Muzikos gerbėjams – keletas rekomendacijų

ŠARUKAS

BODY WAS FOUND

Self-released

Ant debiutinio vieno iš „garbanotų“ Šarūno Joneikio-Šaruko mini albumo viršelio – išplaukusi kūrėjo nuotrauka su katinuku, iš esmės puikiai nusakanti, kokių kompozicijų galima tikėtis iš šio muzikanto. Jeigu jūs, pamatę šią nuotrauką, iškart tariate: „Awww...“, tuomet jus užkabins ir tradiciškai geranoriškos, ir saldokai svaigios dainos. Kitiems šiame EP skambantys muzikiniai pasirinkimai didelės nuostabos nesukels, nes tai dar viena „garbanotos“ kūrybos reinkarnacija. „Body Was Found“ aš įvardyčiau kaip karantininį rinkinį, kai, atsiradus daugiau laiko ir ypač daugiau izoliacijos, vienas grupės narių nusprendžia pasoluoti, paindividualizuoti ir paeksperimentuoti, t.y. neleisti netikėtai atsiradusio laisvo laiko veltui. Deja, tie eksperimentai, išskyrus „Let‘s Change“, nelabai skiriasi nuo tradicinės Šaruko ir kompanijos kūrybos ir kartais skamba kaip savotiški b-side ar unreleased track, kuriais populiaru pamaloninti gerbėjus, perkančius deluxe edition albumus. Viskas kameriškiau, minimaliau, gal net ramiau, bet viskas – iš „Garbanoto“ aruodo, todėl „Body Was Found“ kūriniai skamba labiau kaip fonas, kurį net maloniau būtų klausyti gyvai, kur nors ant pievos su smilga dantyse ir puodyne pieno šalia. Tradicinis only good vibes. Ir taip būtų likę, jeigu šioje svajingoje fantazijoje nebūtų nuskambėjęs mano minėtasis „Let‘s Change“ – elektroninis svetimkūnis, kuriame netikėtai išgirsti net „Nine Inch Nails“ maršų ir kurį, be abejonės, pavadinčiau geriausiu EP kūriniu. Visiškai iškrentanti iš bendro konteksto daina atskleidžia naujas Šaruko spalvas ir gebėjimą išeiti iš saugios užuovėjos, kai atrandama kažkas naujo. Jeigu jis pabandys pasunkinti ar elektronizuoti savo muzikos skambesį, esu tikras, kad iš to laimės visi. O kol kas – va jums katinukas.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“)

FC BASEBALL

LÙNA („17 Earth Years“)

Izoliavęs kuriam laikui savo „Junior A“ pseudonimą (koks aktualus papokštavimas), Tautvydas Gaudiešius praplėtė savo muzikinę biografiją dar keistesniu anglišku pavadinimu, kuris tikriausiai nėra skirtas a.a. Kauno futbolo beisbolo klubui „FBK Kaunas“ pagerbti, ir įrašė neelektroninį lietuviškų dainų albumą, kurio pavadinimas yra... slovėniškas? Tai va, tokia multilingvistinė karantininė metamorfozė, bandant virsti kažkuo nauju. Deja, tas naujumas netyčia sukelia „jaunėlio“ ilgesį, o priežastis – paprasta: praradęs šokių muzikos formatą, kūrėjas suskambo beveik taip pat, kaip ir kiti jaunieji svajingi ir neįnoringi kolegos. Taip, esu kritikavęs, kad „Junior A“ yra per daug produktyvus ir tai nepadeda dainų atrankai, tačiau šis naujasis projektas, deja, man skamba kaip žingsnis atgal – bandydamas virsti atlikėju ir dainų autoriumi, Tautvydas prarado savo išskirtinumą. Būdamas vienas su gitara (na, yra ir kitų instrumentų, bet jie nėra svarbiausi), man rodos, jis staiga susiliejo su ta pačia šimtąkart minėta „Garbanoto (dar) bosisto“ pakelta banga. Už viso to dar bailiai kyšo „Junior A“ ausys, tik be eksperimentinių sąskambių (na, tai ir yra tik kūrėjas su gitara, kuris pristato lygiai tą patį, ką kiti kūrėjai su gitara). Aišku, dainų konstrukcijos tinka popstilistikai, ypač kabinančiai nuskamba „Dalija“, tačiau kartais atrodo, kad jei šias dainas staiga imtų savo vardu atlikti koks „Baltasis kiras“, tau net ūsas nekrustelėtų. Džiugina tai, kad Tautvydas viską kuria nuoširdžiai, už viso to nematai jokios povyzos ar išskaičiavimo, todėl ir tas kritikavimas, pripažinsiu, daug džiaugsmo neteikia. Guodžia tai, kad jam, jei neklystu, dar tik 29-eri ir, esu įsitikinęs, po dešimties metų (nes jo karjera bus ilga) Tautvydas nekurs tokių dainų kaip vienas jo kolega.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

