Vasara dažnam neatsiejama nuo meilės romanų. Ne vien užmegztų kurortuose, bet ir gimusių rašytojų galvose. Kritikai neskuba smerkti nei jų autorių, nei skaitytojų: svarbu – ne žanras, bet turinys.

Meilė, tragedija ir fantazija

Telefonu išgirdusi lietuvišką pasisveikinimą devynerius metus Čikagoje gyvenanti rašytoja Nijolė Rinkevičiūtė-Gilaitienė trumpam nutyla. "Gera girdėti lietuvių kalbą", – po kelių akimirkų taria moteris ir be jokio akcento pradeda pasakoti apie šiemet kol kas tik lietuvių kalba išleistą meilės romaną "Užburtoji".

Nemaža dalis rašytojų pabrėžia: vienas svarbiausių literatūros kūrinių bruožas – įtikinti skaitytoją. Gyvenime taip nebūna – tiek nelaimių vieno žmogaus negali ištikti, perskaičius romaną "Užburtoji" šmėkštelėjo mintis. Tačiau su slauga susijusį darbą dirbanti ir laisvalaikiu rašanti moteris nesiekė skaitytojų priversti patikėti romane aprašoma istorija. "Fantazijos aš turiu daug daugiau, nei reikia", – juokais tarstelėjo autorė.

Nors romano pagrindinę veikėją Viliją nuo pat vaikystės persekioja mylimų žmonių mirtys ir žodis "tragedija" tiksliausiai apibūdintų jos gyvenimą, tačiau knyga nepalieka slogaus įspūdžio.

"Romanas yra lengvas, o fantazija užmuša dabartinį gyvenimą bent pusei paros. Tiek Čikagoje, tiek ir Lietuvoje per televizorių matome vien smurtą ir kriminalus – žmonėms reikia atsipalaiduoti. Girdžiu komentarų, kad ši knyga – švari", – autorė savo knygą apibūdina kaip įkvepiančią tikėjimo, kad nugalėjus gyvenimo negandas ateina ir geresnis rytojus. Autorė tiki, kad reikia gyventi šia diena ir neleisti mirčiai paminti žmogaus jausmų ir svajonių, o planus reikia įgyvendinti tuoj pat – nelaukiant rytojaus.

Miršta dešimtys vyrų

Galima juokauti: vyrams šios knygos patartina neskaityti, mat vieni autorę pavadins feministe, kiti – stebėsis knygoje vykdomu savotišku stipriosios lyties genocidu. Nors romane aprašoma šių laikų istorija ir karo šešėlio nėra, tačiau daugiau nei puspenkto šimto puslapių kūrinyje miršta dešimtys vyrų. Daugelis Vilijos mylimų vyrų žūsta, vos tik jai pasipiršę.

"Dažnai iš vyrų išgirstu klausimą, kodėl aš taip jų nekenčiu? Aš nejaučiu vyrams neapykantos, tačiau man nepatinka jų elgesys. Beveik visą gyvenimą buvau vieniša, nes neradau tokio vyro, kokio ieškojau, – rašytoja mylėjo ne kartą, buvo ištekėjusi, turi sūnų Leoną. – Vyrų žuvimas išplaukė iš gyvenimo patirties: kai kuriuos pažinojau pati, kitus – artimieji ar pažįstami. Vieno vyro žūtį paėmiau net iš laikraščio."

Autorė sakė, kad vienišumo jausmas netrukdo rašyti apie meilę, o švarios ir ryškios svajonės apie idealų vyrą rašymą netgi palengvina.

Susipažinus su N.Rinkevičiūtė-Gilaitienės biografija atrodo, kad romanas atpasakoja pačios rašytojos gyvenimą. Tiek herojė, tiek rašytoja vaikystėje tampa našlaitėmis, abi kilusios iš nedidelio Lietuvos miestelio ir dievina Paryžių, studijavo žurnalistikos specialybę ir išvyksta į Ameriką.

Knygoje sutampa ir mylimųjų vardai: abi moterys labiausiai mylėjo Džonatanus. Tačiau vadinti kūrinį autobiografiniu netikslinga, mat, pasak autorės, romanas "Užburtoji" tapo lakmuso popierėliu, kuris sugėrė ne tik autorės gyvenimo trupinėlius, tačiau istorijai daug įtakos turėjo ir aplinkinių žmonių patirčių ar matytų įvykių detalės.

