Poetas, publicistas, vertėjas, prestižinio JAV universiteto profesorius Tomas Venclova sako, jog bet kurioje Europos vietoje jaučiasi kaip namie. Tik Jungtinių Valstijų, kur gyvena daugiau kaip tris dešimtmečius, taip ir nepamilo.
T.Venclovos veikla Vakaruose, nukreipta prieš sovietinę sistemą, įvertinta įvairiais Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos apdovanojimais. Neseniai viešėjęs Kaune, kur jam buvo įteiktas simbolinis Tolerancijos žmogaus apdovanojimas, poetas prisipažino: išėjęs į pensiją, norėtų įsikurti netoli Lietuvos – tam, kad į gimtąją šalį galėtų žvelgti iš šalies. Anot poeto, taip žiūrint geriau matyti šalies istorinė perspektyva.
– Jūsų emigracija iš Lietuvos buvo priverstinė?
– Ne visai. Kai kurie žmonės iš buvusios Sovietų Sąjungos nenorėjo išvažiuoti, bet buvo priversti tai padaryti. Taip iš šalies buvo išprašytas Aleksandras Solženicynas. Jį įsodino į lėktuvą ir išskraidino, nes tai buvo pernelyg garsus žmogus, kad jį sodintų į kalėjimą. Panašiai buvo su Josifu Brodskiu. Tokius žmones laikyti valstybėje buvo blogas pavyzdys kitiems. O aš norėjau išvažiuoti.
– Jūsų disidentinis mąstymas sovietmečiu buvo visiškai priešingas jūsų tėvo – rašytojo, buvusio Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos – įsitikinimams. Konfliktavote su juo?
– Šeimoje būna konfliktų, konfliktėlių, net jei tėvo ir sūnaus pažiūros sutampa. Taigi ir mūsų šeimoje konfliktų buvo, bet iš esmės su tėvu buvome draugai. Žinojome (ir visa Lietuva žinojo), kad tėvas laikosi vienos pozicijos, o aš – kitos. Beje, mano tėvas nuoširdžiai – ne dėl geresnio gyvenimo – laikėsi komunistinių pažiūrų. Jis tai pasirinko dar Smetonos laikų Lietuvoje, studijų laikais. Ir kartą pasirinkęs radikalias kairiąsias pažiūras – o tais laikais tai nieko gera nežadėjo – jis jų nekeitė. O aš jaunystėje buvau karštas komjaunuolis. Paskui mano, dvidešimtmečio, pažiūros smarkiai pasikeitė. Baigdamas universitetą aš jau buvau gana aiškus antitarybininkas. Ir ne tik sieloje, kaip dauguma Lietuvos žmonių. Tas pažiūras reiškiau viešai.
– Kur yra tikrieji jūsų namai – Amerikoje, Lenkijoje ar Lietuvoje?
– Kai esu Amerikoje, Niu Heivene, žmonai juokaudamas sakau, kad laikas važiuoti namo į Lietuvą, o kai pabūnu pora mėnesių Vilniuje, dažnai sakau, kad laikas važiuoti namo į Niu Heiveną. Taigi mano namai ir ten, ir ten. Turiu ir daugiau tokių vietų – Lenkijoje, Juodkalnijoje. Turbūt bet kuriame Europos pakraštyje jaučiuosi kaip namie. Amerikoje – mažiau. Jos kažkaip ir nepamilau. Nors ten patogu dirbti, lengviau gauti darbo ir tas darbas yra geriau mokamas. Man Amerika – tik darbovietė.
– Ką šiais laikais reiškia būti lietuviu?
– Tai reiškia, kad Lietuva tau turi rūpėti daugiau nei kitos pasaulio šalys. Gali būti rusas, lenkas, žydas, vokietis, kinas, afrikietis, gyvenantis ar tik gyvenęs Lietuvoje, bet šios šalies reikalai tau turi būti svarbesni nei bet kurio kito pasaulio krašto. Jei taip yra, esi lietuvis – ne siaura etnine, bet pilietine prasme. Pastaroji man artimesnė. Būti lietuvis gali bet kur pasaulyje – šiais laikais yra internetas, lėktuvai, jei tik nori, su Lietuva gali palaikyti labai aktyvų ir gyvą ryšį. Kalbėti apie grynakraujį lietuvį juokinga, nes Lietuvoje tiek ir tiek kraujo primaišyta. Pavyzdžiui, per Lietuvą persirito švedų, prancūzų, vokiečių, rusų ir daugelis kitų kariuomenių. Ir kiekviena kariuomenė palikdavo neteisėtų vaikų, kartais – gana daug. Vadinamojo svetimo kraujo Lietuvoje yra tiek, kad būtų kvaila kalbėti apie kokius nors grynakraujus lietuvius. Esu tikras, patyrinėję kad ir didžiausio tautininko genealogiją, rastume įvairiausių kitataučių priemaišų.
– Viešėdamas Vilniuje, paprastai užsukate į "Neringos" restoraną. Sovietmečiu čia jus tikriausiai dažnai būdavo galima sutikti?
– Sovietmečiu lankydavausi kone kasdien. Ten visada prisimenu ano meto draugus, kurių daugelio jau nebėra. Lygiai taip pat Kaune visada lankydavau "Tulpę". Deja, senoji "Tulpė" išnyko, ir man atrodo, kad Kaunui tai didelis nuostolis – ji turėjo likti tokia, kaip buvo anuomet, kaip Vilniuje liko "Neringa".
– Esate sau atsakęs, ar gyvenime yra prasmė, ar gyvenimas po mirties tęsis?
– Gyvenimo prasmė yra darbas ir šeima. Ir vienu, ir kitu atveju man pavyko. O dėl pomirtinio gyvenimo – nesu aiškiai sau į tą klausimą atsakęs, esu agnostikas. Tikiu Dievą, bet dėl pomirtinio gyvenimo nesu tikras. Mane ramina Sokratas, kuris sakė: arba po mirties kas nors yra, arba ten nieko nėra. Jei yra pomirtinis gyvenimas ir atpildas, tada, nieko labai bloga nepadaręs, gali nesibaiminti – atpildas nebus labai sunkus. O jei po mirties nieko nėra, tai bus panašu į miegą be sapnų. "O ar yra kas nors malonesnio nei miegas be sapnų?" – pasakė Sokratas ir be baimės išgėrė nuodų taurę.
Naujausi komentarai