Mokyklą statantis tėvas: man svarbu, kad vaikai jaustų meilę

Gyvenimo posūkis

2016-aisiais, kai keli bendraminčiai suprato, kad atsirado poreikis savo ir Trakų rajono vaikams bei šeimoms sukurti alternatyvų darželį ir erdvę mokymuisi, gražiame gamtos kampelyje netoli Trakų pradėjo veikti bendruomeninis darželis.

Vienas šios bendruomenės narių – Olegas Kovrikovas. Jo teigimu, šis darželis ypatingas tuo, kad patys tėvai yra jo steigėjai, todėl jie įsitraukia į veiklas, ugdymo formavimą ar poreikių išsiaiškinimą ir patenkinimą. Jie ne perka rūpinimąsi vaiku, o jį kuria. Tai bendras reikalas, kiekvienas prisideda, kuo gali. Darželyje mokymasis ir augimas yra pagrįsti kūrybiškumu, smalsumu, džiaugsmu ir sąveika tarp proto, kūno ir dvasios, bet ne ribotu vertinimu ir pažymiais.

Kai pirmieji vaikai išaugo darželį, jiems reikėjo kažkur toliau mokytis panašioje aplinkoje, kuri išlaikytų darželio bendruomenės šeimų vertybes ir viziją. Todėl rugsėjį čia pradėjo veikti pradinė mokykla. Greitai paaiškėjo, kad mokyklai reikia specialios erdvės. Ir čia pravertė O.Kovrikovo patirtis savo rankomis statant namus.

"Man tai buvo kūrybinis iššūkis, – sako Olegas. – Mat aš negaliu statyti  įprastai – samdyti žmones, ir tegu dirba. Aš pats turiu viską išjausti – nuo pamatų iki spintelių rankenėlių. Dabar taip ir gyvenu: atvežu vaikus į darželį, o pats šalia statau. Statome iš visokių rąstų, šakų, molio, dekoruojame, drožinėjame, stengiamės, kad būtų simbolių, gamtos elementų. Štai tokią kupolinę erdvę sukūrėme, matome, kaip saulė juda, ant sienų pažymime kas valandą – klasės viduje bus saulės laikrodis. Tai dalis edukacijos – vaikams nereikės atskiros pamokos apie laikrodį ir dienos valandas, jie tai nuolat matys. Kuriant visokių idėjų gimsta, patys į vaikystę nukeliaujame, su savo vidiniais vaikais susitinkame. Ir darželio vaikai padeda – duodame ir jiems tokių paprastesnių kūrybinių užduočių."

Olegas Kovrikovas. 

Vis dėlto, prieš imdamasis darbo, O.Kovrikovas tris mėnesius svarstė, ar ryžtis. Paklaustas, kodėl, paaiškino: "Jei kažką darau, turiu visą save tam atiduoti. Juk tai kaip organizmas, kaip gyvas augalas. Apšvietimas, erdvių išdėstymas – viską turiu išjausti, išgyventi. Projektui skiriu visą savo laiką ir dėmesį, o juk ir šeimai manęs reikia. Žinojau, kad pasiryžęs statyti mokyklą turėsiu atsisakyti kitų veiklų – ugdomojo vadovavimo, terapijų, muzikos kūrimo... Galiausiai supratau, kad šis projektas nusveria visus kitus. Jei tai bus mokykla, į kurią eis mano vaikai, tai yra pats svarbiausias dalykas. Tie trys mėnesiai ir buvo laikotarpis, kol supratau, kad tai ne tik projektas, o rimtas gyvenimo posūkis."

Sustoti padėjo namai

O.Kovrikovas pripažįsta: tai buvo stipri asmeninė transformacija. Tiesa, jau ne pirmoji. Prieš keletą metų jis susilaukė daug dėmesio, kai iš molio ir šiaudų pats statė savo šeimai namą.

"Tas namas man buvo įsižeminimo simbolis, – prisimena pašnekovas. – Tuo metu dalyvavau visokiuose projektuose, leisdavausi į ekstremalias keliones, sportavau ir staiga pajutau, kad tiesiog bėgu per gyvenimą, nerandu sau vietos, negaliu nurimti. Visi tie filosofiniai, egzistenciniai klausimai atvedė prie sprendimo, kad statysiu namą."

