"Kauno dienos" ir kaunodiena.lt konkursas "Meilės ketureilis" baigėsi. Apie gražiausią pasaulyje jausmą įsivaizduojamam mylimajam kalbėjo tie, kurie vis dar ieško antrosios pusės ir tie, kurie išgyvena širdies dramas.

"Ji gali išgelbėti, gali pražudyti, gali paversti išminčiumi arba idiotu", – sako poetas Kęstutis Navakas.

– Pradėkime nuo dienraščio meilės ketureilio konkurso dalyvių. Pastabos, patarimai, pagyros. Galbūt radote perliukų?

– Panašios laikraščių iniciatyvos turi dvi puses. Viena vertus, žmonės kviečiami prisiminti du taurius dalykus – meilę ir poeziją. Abu jie visada buvo įsivaizduojami kaip tarpusavyje susiję, gal net vienas kitam darantys įtaką. Todėl kvietimas jų link – tikrai sveikintinas. Kita vertus, atsiranda didelis pavojus, kad į laikraščius pliūptelės grafomanijos srautas, nuo kurio geriau atsiriboti, nes grafomanija iš principo negali turėti nieko bendro nei su meile, nei su poezija. Skaitytojų ketureiliai "Kauno dienoje" buvo įvairūs, kartais jie įvykdavo ir pavykdavo. Kartais priartėdavo prie pavojingos ribos arba aiškiai ją peržengdavo. Tačiau nei laikraštis, nei mūsų siela nuo to nesuplyšo. Tegul tokios bus "pastabos, patarimai ir pagyros".

– Kritika – visada naudinga. Tačiau, užuot kritikavus, gal geriau pasidžiaugti, kad žmonės rašo – tebūnie ir banaliai, o ne stotelių stiklus daužo?

– Na, jei tie žmonės nerašydami tikrai būtų ėję stotelių stiklų daužyti, tada labai džiaugiuosi, kad ne daužė, o rašė. Tačiau jei jie turėjo jiems artimesnių ir naudingesnių užsiėmimų, nuo kurių konkursas juos atitraukė, tai tikrai rašyti nevertėjo. Jei suvirintojai nustotų virinę, kirpėjos – kirpusios, o aktoriai – vaidinę ir visi vietoj to pultų rašyti meilės ketureilius – tai nors nusišauk. Negerai, negražu, nepatartina. Tačiau, tikėkimės, kad laikraštyje skelbtų ketureilių autoriai patyrė daugiau naudos, nei žalos. O ir skaitytojams buvo apie ką padiskutuoti.

– Didžioji dauguma ketureilių autorių – moterys. Kodėl vyrai nekalba apie meilę?

– Kalba vyrai apie tą meilę – ne vien alus ir krepšinis jiems rūpi. Žinoma, jei vyrai apie tai nuolat kalbėtų kokio Luiso Alberto iš serialo žodžiais, tai gal geriau tada lieka prie alaus ir krepšinio. Vyrai apie meilę moka kalbėti kitais žodžiais. Kartais net be žodžių. Tegu moterys neprivatizuoja kalbų apie meilę, nes tai yra abipusis dalykas. O kodėl ketureilius daugiau rašė moterys? Todėl, kad jos apskritai iškalbingesnės. Be to, tokiuose dalykuose jos daug drąsesnės. Natūralu, kad taip yra. Įdomu kaip būtų paskelbus ketureilių konkursą apie alų ir krepšinį?

– Koks turi arba neturi būti meilės ketureilis?

– O kokia turi arba neturi būti pati meilė? Neturi būti sumeluota. Neturi būti bet kokia: prasta, susitrynusi, nusmurgusi, tokia, kurios gėda. Taip ir ketureilis. Gali būti absoliučiai bet koks: liepsnojantis, paslaptingas, karštas, santūrus, geismingas, net kiek nusikalstamas, bet negali būti prastas.

– Meilė, poezija ir... banalūs žodžiai? Be jų galima apsieiti?