"Pačioje kūrinio pradžioje yra mano gyvenimo detalių. Esu našlaitė – šį skaudulį jaučiu visą gyvenimą, tad savo romaną pradėjau būtent nuo šio skausmo. Šį kūrinį rašyti buvo lengva, nes čia sudėti mano ir aplinkinių išgyvenimai ir pasakojimai. Aš tikrai nesu Vilija", – moters teigimu, didžiausias turtas kūrybai yra bendravimas su įvairių tautų žmonėmis ir kelionės.

Pasodintų į kalėjimą

Rašytoja tikėjosi, kad rašyti pradės tik sulaukusi pensinio amžiaus, tačiau, atsiradus laisvo laiko ir šiek tiek pakoregavus darbo laiką, moteris išgyvenimus į knygas pradėjo dėti anksčiau. Skaičiusieji N.Rinkevičiūtė-Gilaitienės poezijos rinkinį "Dėkoju už gyvenimą" atpažins rašytojos rašymo braižą ir romane. Moteris mėgsta vartoti mažybinius daiktavardžius.

63-ejų moteris tiki, jog romanas "Užburtoji" skiriasi nuo šiuolaikinių knygų. "Neseniai į rankas pateko knyga, kur visas tekstas – vien apie oralinį seksą, ir tai mes kišame savo vaikams, juk tai ne meilė, o tik seksas", – apgailestavo rašytoja. Autorė sulaukė pasiūlymų išversti romaną "Užburtoji" ir į anglų kalbą, tačiau moteris dėl pasiūlymo dvejoja, mat nenori, kad nukentėtų teksto kalba.

Romano herojė Vilija, kurį laiką gyvenusi Amerikoje, grįžta į Lietuvą. Į tėvynę, kur, pasak autorės, yra jos namai, planuoja grįžti ir ji pati. "Anksčiau grįžti negalėjau – buvau prižadėjusi savo darbdavei Ritai, kurią sergančią prižiūrėjau, kad liksiu iki paskutinio jos atodūsio. Dabar aš jau laisva, tačiau reikia padėti sūnui", – planus atskleidė rašytoja.

Literatūros kritikas ir vertėjas Kęstutis Navakas

Savaime nieko blogo tokiame dalyke kaip meilės romanas nematau. Meilė yra pagrindinė daugelio kūrinių tema, nes žmogui juk labiausiai ir rūpi du dalykai: meilė ir mirtis. Tačiau terminas "meilės romanai" dažniausiai taikomas menkavertei literatūrai, kurioje ir yra svarbiausia – myli jis ją ar nemyli. Meilės romanas šia prasme yra plokščias, paviršutiniškas, banalus kūrinys, kuriame autorius viską prikištinai pirštu parodo, kad tik skaitytojas neliktų ko nesupratęs. Kas kita tikrieji meilės romanai, kad ir koks "Ponia Bovari".

Labai daug žinomų pasaulinės klasikos knygų iš esmės yra meilės romanai, taip pat, kaip daugelis Fiodoro Dostojevskio romanų, yra iš esmės detektyvai. Visai nereikia to bijoti, knygos vertę apibūdina ne žanras, o autoriaus talentas. Meilės romanus iš tiesų dažniau skaito moterys, jie artimesni jų dvasinei sąrangai, bet moterys ir apskritai dažniau skaito. Esu perskaitęs daugybę meilės romanų, net banalių. Ir visai nesigailiu.

Su seksu meilės romanai visada buvo daugiau ar mažiau susiję, jei tik tie meilės romanai ne apie meilę Tėvynei. O atvirumo ribos juose irgi priklauso ne nuo žanro, o nuo visuomenės madų ir liberalumo. Bet man priimtinesnis tas seksas, kuris yra jau minėtoje "Ponioje Bovari", o ne kuriame nors pornografiniame romane. Nes jei romane yra sekso, tai visai neblogai, bet jeigu yra tik jis – tuomet jau liūdni popieriai. Taip pat ir su meile. Jei yra tik ji, o nėra romano kaip kūrinio, tuomet gaila man tokios meilės ir tokio autoriaus.