Milijonieriaus žmona bodisi tuštybe ir išlaidumu

„Mums niekada netrūko pinigų, bet visada pagalvoju, kad juos bet kada įmanoma prarasti“, – sako R.Avulienė

Nekilnojamojo turto bendrovės „Hanner“ vadovo, pagrindinio akcininko ir įkūrėjo Arvydo Avulio žmona Rita su žurnalistais bendrauja retai. R.Avulienė tikina mieliau liekanti nuošalyje, o jei jau tenka kalbėti, tai nuoširdžiai ir atvirai, nes kitaip ji nemoka.

– Viešumą pasirinko jūsų vyras. Jūsų pozicija – būti šešėlyje?

– Vakar perskaičiau verslininko Tado Karoso žodžius, kad labai didelė tuštybė – fotografuotis prie savo automobilio, savo namo, savo žmonos ir savo ūsų. Iš tikrųjų… Aš tiek dėmesio sulaukiu tik dėl savo vyro pareigų, jo veiklos, statuso. Arvydas – atviras, o aš – daugiau šeimos žmogus. Nesu mėgėja nei filmuotis, nei fotografuotis. Kiekvieną kartą pamąstau, kad mieliau pabūčiau viena, kokią knygą paskaityčiau. Viešumas man nėra malonus. Suprantu ir palaikau žmones, kurie apie save visiškai nekalba. Man jų pozicija priimtinesnė.

– Prieš kelias minutes išlipote iš „Lexus SC430“. Jaučiate silpnybę kabrioletams?

– Automobilis jau metų senumo. Pirkome jį pernai, gegužę. Prieš tai taip pat važinėjau kabrioletu. Žinote, kaip sakoma, vieną kartą pabandęs, negali sustoti. Važiuoti juo smagiausia ryte arba vakare, klausantis mėgstamos muzikos arba tiesiog vėjo. Nors kartais pagalvoju, kad to kabrioleto galėtų ir nebūti: užterštas oras… Pakaktų ir įprasto automobilio su kondicionieriumi.

– Į ką atkreipiate dėmesį įsigydama daiktus?

– Daiktas turi patikti ir tikti. Tai gali būti labai graži suknelė, bet jei ji – ne mano stiliaus, niekada jos nepirksiu. Įsigijusį tokį pirkinį jausčiausi prastai.

– O jei kalbėsime apie tokį „aksesuarą“ kaip automobilis?

– Prisipažinsiu, kad šis mano „Lexus“ kelia prieštaringų minčių. Tai atvejis, kai ne automobilis tarnauja man, o aš – jam. Turėtų būti priešingai. Pirkdama jį, apie tai negalvojau, bet kai pamačiau, kad visas jo salonas baltas, pamaniau: „Dieve, kaip aš vešiu gėles?“ (Juokiasi.) Žinoma, įsitiesiu plėvelę ir toliau vežu. Gėlės – vienintelis dalykas, kuriam negailiu pinigų ir neatsispiriu. Gal todėl geriau turėti paprastą automobilį? Tuomet neteks baimintis, kad kas nors įlenks dureles.

– Gėles ne vien perkate, bet ir auginate?

– Visus gėlynus tvarkau pati: sodinu, raviu, laistau, nuskainioju, dirvą purenu. Vasarą net nelabai kur išvažiuoti galiu. Gėlių labai daug. Keliaujame žiemą. Iš vienos kelionės grįžtame, vos spėjame drabužius išsiskalbti, ir į kitą išvažiuojame.

– Ar tiesa, kad jūsų namų stilių formavo prancūzų architektė ir interjero dizainerė, kadais pasirūpinusi ir „Stiklių“ viešbučiu?

– Iki jos mūsų namuose vyravo skandinaviškas stilius, o dabartinį formavo jau mirusi dizainerė Anna Toulous. Pirmą kartą atėjusi ji ilgai žiūrėjo ir pasakė, kad jai mūsų namai primena jūrą: pro didelius langus matosi pieva. Iki šiol su Arvydu džiaugiamės jos darbu. Namai nepaprastai jaukūs. Yra truputis prancūziško, truputis ispaniško stiliaus, bet vyrauja klasika.

– Jūsų aprangoje taip pat juntama klasika?

– Klasika su trupučiu romantikos.

– Kokius drabužius dėvėdama jaučiatės savimi? Ką manote apie vakarinę aprangą?

– Vakarinių apdarų nekenčiu. Labiausiai mėgstu paprastą, kiekvieną dieną dėvimą drabužį. Jis ir atitarnauja, ir pasidžiaugi spėji, o tie visi vakariniai... Varžo, įpareigoja. Aš juos labai sunkiai renkuosi. Todėl prieš einant į oficialius priėmimus, kur protokolas reikalauja ilgos suknelės, būna keblumų (juokiasi). Kadangi nedirbu, griežtai turėti vienokių ar kitokių drabužių būtinybės nėra.