– Taip, viena meilės pusė tiesiog prigludusi prie banalybės – kaip vijoklis prie sienos. Tačiau kita meilės pusė prigludusi prie amžinybės. Ir jei kam užtenka banalybės tiek meilėje, tiek kalbose ar poezijoje apie šį jausmą – tegul. Tai jo arba jos teisė. Tačiau meilės amžinybei tuo metu atsukama nugara. Jei kas nori būti mažesnis už savo jausmą, tegu tenkinasi banaliais žodžiais ir banaliais posmais. Banalybė yra jauki. Meilė – ne visada.

– Jei neturėsi duomenų, kad ir kaip norėsi – geru sportininku netapsi, būsi tik mėgėjas. O rašyti ar galima išmokti?

– Galima. Kaip išmokstama rašyti be gramatinių klaidų, taip išmokstama ir dėstyti savo mintis visais pasaulyje egzistuojančiais būdais. Daugybė žmonių pasaulyje tuo ir užsiima: rašo taip, kaip yra išmokę. Tačiau kūryba yra rašymas tokiu būdu, kuris dar neegzistuoja, tad jo ir neišmoksi. Jei turi drąsos ir sugebėjimų, būsi kūrėjas. Jei neturi – daugiau ar mažiau gabus mokinys.

– Ką patartumėte žmogui, kuris labai nori, bet nesugeba? Daryti tai savo malonumui, neviešinant, ar ieškoti kitų sričių, kuriose save gali realizuoti?

– Na, pirma asociacija čia, žinoma, su vyru, kuris "labai labai nori, bet nesugeba". Tokiam tikrai patarčiau ieškoti kitų užsiėmimų. Ir bet kuriuo atveju tokia būklė jokiu būdu neviešintina, kam čia spausdinti savo ligos istoriją. O savo rate tu ją aptarinėk kiek nori, bus ir pritariančių, ir net sužavėtų.

– Žmogus, turintis Dievo dovaną, be abejonės, turi ją lavinti? Kaip? Kursai, knygos ar konsultacijos su profesionalais?

– Tiesiog gyventi tuo. Dievo dovana paprastai turi savybę pati pasakyti, kaip nori būti lavinama. Ją turintis žmogus dažniausiai jaučia, ko jam reikia, pats kuriasi savo koordinačių sistemą, kurioje ta dovana nepasimes, o tik vystysis ir skleisis. Kiekviename talente slypi ir jo tobulėjimo potencija. Žinoma, knygos, bendravimas su išmintingais žmonėmis talentui pravartu. Tačiau kartais pravartus ir žiūrėjimas pro langą į sniegą arba žaidimas su vaiku. Talentas – mįslinga substancija ir jokie universalūs receptai jam nerašomi.

– Jūs pats perėjote meilės ketureilių etapą? O gal ir dabar retsykiais ant ant sąsiuvinio kampo raitote meilės žodžius?

– Jei kalbėtume apie eilėraščius konkrečioms adresatėms, jų būta nemažai ir dažniausiai jie būdavo ironiško ar humoristinio pobūdžio. Rimtų meilės eilėraščių pas mane buvo mažai, bet mažai jų ir reikia. Kitaip nei viduramžiais, kai riterių luomas tiesiog gyveno meilės eilėraščiuose. Tačiau panašu, kad tais eilėraščiais ten viskas prasidėdavo, jais ir pasibaigdavo. Eilėraščiai eilėraščiais, bet meilei reikia ir konkretesnių dalykų. Žinoma, eilėraščių pamiršti nederėtų.

– Daugumos kūrėjų mūza – meilė. Meilė žmogui, gamtai... Sutinkate, kad šis jausmas yra daugumos mūsų varikliukas? O gal atvirkščiai: jus įkvepia kiti jausmai?

– Taip, meilė mus valdo. Geriau ji, o ne pinigai ar patogumai. Įvairi ji, kaip ir mes patys, – gali išgelbėti, gali pražudyti, gali paversti išminčiumi arba idiotu. Gali priversti atlikti žygdarbius arba krėsti kvailystes. Be jos gyvenimas būtų panašus į kokio dvylikamečio žaidžiamą kompiuterinį žaidimą. Neįmanoma be jos. Ir nereikia.

– Užbaikite sakinį: "Meilė man..."

– ... duota tam, kad atskirčiau gyvą save nuo savęs mirusio.