Pinigų vyras teigia turėjęs pakankamai, kad galėtų namą nusipirkti, bet nutarė statyti savo rankomis, nes kam skirsi savo dėmesį, savo laiką, ten bus ir širdis, trauka. O jis norėjo, kad namas būtų ne tik vieta miegoti, bet vieta, kur norisi sugrįžti. Tad namo statyba tapo intensyvia transformacine kelione, padėjusia įveikti egzistencinę depresiją. Kūryboje pavyko atrasti džiaugsmą, prasmę to, ką darai, proto ramybę. O kai protas ramus, jis neieško prasmės.

"Aš dabar jau nesvarstau, kuri veikla prasmingesnė: ar su trejų metų vaiku juoktis, ar sąskaitas sumokėti, ar maistą ruošti, ar ąžuolą drožinėti. Tiesiog vyksta procesas, o tu jame dalyvauji ir džiaugiesi. To pakanka", – sako O.Kovrikovas.

Kuriu, o formą gyvenimas duoda. Tai gali būti ir žmonių ašaros, ir vaikų šypsenos, ir molinis namas, ir terapinis garsas. Viskas priklauso nuo to, kur pašaukia gyvenimas.

Pastatęs namą, jis dar pastatė ir garso kupolą muzikuoti, renginiams, įrašams. Ar ši statybų patirtis pravertė statant mokyklą? Anot pašnekovo, praverčia visa patirtis, taip pat ir ta, kurios sukaupė dirbdamas su žmonėmis, muzika, teatru, verslu.

"Svarbiausia – įsitraukti į tai, ką darai, – sako Olegas. – Kai muzika groja – įsiklausai į garsą, jo švarą, ieškai tikslesnės natos, tikslesnio ritmo, ir kuo labiau įsitrauki – tuo subtiliau grožį jauti. Tada iš energijos kūriniai formuojasi – ar tai būtų pastatas, ar muzika, ar vaiko supratimas. Įgyji kūrybinį jautrumą, o tada gali ir puodus iš molio lipdyti, ir moliūgų sriubą virti, bet viskas bus daroma tiksliai, gražiai, aktualiai. Tai štai tą išmokau. O statybų patirtis statant mokyklą, sakyčiau, net šiek tiek trukdo. Jeigu prisiriši prie žinojimo, kaip anksčiau kažkas suveikė, neieškai unikalaus sprendimo unikaliai situacijai."

Vyras teigia, kad jei nesugeba įsijausti, kažkokios problemos išspręsti, atideda darbą į šalį. Reikia laiko. Kai ateina laikas – ateina ir sprendimas. Jeigu nepavyksta išlaukti, paaiškėja, kad ir ta situacija, ir tas poreikis buvo klaidingas, tik nereikalinga ambicija.

"Sakyčiau, aš ne kuriu, o stengiuosi įsiklausyti, kas per mane nori įvykti. Mokausi išgirsti, o jei pavyksta – viskas pavyksta ir gražiai, ir nebrangiai, ir su džiaugsmu. Tačiau jei kokie rūpesčiai ar Mėnulio fazės paveikia, energijos mažai, tada toks lyg per protą ėjimas, ir kančios daugiau", – sako O.Kovrikovas.

Karantinas padėjo susikaupti

Paklausius filosofinių pašnekovo minčių kyla noras paklausti, tai kas vis dėlto jis yra: keliautojas, režisierius, ugdomojo vadovavimo treneris, statytojas?

"Ne kartą esu sakęs, kad bijau įvardyti. Jeigu įvardyčiau, tai būtų lyg ir stagnacija. Man patinka, kai gyvenimas man kažką parenka, pakviečia, o aš tiesiog sakau – taip. Bet žmonės dažniausiai įsivaizduoja: jeigu režisierius, tai dirbi mažiausiai dešimt metų. Taip, aš pastačiau kelis spektaklius, dirbu su kitais režisieriais – tai gal esu tiesiog kūrėjas. Kuriu, o formą gyvenimas duoda. Tai gali būti ir žmonių ašaros, ir vaikų šypsenos, ir molinis namas, ir terapinis garsas. Viskas priklauso nuo to, kur pašaukia gyvenimas."

O.Kovrikovas dėkingas karantinui, kuris suteikė laiko vidinei kokybei kaupti, augti. Kai kažką darai sau – kad ir groji, kai nesi įpareigotas kito lūkesčių, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, aiškumo, jautrumo. Menininko pagrindinis instrumentas yra jo asmenybė, o karantinas, galima sakyti, labai tą instrumentą brandina. O ir išraiškos naujų formų atsiranda.

