Vienas ilgiausiai komos ištiktų lietuvių, buvęs verslininkas Gintaris Časas, sulaukė dar vieno gimtadienio

Ligoninės palatoje gulinčiam vyrui kaktą pabučiavo motina Stanislava Časienė: „Su gimtadieniu, sūnau. Gintariui Časui suėjo 47-eri, bet paskutinieji dvylika jo gyvenimo metų buvo kitokie - po sunkios galvos traumos ir smegenų operacijos vyras liko vegetacinės būklės.

Viena nelaimė, ir sugriautas gyvenimas. Metai, kai G.Časas kalba, juokiasi, verkia tik akimis. Metai, kai kasdien prie lovos budintiems artimiesiems negali ištarti nė žodžio.

O ko sūnui palinkėjo motina? „Pasveikti, pakilti nuo patalo“, - dvylika metų motina ištaria tuos pačius žodžius. Bet medikai nebeteikia jokių vilčių.

Trauma virto tragedija

Informacinių technologijų specialistas G.Časas turėjo svajonių, bet retai apie jas kalbėdavo. Kai kurios būdavo pernelyg ambicingos, kad jas įgyvendintų vienas žmogus. „Manęs niekas nesustabdys“, - kritiką atremdavo tuomet besikūrusios „Vilniaus prekybos“ Informacinių technologų skyriaus vadovas. Sparčiai augusi kompanija ir sėkmingai įgyvendinamos idėjos pranašavo, kad jam pavyks.

Tačiau vieną popietę viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vienas įvykis, ir gyvenimas tapo toks, apie kokį G.Časas net negalėjo pagalvoti. Jis susižeidė krisdamas nuo sandėlio pakylos. Niekas tuomet nė nepagalvojo, kad šis nelaimingas atsitikimas virs tikra tragedija.

Kai kitą rytą jis suprato, kad savijauta blogėja, kartu su motina išskubėjo į ligoninę. Medikai ištarė žodžius, kuriuos S.Časienė prisimena iki šiol: „Nebegalima delsti, privalome skubiai operuoti.“ Tuomet niekas negalvojo, kad trauma tokia rimta.

Pasigirdo raginimai vykti į Kauną, kur dirba geriausi šalies neurochirurgai, bet operaciją atliko sostinės medikai.

Bet kada gali sunegaluoti

Pacientui buvo konstatuotas galvos kiaušo įtrūkimas. Vėliau, atlikus tyrimą kompiuteriniu tomografu, paaiškėjo, kad smegenyse išsiliejusio kraujo židiniuose susidarė pūliniai.

Po kelių dienų jam buvo atlikta operacija. Po jos vyras taip ir neatgavo sąmonės. Bet vilniečio mama S.Časienė jau beveik dvylika metų nepraranda vilties, kad sūnus atsigaus.

Kas antrą dieną ji atvažiuoja į Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninę. Vaizdas sukrečiantis ir tuo pat metu keliantis pagarbą atsidavusiai motinai ir kitiems Gintario šeimos nariams. „Spalio mėnesį bus dvylika metų, kai Gintario nė akimirkai nepaliekame vieno. Visą laiką prie jo budi kuris nors iš mūsų šeimos narių“, – sako moteris.

„Man nėra sunku, - tikina ji. – Visi klausia, ar verkiu. Tikrai ne. Niekas negali ašaroti dvylika metų. Taip gyvena mūsų šeima, ir tiek. Jei jo neslaugytume, jis išeitų per dvi savaites.“

G.Časo būklė yra gera, nes jis puikiai prižiūrimas, tačiau bet kada gali sustreikuoti inkstai, plaučiai. Nuo gulėjimo išretėjo kaulai. Jie tapo trapūs kaip ledo kristalai, todėl kartą jį vartant lūžo koja.

Po insulto – pas sūnų

Sąmonės neturintį G.Časą iš patalo prikelti galėtų nebent stebuklas. 47 metų vyru jo artimieji rūpinasi tarsi naujagimiu: maitina tyrelėmis, prausia ir varto lovoje bejausmį kūną. Jis nekalba, nesikelia iš lovos, nevaldo rankų ir kojų.

Gintaris maitinamas per specialų vamzdelį, įtaisytą jo stemplėje. Gydytojams nepavyko įtaisyti vamzdelio tiesiai į jo skrandį.

S.Časienė ligoniui pati gamina maistą - sriubą ir košes. „Pripratau, man nesunku. Motinai negali būti sunku rūpintis savo vaiku“, - kalba ji.

Tris insultus patyrusi moteris vis randa jėgų atsistoti ant kojų.

Gimtadienis – be tortų ir vaišių

Gintarį motina sušukuoja, nuskuta želiančią barzdą ir nuprausia. Prieš dvi savaites ji tai darė ypač rūpestingai. Palatoje visi laukė šventės – 47-ojo Gintario gimtadienio.

Atėjo visa šeima – žmona, sūnus. Jis tėvui pranešė, kad įgyvendins visus darbus, kurių šis nespėjo. Praėjusiais metais sūnus nesvarstė, kokią specialybę pasirinkti. Kaip ir tėvas, jis studijuoja fiziką. „Atnešė studijų knygelę. Parodė, kad puikiai mokosi“, - tokios akimirkos sujaudina ir močiutę.

Palatoje tą dieną apsilankė draugai. Kai kurie dar nėra praleidę nė vieno bičiulio gimtadienio. Ir šiemet atnešė gėlių, ilgai kalbėjo, juokavo.

Vėliau davė paklausyti muzikos. Motina tiki, kad sūnus girdi ir gali suprasti žodžius. „Kai skamba liūdna daina, jam rieda ašaros. Tokios akimirkos parodo, kad jis mus girdi“, – įsitikinusi S.Časienė.

Ji pastebėjo, kad Gintario veidas pasikeičia – tarsi nudžiunga, į palatą įžengus tėvui.

Eutanazijai nepritaria

Tikėtis, kad Gintaris pasveiks, nebėra vilčių, bet nei artimieji, nei medikai prie jo apie tai nekalba. Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės neurologijos skyriaus vedėjas Jokūbas Fišas sako, kad būna stebuklų, tačiau retai.

„Mano praktikoje buvo atvejų, kai žmonės atsigaudavo. Pavyzdžiui, viena moteris, metus išbuvusi iš pradžių komos, paskui vegetacinės būklės, ėmė ir atsigavo. Dabar ji jau vaikšto“, - pasakojo patyręs neurologas.

„Mes kartais tiesiai pasakom artimiesiems, kad atvejis beviltiškas, o jie vis vien tiki ir laukia. Bet eutanazijai aš nepritariu. Nepriimčiau tokio sprendimo“, - kategoriškai nukerta gydytojas. Gydytojų konsiliumo sprendimu, Gintaris slaugomas ligoninėje ir tai esą geriausia išeitis.

„Mano sūnus – gyvas, o tai – svarbiausia“, - motina, atrodo, susitaikė, kad nei jos, nei sūnaus gyvenimas nepasikeis.

Bet ar ji pagalvoja, kad dabar Gintaris galėtų būti klestinčiu verslininku, valdyti milijonais vertinamą turtą? „Ne tokius turtus reikia saugoti, tikrai ne tokius“, - atsiduso ji.