JUSTĖ KRAUJELYTĖ

THERAPY

Self-released

Kiekvienam vaisiui reikia subręsti. Gausybėje projektų ir grupių muzikavusi Justė Kraujelytė pagaliau priaugo iki debiuto, kurį įvardyčiau kaip vieną svarbesnių šių metų atradimų. Populiariosios muzikos  pasaulyje ji turėtų sulaukti savo žvaigždės valandos, nebent publika būtų per buka, nes lengvomis  „unca unca“ tralialiuškomis kūrėja neužsiima. Tai intelektuali popmuzika su skoningomis melodijomis ir įvairiapusėmis instrumentuotėmis, kurios kiekvieną dainą leidžia atrasti iš naujo. Ir tos dainos gali būti hitai, nepaisant to, kad stilistiškai Justės muzika gal kam gali nuskambėti ir senamadiškai. Nereikia jaudintis, priaugsite. Tiesą sakant, net ir išskirti ką sunku; jau pati pirmoji  „Stormy Waters“ patraukia savo lopšiniška atmosfera, kuri šiek tiek atliepia Kate Bush kūrybą, o ir kiti kūriniai primena tai Sade, tai dešimtojo dešimtmečio ritmenbliuzą, tai ankstyvąją Madonną. Be to, labai tinkamai yra parinkta albumo trukmė: trumpas darbas tokioms skirtingoms dainoms padeda sužibėti, o ir pats albumas netampa nereikalingai sunkus. Visą ši lengvą turinį jungianti old schoolinė nuotaika puikiai atskleidžia dainininkės muzikinį išsilavinimą bei bagažą ir, tiesą sakant, net tinka į seses kokybiškai vienišai Lietuvos scenoje Monikai Liu. Dabar jos jau dvi ir telieka ploti rankomis, kad sensacingų popklišių gaudymas ar paskutinių madų vaikymasis kūrėjos nesuviliojo. Dabar telieka tikėtis, kad šis stiprus ir kokybiškas solinis debiutas nebus nustumtas į paraštes daug nuobodesnių, bet labiau besisklaidančių kolegių, ir J.Kraujelytės vardą girdėsime dažniau. Beje, kaip gali kam nors neimponuoti žmogus, kuris mokėsi teisę ir, net supratęs, kad tai ne jam, vis tiek pasiryžo ją baigti?

