Bent 100 kilometrų dviračiu – 47 metų LSMU gydytojo anatomo Aleksandro Ratkevičiaus kasdienybė. Per 10-12 metų jis savo malonumui dviračiu pravažiavo 234 000 tūkstančius kilometrų.

"Jei per dieną nuvažiuoju tik 20-30 kilometrų, prasideda "lomkės", – juokėsi A.Ratkevičius.

Užteks auginti svorį!

"Galite mane vadinti ir dviračių maniaku", – vaišindamas arbata bei kava su sumuštiniais šyptelėjo su humoru draugaujantis Aleksandras.
Važinėtis dviračiu jis pradėjo vaikystėje, kaip daugelis mūsų.

"Tačiau tuomet tik įsivaizdavau, kad važinėju dviračiu, nes tai buvo namų kiemas. Rimtai dviračiu pradėjau važinėti nuo 35-36 metų amžiaus. Iš pradžių iki Nevėžio 11 kilometrų... – Aleksandras gyvena Aukštuose Kaniūkuose. – ... Po to – iki Giraitės. Taip ir prasidėjo. Iki Rumšiškių – apie 70 km, iki Jonavos ir atgal jau ir šimtukas. iki Baptų su vingiais – dar toliau."

Kažkada jį pamatęs su dviračiu prie namų kaimynas nustebo: "Palauk, ar ne tave mačiau Rumšiškėse? Tu tiek toli važinėji?!"

Kodėl Medicinos akademijoje, medicinos fakultetą baigęs Aleksandras pradėjo važinėti dviračiu?

Anatomas atviras: jis svėrė apie 165 kilogramus. Vaikystėje buvo ne iš lieknųjų ir linkės priaugti svorio. Tačiau žengęs į ketvirtą dešimtį pasiekė "piką".

"Nesportavau, svoris augo, apetitas didėjo, pradėjo vyrauti parasimpatinė nervų sistema. Tingėjau judėti, pradėjau dar daugiau valgyti. Vaikščiodamas vos judėjau, svoris augo kaip ant mielių ir išsipūčiau kaip tešla, – nuoširdžiai prisipažino Aleksandras. – Ir kai suprastėjo sveikata, kai pasijutau seniu, nusprendžiau – užteks!"

Iš pradžių, tai buvo žiema, vyras pradėjo daug vaikščioti, o pavasarį persėdo ant dviračio.

"Nuvažiavau 11 kilometrų, grįžau šlapias, šlapias. Ir netekęs dviejų kilogramų, – gerdamas kavą nusijuokė A.Ratkevičius. – Tas dviratis svėrė turbūt 20 kilogramų ir važiavo ne greičiau nei 20 km per valandą. Turbūt net ir nuokalne. Dar turiu tą dviratį – prisiminimui."

Per dieną – 200 km

Per kelerius metus, važinėdamas dviračiu Aleksandras numetė 50 kilogramų.

Stimulas važinėti augo, svoris "krito" ir dabar jau sustojo prie 87 kilogramų ribos.

"Kartą važiuodamas už Rumšiškių, tuomet dar buvo galima važiuoti autostrada, pamačiau prie dviračio stovintį solidaus, gal 60 metų amžiaus vyrą, – pavažiavęs 5 kilometrus šis prašvilpė greta. – Vos iš balno nenukritau. Įsikalbėjome, o šis prisipažino, kad važinėja visą gyvenimą ir jau pradėjo šeštą ratą aplink Žemę."

Aleksandras nustebo ir tuomet mintyse paskaičiavo, kad jis suko jau trečią ratą aplink Žemę.

"Dabar baigiu jau šeštą. Gal jį pavijau?" – nusijuokė vyras, kuris savo malonumui jau pravažiavo 234 tūkstančius kilometrų dviračiu.

Beje, per metus automobiliu Aleksandras nuvažiuoja tik apie 5 tūkstančius kilometrų.

Paklaustas apie dienos rekordus, gūžtelėjo pečiais: vasarą, kai ilsisi už Šventosios – po 200 km per dieną.

Tuomet neskuba, mėgaujasi važiavimu, sustoja išsimaudyti, nuvažiuoja iki Klaipėdos, Nidos.