Niekada netikėjęs, kad per internetą galima rengti terapinius susitikimus, jis pamatė, kad ir tame pačiame "Zoom" susitikus atsiveria širdys, kažkokių pokyčių įvyksta. Kai kurie kūrėjai prie šiuolaikinių sąlygų prisitaikė, sugeba sukurti nuostabių naujų kūrinių. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, teatrą jie tapatina tik su pastatu ir scena, o teatras uždarytas, tada kyla klausimas – ar jie menininkai, ar vykdytojai?

"Man karantinas leido susitelkti, išsigryninti mintis, sumažėjo kitų reikalų, ir aš galiu visiškai atsiskleisti darbe, kurį dabar dirbu, – kurdamas mokyklą", – sako Olegas.

Žinios per patirtį

Tad ir vėl grįžtame prie mokyklos. Kodėl jos reikia kitokios? Kodėl netinka valstybinės?

O.Kovrikovo manymu, valstybinėse mokyklose akcentuojamas tik intelektualinis ugdymas, ir vaikai nepažįsta nei kūno, nei gamtos, nei laisvės, nei meno. Ten, galima sakyti, edukuojamos tik galvos, mokytojai žiūri į vaikus kaip į objektus, kuriems reikia įdiegti žinių, o paties vaiko, jo sielos niekas neišgirsta.

"Man labai svarbu, kad mokykla būtų kaip antroji šeima. Netgi didesnė šeima, nes daug sąmoningo laiko vaikas joje praleidžia, – sako trijų mažamečių tėvas. – Vaikas mokykloje turi jausti meilę, būti išgirstas, o edukacija – tik fonas. Juk vaikai nuolat edukuojasi: žaisdami, kažką veikdami. Mes ieškome, kaip jiems būtų lengviau, – ne per prievartą, o per žaidimą, per įvairius edukacinius užsiėmimus. Išeina vaikai į žygį – suskaičiuoja medžius, malkas, lauželį kuria, augalus pažįsta. Ir pramogauja, ir mokosi."

Žaidimo metu mokytojai stengiasi atrasti, kaip kažkokias užduotėles pavyzdžiui, matematikos, įtraukti. Ir tada vaikui įdomus pats kūrybinis ar pažinimo procesas, jis ne tik teorija – tai nuotykis, kuriame vaikas dar ir kažko išmoksta. Tada ir pats mokymasis malonus. Vaikai nori eiti į mokyklą, kažkuo pasidalyti.

Dar vienas svarbus momentas, pašnekovo manymu, kad tradicinėje mokykloje yra mokytojas, kuris viską žino, ir vaikas, kuris nežino. Bet kur kas veiksmingiau, kai vaikai pradeda vieni kitus mokyti. Kažkas išmoksta greičiau skaityti, kažkas – skaičiuoti, ir tada jiems svarbu, kad draugas mokėtų skaityti ar skaičiuoti, nes jie nori kartu žaisti žaidimą. Rezultatas toks – ir tas, kuris moko, geriau išmoksta, ir kuris mokosi – taip pat. Mokytojas – ne tas, kuris perteikia informaciją, o tas, kuris sukuria tinkamą kontekstą – randa tinkamų žaidimo priemonių su tam tikromis užduotimis: ar tai būtų stalo žaidimai, gamtos pažinimas, ar namelių medyje statymas.

O.Kovrikovo teigimu, per laisvę, per santykį ugdomi vaikai iš pradžių lėčiau startuoja, nes nuo darželio ne taip gretai atpranta, bet, pavyzdžiui, artėdami link trečios ketvirtos klasės jie aplenkia lankančius tradicinę mokyklą.

"Žmogus mokosi ne tik iš informacijos, kurią išgirsta, bet ir stebėdamas kito pavyzdį. Džiaugiuosi, kad dabar aš pats galiu būti pavyzdžiu, kurį mato mano paties vaikai. Aišku, jei nestatyčiau mokyklos, irgi galėčiau rodyti tą pavyzdį – kurdamas muziką, drožinėdamas... Tačiau tada man būtų liūdna, kad vaikai su manimi būna tik vakarais, o paskui eina į mokyklą ir mokosi iš mokytojų, kurie pasaulį galbūt mato visai kitaip nei aš", – sako kūrėjas.