Modelis J. Tvarijonaitė-Vaškevičė: vienas kitam reikia duoti absoliučią laisvę

Buvęs modelis Jurgita Tvarijonaitė-Vaškevičė mėgaujasi laisve, kurią ji ir jos vyras Edgaras suteikia vienas kitam, motinyste, nors neslepia, kad po pirmojo vaiko gimimo buvo patyrusi depresiją.

– Ką jaučiate antrą kartą tapusi mama – sausio 17-ąją susilaukusi antrojo sūnaus?

– Po pirmojo vaikelio gimimo patyriau gilią depresiją. Tiesa, tai supratau jau vėliau, kai atsitiktinai žurnale perskaičiau apie depresijos požymius. Pamenu, kad man atitiko beveik visi, atrodo, 20, pagrindinių depresijos išvardytų požymių. Ir ašaros be priežasties, ir nerimas, ir baimės, kurios sveiko proto žmogui – nenormalios. Viskas buvo susiję su vaiku, tuomet tos baimės man atrodė realios, bet išties buvo visiškai nepagrįstos. Buvau įsitikinusi, kad verkiu iš laimės, bet taip nebuvo.

Pirmojo nėštumo metu priaugau 30 kilogramų ir vėliau, kaskart jų netenkant, matyt, vyko pokyčiai ne tik kūne, bet ir smegenyse. O po antro mažiaus gimimo – viskas lengviau, paprasčiau, žinoma. Ir nė iš tolo jokia depresija nekvepia.

Beje, moterys dažnai bijo prisipažinti ir net kalbėti apie depresiją po gimdymo. Tarsi tai būtų gėda. Kažkada apie tai buvau užsiminusi, pasipylė komentarai – depresija jai dėl gero gyvenimo, negali skraidžioti, lakioti?

Pirmas mūsų vaikas buvo žiauriai lauktas, išverktas, išmelstas. Ir depresija, galiu patvirtinti, nepriklauso nuo to, ar vaiko lauki, ar ne. Iš pradžių – euforija, po to – depresija. Lietuvoje apie tai mažai kalbama, bet gal mes tam dar nepribrendome? Gal išties tai nėra viešas reikalas? Ne viena moteris prisipažino, kad po vaiko gimimo joms kildavo įvairių, baisių, kudlotų minčių, jos patyrė depresiją. Bet apie tai garsiai nekalba.

Ir nekalbu apie komentatorius – tuos žmones, kurie neturi ką veikti, kurie nelaimingi. Visi tyliai tvarkosi, nors ne vienoje šalyje yra ir nemokama psichologo pagalba. Tik dėl to, jog nesuvokiau, kad sergu depresija, aš nieko nesakiau vyrui. Edgarui nepasakojau savo baimių, galvojau, pamanys, kad nukvakau, ir bijos mane palikti vieną su vaiku.

– Gal depresija žmonėms atrodo kaip silpnybė? Juk mes įpratę puikuotis, viešai kalbėti tik apie nuostabius dalykus, o "Facebooko" paskyros tviska nuo blizgučių, kurie simbolizuoja, kaip viskas nuostabiai sekasi, nors iš tikrųjų yra tik maža dalis mūsų gyvenimo.

– Taip, taip. Viskas gražu ir tviska. Atrodo, kad šaunu, gera, prabanga, blizgesys. Bet yra ir vaikų kakutis, ir bemiegės naktys, ir irzlumas, ir džiaugsmas, ir vargas. Nors gal reikia daugiau pozityvumo – rodyti, kad viskas tik gražu?

– Ką jumyse pakeitė motinystė?

– Atsirado suvokimas, kad vaikai ir šeima – didžiausia vertybė.

– Dažnai akcentuojate šią vertybę, nors, grįžtant į praeitį, daugeliui atrodė, kad po pasaulį klajojusiam ir net kelis kartus "Playboy" nusifotografavusiam modeliui tai gali būti svetima.

– Kai neturėjau vaikų, šeimos, to iki galo nesuvokiau, nė neįsivaizdavau. Dabar tai jaučiu visa savo esybe, žinau, kokia tai vertybė, ir dabar net neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip.

– Ilgai dirbote modeliu, sukotės pasaulyje, kur svarbu išorė, blizgesys, išorinis grožis. Jums labai svarbu išvaizda? Tarkime, itin lieknos kūno linijos?

– Oi, nebedirbu modeliu ir man dabar svoris – pa barabanu. Ir aš nebijau senti. Jei senčiau viena, gal ir bijočiau. O dabar – visi senstame, bėgant metams ateina daugiau patirties, išminties, keičiasi vertybės ir gyvenimas yra fainas. Viskas labai įdomu ir kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo auksinę plutelę, tereikia ją pamatyti ir skanauti.

O jei kažkam trukdo 5 kg – atsikratykite. Vis dėlto nemanau, kad nusipirkę prabangų daiktą, pasidarę plastinę operaciją jūs tapsite laimingesni. Na, gal dieną, savaitę pasidžiaugsite, bet ar tai – laimė? Abejoju.

– Kas jums suteikia sielos pilnatvę, kas jums yra laimė dabar?

– Vaikai.

– Suprantu, kad vaikai, bet ne visi jų turi.

– Gyvenu, kaip noriu, gaminu valgyti, kada noriu, būnu pas mamą, prie jūros, miško sodyboje, žiemas leidžiu šiltuosiuose kraštuose, niekas nevaldo, su vyru ir vaikais sutariame. Su Edgaru esame laisvi žmonės. Kiti stebisi, kaip jūs galite kartu būti 20 metų? Reikia vienas kitam duoti absoliučią laisvę. Išgirdę tai, kiti išpučia akis. Jiems laisvė asocijuojasi su ėjimu į šoną. Ne. Laisvė – tai jaustis laisvai asmenybei. Negalima varžyti kito pomėgių. Kodėl vyras negali išvažiuoti į pirtį, su draugais pažaisti krepšinį? Jis turi būti laisvas ir tobulėti kaip asmenybė. Nesuasmeninkime, nesudaiktinkime vienas kito.