"O namie apie 150 kilometrų per dieną. Tiesa, šiek tiek daugoka, nes kartais kitą dieną jaučiuosi, kaip šlapiu maišu trinktelėtas per galvą. Todėl pats tas – apie 100 kilometrų kasdien", – teigė vyras.

Kaip meditacija

Į darbą jis išvažiuoja prieš valandą. Gali važiuoti tiesiai, tačiau neretai prasuka Giraitę, Kleboniškį. Tiesa, dabar nepatogumų sukelia tarp Romainių ir Giraitės iškastas kelias, sudėti vamzdžiai.

Grįžęs namo dviračiu užkanda ir vėl į kelionę – iki Babtų ar sodų namelių. Taip "prisiduria" dar apie 50 kilometrų.

"Nors kartais grįžtu kominės būsenos, bet tas nuovargis – malonus, – palaimingai atsiduso dviračių "maniakas". – Važiuodamas kažką sutinki, tave aplenkia, apima azartas, susibendrauji."

Aleksandras dažniausiai mėgsta važinėti vienas: jei pavargęs neskuba, jei daug energijos – važiuoja greičiau.

"Nereikia prie nieko taikytis, – prisipažino vyras. Tiesa, su kai kuriais dviratininkais, Šarūnu, Gintaru, smagu važiuoti kartu. – "Nesitaškau", važiuoju apie 25-30 km/val greičiu. Važiavimas į darbą – kaip meditacija."

Iš pradžių, kai dviračiu pradėjo važinėti intensyviai, atvykęs į darbą eidavo į dušą, dabar vyras jau neprakaituoja: "Ar vaikščiodamas pėsčiomis prakaituojate? Taip pat jaučiuosi važiuodamas dviračiu."

Kai užpuola stichija

Ir tik prastu oru A.Ratkevičius per dieną nuvažiuoja tik apie 30 kilometrų.

"Kai nuvažiuoju 20, grįžtu susierzinęs. Nesuprantu, ar jau važiuoju, ar dar tik važiuosiu, – kvatojasi vyras. – Po 20 kilometrų tik prasideda pirmas malonumas, o pravažiavus tokį juokingą atstumą ar nors dieną nevažiavus, apima erzelis, "lomkės."

Tiesa, dabar Aleksandras labai toli nuo namų nevažinėja. Kadaise iš namų važiuodavo beveik iki Klaipėdos.

Kartą nuostabią lapkričio dieną, kaip pastaroji savaitė, jis nuvažiavo iki Ariogalos. Apsisuko prie Sedos ir išvydo, kad dangus maišosi su žeme, apsiniaukę. Netrukus pradėjo lyti.

"Buvau už 2 litus nusipirkęs polietileninį lietpaltį prekybos centre. Užsivilkau, o jis – be rankovių, – šyptelėjo vyras. – Būtent rankos labiausiai ir šąla važiuojant dviračiu."
Pradėjo smarkiai lyti, pūtė stiprus vėjas, po to – prasidėjo šlapdriba.

Autostradoje jau stojo vilkikai. Paskambinęs tėčiui išgirdo, kad šis Marijampolėje, ten smarkiai sninga, automobiliai vos pravažiuoja.

Kiaurai peršlapęs, sušalęs vyras bandė šildytis prie židinio kavinėje Cinkiškėse, kuri 22 valandą užsidarė ir reikėjo vėl važiuoti.

"Padariau klaidą. Dabar žinau, kad ir koks oras, turi važiuoti iki pabaigos, nes po to bus daug sunkiau, – karčią patirtį prisiminė A.Ratkevičius. – Ir tik likus 10 kilometrų iki namų, mane paėmė iš Marijampolės grįžęs tėtis."

Jaučia "lomkes"

Antra karta gamtos stichija važiuojant dviračiu Aleksandrą užpuolė žiemą už Rumšiškių.

Staiga pradėjo lyti, akimirksniu asfaltas, virto plikledžiu. Tuomet vyras važiavo su žieminėmis padangomis su specialiai kristalais.

