Pabėgėlė Nisandi Lietuvoje susilaukė dviejų sūnų ir dukros, bet laimės svetimoje šalyje nerado

Gracinga Nisandi ir trys jos vaikai eidami Kauno gatvėmis sulaukia smalsių žvilgsnių: šeima išsiskiria ryškiais egzotiškais apdarais ir tamsiu gymiu.

Vienuolika metų Lietuvoje gyvenanti pabėgėlė iš Šri Lankos čia pagimdė visus tris savo vaikus. „Mano gyvenimas – lyg filmas“, - sako 33 metų moteris, besiilginti tolimoje šalyje paliktų artimųjų. Nisandi Anton gyvenimo juostoje susipynę įvairūs žanrai: ir melodrama, ir nuotykių filmas.

Vaikai auga be tėvo

Viename Kauno daugiabučių su trim vaikais įsikūrusi N.Anton rytais mažąjį sūnelį Radžį išveda į darželį, o vyresniuosius išleidžia į mokyklą. Pati išskuba į darbą vienoje siuvimo firmoje.

Trečiaklasė Dajana ir antraklasis Dilikšanas - Eigulių vidurinės mokyklos mokiniai, abu puikiausiai kalbantys lietuviškai. „Lietuvių kalba man sekasi geriausiai“, - gyrėsi devynmetis Dilikšanas.

Vos sugrįžęs iš mokyklos berniukas sėdo ant dviračio ir nurūko pas jo laukiančius kiemo vaikus. Dviratį Dilikšanui padovanojo geriausias jo draugas Artūras.

Riedučiais ir riedlentėmis Dilikšaną aprūpino lietuvė krikšto mama Lyra. Tai buvo jos dovanos tamsiaplaukiui riešuto rudumo odos krikštasūniui.

Pakrikštyti abu vyresnieji iš Šri Lankos į Lietuvą persikėlusios N.Anton vaikai. Krikšto tėvai nepamiršo pasveikinti tamsiagymių broliuko ir sesutės prieš mokslo metus.

„Vaikai – mano džiaugsmas. Auga be tėvo, tad turiu jiems atstoti ir jį“, - sako gausybę gyvenimo išbandymų patyrusi moteris.

Mylimasis liovėsi rašęs

Iš savo gimtinės Šri Lankos Nisandi prieš vienuolika metų pabėgo vejama pilietinio karo negandų. Pabėgėlių grupė, keliavusi ieškoti ramybės ir geresnio gyvenimo, buvo sulaikyta netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos.

Pabradės pabėgėlių centras, gyvenimas Rukloje, Jonavoje, Vilniuje – tokia buvo ne vienų metų kasdienybė. Kol pateko į Lietuvą, teko nueiti kryžiaus kelius.

„Baisiausia buvo Rusijoje. Turėjau brangių papuošalų, geresnių drabužių, pinigų, kuriuos atėmė plėšikai. Likau kaip stoviu“, - skaudūs prisiminimai moteriai tebedrasko širdį.

Tarp pabėgėlių ji sutiko ir savo gyvenimo meilę – tautietį Andoną. Kartu apsigyveno Rukloje, svajojo kada nors sugrįžti į gimtinę. Gimė Dajana, netrukus po širdimi suspurdėjo nauja gyvybė. Kai Dilikšanui jau buvo laikas ateiti į pasaulį, Andonas išvyko į Šveicariją. Sakė, kai ten įsikurs, pasiims ir mylimąją su vaikais. Iš pradžių dar rašydavo laiškus, vėliau liovėsi. Nisandi su vaikais liko Lietuvoje.

Sarius pasisiuvo pati

Mažojo Radžio tėvas, čečėnas Mansuras, irgi jau praeitis. Treji metai su juo, sako Nisandi, buvo laimingi, paskui draugas pasuko savais keliais.

Norėdama pabėgti nuo prisiminimų Nisandi persikėlė gyventi į Kauną. Labiausiai ji ilgisi Šri Lankoje tebegyvenančios mamos ir Šveicarijoje įsikūrusio tėvo. Anglijoje prieglobstį radę brolis ir sesuo kartais parašo, kaip jiems sekasi.

Važiuodama pas Jonavoje ar Vilniuje gyvenančius draugus, moteris pasipuošia nacionaliniu Šri Lankos drabužiu – sariu. Tarp Nisandi sarių – vienas labai puošnus, skirtas tik ypatingoms progomis. Jo trijų vaikų mamai Lietuvoje dar neteko apsirengti - didelių švenčių kol kas nebuvo. Dukros krikštamotė medžiagos sariui parvežė iš Indijos, o drabužį pasisiuvo pati Nisandi. Siuvėjos amato išmokusi jaunystėje, Kaune gyvenanti pabėgėlė iš Šri Lankos dabar iš jo pelnosi duoną.