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

INGAJA

REVERIE

Self-released

Klaipėdietė Ingaja nors ir nedideliais žingsniais, bet vis drąsiau kovoja už savo žemės lopinėlį muzikos pasaulyje ir debiutinis jos albumas „Reverie“ rodo, kad jos žingsniai yra vis labiau užtikrinti. Prieš porą metų išleistas mini albumas „Darkness“ klupo ant mergelės su gitarėle stereotipo, tačiau su „Reverie“ kūrėja pajudėjo į priekį, atsisakė tiesiog brazdinamos gitaros akordų ir nėrė į ambientinės muzikos  bangas. Sveikintina, tačiau tos bangos šią klaipėdietę, atvirai tariant, ir truputį skandina, nes, klausantis šio ilgagrojo, galima netyčia ir užsnūsti. Gana ilgos, tačiau vis dėlto popmuzikai priskirtinos kompozicijos nėra itin išraiškingos, o paslaugos nedaro ir lėtai plaukiantis tempas ar minkštas vokalas. Po truputį visa tai ima supti tave savo glėbyje, viena daina ima jungtis su kita, imi jų neskirti ir galiausiai albumas baigiasi, o tu jau nebežinai, kiek jame buvo dainų ir kuo jos skyrėsi. Įvairumas ir yra didžiausias šio darbo kliuvinys, nes po kelių perklausų imi suvokti, kad, paklausęs trijų dainų, klausytojas iš esmės bus girdėjęs visą albumą. O juk čia ne vien eksperimentinė ambientinė muzika, čia juk, kaip minėjau, popmuzika, kurioje daina yra svarbiausia. Iš kitos pusės, jeigu klausytojas trokšta ramybės ir jam tinka bei patinka Ingajos kūryba, „Reverie“ tik sustiprins jo simpatijas: tai ne eilinis pramoginis rinkinukas, o aiškus kokybės ženklas ir, kaip minėjau, žingsnis į priekį, kūrėjai dar labiau išgryninant savo identitetą. Juk svarbu, kad Ingaja nesirenka lengviausio kelio, nenaudoja nugrotų melodijų, kuriomis kiti dažnai stengiasi įtikti masėms, ir ieško savęs. Esu tikras, kad kitas įrašas bus turiningesnis ir pilnesnis įvairesnių idėjų, kurios leis dainininkei jau nebekovoti dėl to žemės lopinėlio, o pasistatyti jame namuką ir vakarais su ausinėmis stebėti besileidžiančią saulę.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“)

PAULIUS KILBAUSKAS

VANDUO

The State51 Conspiracy

Pradėsiu nuo elementarios tiesos, kurią, tikiuosi, žino kiekvienas muzikos klausytojas: kai savo muziką pasauliui siūlo Paulius Kilbauskas, mes tiesiog sėdime ir klausome. Pastaruoju metu kaip niekad produktyvus kūrėjas, vos prieš porą mėnesių išleidęs savo „Elements“ albumo live, adaptuotą Šv. Kotrynos bažnyčios patyrimui, dabar pristato kitą ambientinį opusą „Vanduo“, kurio esmę, sielą ir pagrindinį motyvą labai tiksliai atskleidžia albumo pavadinimas. Albumo pagrindu tapo Vilnelės tekėjimas, jį siejant su įvairiais eksperimentais „Garso kupole“ ir Julijos Goyd fotografijos kūriniais. Tokia meninių ir kūrybinių elementų sąjunga virto labai turtingu ir prasmingu ambientiniu darbu, kuris, nors ir nekelia jokių audrų, tačiau yra sėkmingai išbaigtas. Šį albumą būtų geriau traktuoti kaip patyrimą, kurio efektą galima sustiprinti nuėjus į kūrėjo jutubo kanalą (ten ir making off, ir Julijos Goyd darbai). Prasmingas savo atsiribojimu nuo kasdienybės atakų ir gilus žinojimu, kas svarbu ir kas ne, „Vanduo“ kuria „pasaulio vandens laše“ viziją, kurioje užtenka labai nedaug, kad pasakytum, pagrotum, realizuotum daug. Šio darbo natūralistinis minimalizmas žavi kviesdamas atsiriboti, pabėgti ir pasitikėti muzikantu, nepiktnaudžiaujančiu įvairiomis priemonėmis ar instrumentais, kuriuos yra įvaldęs, o kaip tik priešingai, atsargiai įpinančiu jų nedidelius elementus, subtiliai papuošdamas iš esmės pačią gražiausią gamtos muziką – vandens tekėjimą. Ir patikėkite, klausantis vėl ir vėl, nieko daugiau nesinori, nei mėgautis šia visagale stichija. Pasidarykite sau paslaugą ir pasiklausykite šio albumo – jis jums padės, ypač dabar.

88/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „Youtube“)