"Automobiliai vos vilkosi vėžlio žingsniu. Kiek įmanoma važiuodamas stengiausi nejudinti užpakalio. Dviračio nemėtė, tačiau pralėkė mintis, kaip nuo jo nulipti, – juokėsi Aleksandras. Idėja kilo nulipti aviabaltikoje, po viaduku. – Po rankomis dviratis, abejomis, laikydamasis už krašto, vos užlipau laiptais. Link savo kvartalo priėjau per mišką. Jau prie pat namų pamačiau kaimyną, o šis sako: "Tik ką pabarsčiau pelenų". Neskubėdamas pastačiau koją ir tik "babach" – dviratis į šoną, aš ant sėdynės. Pravažiavau nuo Rumšiškių su dviračiu nenukritau, o čia pėsčiomis prie pat namų išsidrėbiau."

Dviračiu kaunietis važinėja ir žiemą, kai oro temperatūra siekia 20 laipsnių šalčio.

Tiesa, kai kartą prieš keleris metus, spengė didelis šaltis ir temperatūra siekė 25 laipsnius, vyras nuvažiavęs apie 100 kilometrų, smarkiai peršalo.

"Dabar per tokį šaltį nuvažiuoju 20-30 kilometrų – pakanka", – įsitikinęs medikas, kuris per metus dabar nuvažiuoja apie 30 tūkstančių kilometrų.

Metų rekordas – 38 tūkstančiai. Šiemet jis nuvažiuos mažiau: pasieks "tik" apie 25 tūkstančius kilometrų.

"Artėjant žiemai pradedu mažinti kilometražą iki 70, o gruodį, jei bus šalta, iki 50 km per dieną. Nes po to gali prasidėti "lomkės", – nusijuokė vyras.

Šunys – priešai

Per keliolika metų važinėdamas dviračiu jis gavo ir dozę adrenalino. Kartą nukritęs Giraitėje, suprato, kad reikia turėti gerą šalmą, nes parduotuvėje pirktas pirmas pasitaikęs nuslydo virš pakaušio.

"Tuomet buvo iškastas kelias, išvažiavau į šalikelę, užkliuvau už asfalto krašto – gražiai skridau veidu per kelią, – nusikvatojo vyras, kuris po to išsirinko naują šalmą. – Nusibrozdino ir nedūžtančio laikrodžio stikliukas. Firminėje parduotuvėje atsakė, kad šie stikliukai bijo tik asfalto."

Kartą vyras baimę pajuto tik grįžęs namo. Tą dieną važiavo pro prekybos ir pramogų centrą "Mega", kai staiga sprogo greta važiavusio vilkiko padanga.

"Spėjau pamatyti, kai pro galvą praskriejo padangos gabalai. Ir tik atvažiavus namo pajutau baimę, kuo tai galėjo baigtis", – neslėpė A.Ratkevičius.

Kartais priešais tampa ir šunys: vienas buvo įkandęs vasara su Aleksandru važiuojančiai žmonai.

Jis jau žino prie Nevėžio kelias sodybas, kur gali užklupti keturkojai.

"Kartą važiavau su kolega Šarūnu. Ir staiga matom, kad greta lekia žole vilkšunis. kai šuo bėga labai greitai, nekanda, tačiau sustok akimirkai, iškart segs į koją, todėl turiu savo taktiką – smarkiai šaukiu ir minu iš visų jėgų kelio viduryje, nes žole jiems bėgti geriau, – aiškino dviračių gerbėjas. – Šunys ilgai nesiveja, nes dažniausiai turi savo teritoriją."

Priekaištai ir pastebėjimai

Vyras turi priekaištų vairuotojams, kuriems trūksta tolerancijos dviratininkams: jei važiuosi kelkraščiu, aplenks taip, kad veidrodėliu kabins alkūnę, jei važiuosi viduryje pirmos eilės, aplenks milžinišku lanku, nepatenkinti signalizuos, manydami, kad važiuoja neblaivus.

"Kartą draugą, kaip pavyzdingą dviratininką, kuris turėjo ir šalmą, švytinčią liemenę, šviesas pradžioje ir gale, nufilmavo televizija. Po mėnesio jį sustabdė policija priekaištaudama, kad ratai be atšvaitų, – kuriozinę situaciją pasakojo Aleksandras. – Tačiau jo dviratis buvo labai geras, o atšvaitai buvo ant padangų. Ant jo dviračio stipinų atšvaitai nesideda. Tačiau policininkai biurokratiškai atrėžė, kad atšvaitai turi būti ant rato, o ne ratas su atšvaitu. Nejau Lietuvoje negalim važinėti su kokybišku dviračiu?"
Priekaištų Aleksandras turi ir liemenėms, kurios sušlapusios plevėsuoja kaip šikšnosparnis. O važiuojant autostrada ar būtina plentiniams dviračiui garsinis signalas?

