja indai ar kitų šalių žmonės, vykstantys į Omaną dirbti. Keli europiečiai į autobusą lipo veikiausiai dėl egzotikos.

Dykumos vaizdai su retkarčiais matomais kopų kupriais gana gretai dingo, už lango dėmesį kaustė kalnai. Po poros valandų privažiavome Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano sultonato sieną.

JAE pasieniečiai labai kruopščiai tikrino pasus, domėjosi, kiek laiko turime teisę būti JAE ir kiek praleisime Omane. Neretai Emyratuose darbą susiradę europiečiai vos dienai važiuoja į Omaną, o įvažiuodami atgal vėl gauna teisę gyventi šioje šalyje tris mėnesius.

Kiek toliau pasienio patikros poste pareigūnai paprašė išlipti iš autobuso ir kiekvienam pasiimti savo krepšius. Moterų lagaminus apžiūrėjo uniformuota moteris.

Po to visi keleiviai turėjo sudėti lagaminus ant žemės į eilę. Juos atidžiai apuostė tarnybinis labradoro retriveris. Jis įlipo ir į autobuso bagažo skyrių.

Šį kartą visi keleiviai buvo "švarūs", todėl keliavome toliau. Tiesa, vos už kelių šimtų metrų vėl teko lipti lauk.

Omano pasienio tarnybos išdavė vizas. Už jas sumokėjome beveik tiek pat kiek už autobuso bilietą. Tarnautojas savo kolegų klausinėjo apie Lietuvą. Jam buvo naujiena, kad tai Europos Sąjungos šalis, todėl nėra kliūčių mus įleisti į Omaną.

Pareigūnas bandė balsu perskaityti ilgas mūsų pavardes. Galiausiai nusijuokė ir paklausė nė kiek ne mažiau egzotiškai jam skambančių mūsų vardų. Porą kartų pakartojome savo kelių skiemenų pavardes ir tuo privertėme tarnautoją dar kartą nusišypsoti.

Už mūsų stovėjęs vaikinas iš Bosnijos pajuokavo, kad eilė negreitai pajudės, nes jo pavardė ir tėvynės pavadinimas sukels tokią pat gaišatį.

"Priglaudė" svetimas rankines

Grįžtant iš Omano autobusas buvo pilnutėlis. Važiavo keli europiečiai, pora seniai Omane gyvenančių moterų iš Filipinų, du jordaniečiai, turintys Kanados pasus, visi kiti – Indokinijos pusiasalio šalių piliečiai.

Būtent dėl pastarųjų kelionė atgal prailgo trimis valandomis. Šviesą atspindinčia liemene vilkintis pareigūnas įlipęs į autobusą pirštu baksnojo, kam išlipti ir pateikti patikrai daiktus.

Jo paliepti išėjo visi indai, pakvietė ir jordaniečius. Atrodė, kad formalumai bus baigti greitai, bet netruko paaiškėti, kad kažkas iš būrio priverstų pateikti savo mantą iš bagažo skyriaus tikrinti nunešė ne savo aptrintus lagaminus, o mūsų rankines.

Kai pabandėme aiškintis, kur yra mūsų daiktai, pareigūnai paprašė patekti patikrai ir likusius mūsų daiktus. Pareigūnė išnarstė kiekvieną drabužio siūlę, ypač ją sudomino mūsų medikamentai. Į saują iškračiusi vitaminus ji klausinėjo, kodėl viename buteliuke yra skirtingų spalvų tabletės.

Galiausiai atėjo pagyvenęs vyras, užsirašė visų jų pavadinimus išėjo tikrinti, ar jie neįtraukti į JAE leidžiamų vartoti sąrašus.

Kol laukėme patikros pabaigos, vienas tarnautojas atnešė ir padavė mums du butelius vandens. Tokio geranoriškumo dar neteko matyti nė vienoje pasaulio pasienio tarnyboje.

Keisčiausia, kad uniformuotieji, itin kruopščiai patikrinę mūsų mantą, nepasidomėjo, kuris indų nepateikė savo daiktų.

Stulbina subtilia prabanga

Balandžio pradžioje Maskate jau buvo karšta. Dieną termometrai peršokdavo 35 laipsnių padalą. Būtent todėl net trumpą atstumą stengėmės važiuoti taksi.

Vienas pagrindinių objektų, kurį norėjosi pamatyti pirmiausiai – Didžioji sultono Kabušo mečetė. Jos grindis puošia antras pagal dydį pasaulyje iraniečių rankų darbo kilimas, sveriantis 27 tonas.

Kaip ir Abu Dabyje, čia teko vilktis vietos moterų rūbais – abajomis. Mūsų vilkimos palaidinės su nesiekiančiomis riešų rankovėmis bei įplėšti džinsai pernelyg atidengė nuogumą. Už arabiško rūbo nuomą sumokėjome po pustrečio rialo.

Vienas rialas lygus dešimčiai JAE dirhamų, arba 2,6 JAV dolerio. Buvo be galo keista, kad juodas ilgas rūbas ne kaitino, o priešingai – leido jausti vėsą.

Taksi vairuotojas pats pasisiūlė mus pavedžioti po mečetę. Jo vardas reiškia – besišypsantis. Ir tikrai nuo šio jauno vyro veido nedingdavo nuoširdi šypsena, tačiau palydovas buvo santūrus ir pagarbus.

Gausi žaluma mečetės teritorijoje vertė pamiršti, kad esame krašte, kur vasarą kepina nepakeliamas karštis ir beveik nelyja.

2004 m. pastatyta mečetė pribloškė architektų išmone suderinti gamtą su milžinišku statiniu. Gausybė arkų lyg tyčia sukurtos įrėminti tolumoje stūksančius kalnus.

Palyginti šią šventyklą su didžiąja šeicho Saido mečete Abu Dabyje, sutartinai priėjome išvados, kad didžioji Omano mečetė, nors nenusileidžia prabanga, yra kur kas priimtinesnė lietuviškam estetikos supratimui.