– Papasakokite daugiau apie tuos metus, kai dar dirbote gydytoja.

– Esu baigusi Vilniaus universitete pediatriją. Iš pradžių dirbau vaikų reanimacijoje Antakalnio vaikų ligoninėje. Labai norėjau būti tik ką gimusių vaikučių gydytoja, tai buvo mano vaikystės svajonė. Taigi dirbau, o Arvydas, pradėjęs geriau uždirbti, mane spaudė, kad likčiau namuose. Sakė, kad vaikams reikia mamos. Ilgai jis mane įkalbinėjo, bet paskui įkalbėjo.

– Apsiperkate drauge su šeima?

– Dažniausiai visa šeima sako: „Mama, važiuojam.“ Apiperku vieną dukrą, paskui – kitą. Vyras – labai nemėgėjas pirkti. Nuvažiavę jam viską nuperkame vienu ypu. Jie abu su vyresniąja dukra nemėgsta po parduotuves vaikščioti, o mūsų jaunesnioji – jau mėgėja.

– Naudojatės dizainerių paslaugomis?

– Yra vienas salonas, kuriame renkuosi drabužius iš katalogų. Ten dirbanti dizainerė labai skoningai parenka ir pataria. Anksčiau su dizaineriais mūsų skoniai nelabai atitikdavo.

– Lengvai atsisveikinate su senesniais, nebemadingais drabužiais?

– Labai sunkiai. Pavyzdžiui, Arvydas po metų viską išmeta, o man gaila: tai audinių, tai fasono. Laikau laikau juos, o paskui vis tiek išmesti tenka.

– Kur jūs mokėtės stiliaus ir elegancijos dalykų?

– Iš mamos turbūt? Tėtės sesuo buvo nepaprastai gražiai besirengianti Kauno dama. Man ji atitiko moters idealą: graži, labai skoningai rengdavosi, skaniai gamindavo, būdavo šilta ir meili. Man visam gyvenimui išliko supratimas, kad moteris tokia ir turi būti. Ir mano mama gražiai rengdavosi. Atsimenu, kaip išsitraukdavau jos aukštakulnius ir vaikščiodavau po namus. Mano dukros tą patį darydavo (juokiasi).

– Kur įprastai žvalgotės aksesuarų?

– Užsienyje perku mažai, o Vilniuje renkuosi gana ilgai. Beveik visus daiktus rinkdamasi žiūriu, kad tai nebūtų vienkartinis pinigų investavimas.

– Esate taupi, o gal jau seniai nebeskaičiuojate?

– Skaičiuoju. Ir net labai.

– Iš kur ši savybė?

– Gal todėl, kad mano ir Arvydo tėvai labai sunkiai dirbo? Pinigų visada užteko. Gyvenome, kaip aš sakau, gerai ir gal net truputį geriau negu visi. Abiejų tėvai padėjo. Kadangi abu dirbome, žinojome darbo vertę. Ir dabar, kai Arvydas tiek dirba, švaistytis pinigais negaliu. Galbūt, jei pinigai labai lengvai ateina, lengvai ir išleidžiami. Bet kai dirbama nuo ryto iki vakaro... Taigi vieną dieną gali kas nors atsitikti ir tų pinigų nebeliks. Visada pagalvoju.

– Kuris iš judviejų taupesnis: jūs ar vyras?

– Pastaruoju metu gal aš labiau tai skatinu? Šiuo klausimu sutariame.

– Kiek dėmesio skiriate vardiniams ženklams?

– Man ženklas visiškai nesvarbu. Reikia, kad daiktas patiktų ir tiktų. Jei matau, kad ant man patinkančio daikto yra ryškus užrašas, tokių pirkinių vengiu.

– Kaip manote, kodėl milijonieriai savo apranga nesistengia pabrėžti ar parodyti savo galios, o ne tokie turtingi žmonės dažnai akcentuoja išorinius blizgučius?

– Ne kartą užsienyje esu pastebėjusi, kad turtingi žmonės apsirengę labai paprastai. Į akis krenta nebent kokybiški drabužiai, daugiau nieko. O Lietuvoje daugiau dėmesio kreipiama kartais ne visai ten, kur pridera. Arba, atvirkščiai, ten, kur pridera, žmonės ateina ne taip apsirengę. Užsienyje tradicijos ir kultūra jau seniai susiformavusios. Per dukros diplomų teikimą bažnyčioje prieš du jaunus sėdinčius vyrukus stovėjo apie septyniasdešimties metų moteris. Man buvo taip gėda dėl jų, taip norėjau pasakyti, kad jie atsistotų ir užleistų jai savo vietą, bet pabijojau konflikto bažnyčioje. Dar ir dabar galvoju, kad reikėjo jiems pasakyti.

– Koks jūsų gyvenimo šūkis?

– Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.