"Nejau briedžiui signalizuosiu? – ironizavo vyras. - Beje, jei kelyje pėsčios moterys, pasignalizuosi, jos atsisuks ir sustings. Pasuksi į dešinę, jos į dešinę, tu į kairę - jos į kairę ir bando tave "pagauti". Geriau žmonės reaguoja ir žodinį perspėjimą."

Nukonkuravo gitarą

Ar nepabosta važinėti dviračiu? Aleksandras šypsosi ir purto galvą.

"Tuomet pradėjau pats komplektuoti dviračius", – prisipažįsta vyras. ir po pauzės šokiruoja: namie jis turi 16 dviračių.

Plentui, miškui, laisvalaikiui, kasdienybei. Ir beveik visus surinko pats.

"Kažkada nusipirkęs geros firmos dviratį iš anglies pluošto smarkiai nustebau – nejaugi toks lengvas ir tvirtas? – svarstė vyras. – Tačiau greitai pajutau skirtumą tarp paprasto ir gero dviračio. Tačiau nusipirkęs jį dalimis ir surinkęs sutaupai daug pinigų, o pasidarai kokybišką daiktą. Juolab, dažnai net gerų firmų dviračiuose yra dalių, kurios greitai nusidėvi ar netinkamos."

Kaip į jo kasdienį pasivažinėjimą reaguoja žmona, nors pati šiltu metu irgi važinėja kartu?

"Normaliai, kaip ir visos žmonos, – nusijuokė medikas. – Tik gal liūdėjo, jog "sukūdau", nes reikėjo pirkti naujus drabužius."

Beje, kartą po keliolikos metų parduotuvėje Aleksandro užkalbintas senas pažįstamas apstulbo: "Čia tu?! Keistai atrodai, dabar toks mažas!"
Ar jam nekilo mintis išties apvažiuoti aplink pasaulį?

Prieš kelis metus iš Klaipėdos iki Latvijos, Estijos nuvažiavęs ir grįžęs vyras nusijuokė: "Tada reikia nedirbti. Per mėnesį, juolab, dvi savaites daug nepakeliausi. Be to, esu namisėda? Užtenka kasdien nuvažiuoti 100 kilometrų aplink Kauną. "

Gal laikas išbandyti elektrinį dviratį, kurie populiarėja pasaulyje?

"Oi, ne, tik ne tai, – mostaguoja rankomis medikas. – Koks čia malonumas? Kad kažką aplenkei su elektriniu dviračiu?"

Dviračiai senokai nukonkuravo ir Aleksandro mėgiamą gitarą, kuri stovi namuose.

Ir nors važiuoti geriausiai tyloje, tačiau geru dviračių taku, kartais A.Ratkevičius klausosi muzikos. Kokios?

"Gero bliuzo ir roko klasikos, – prisipažino vyras. – Tačiau svarbiausia – važiuoti. Ir mėgautis laisvės pojūčiu."

Gražiausi Aleksandro maršrutai

Prie Nevėžio – tiesiai per Romainius, nusileidus nuo kalno. Taip pat iki Babtų ar net Kėdainių – apie 100 km atstumas.

"Pakilus Babtuose – vienas nuostabiausių vaizdų, kai nuo kalvos atsiveria laukai, Nevėžio vingis, – neatsižavi vyras. – Galima pervažiuoti per Nerį, užsukti pro Jonavą. Tiesa, kitoje Neries pusėje siauroka gatvė. Už Jonavos – dauba, sodai, labai gražūs vaizdai. Egzotiška sala. Galima nuvažiuoti iki Marijampolės - ten malonu važiuoti į priekį, tačiau atgal – siaura šalikelė, o greta  vienas po kito zuja vilkikai."

Puikus dviračių takas Kauno rajone, link Zapyškio, tačiau nuo Kauno kažkodėl neįrengtas apie 800 metrų atstumas.