M. Mikutavičius – apie aukštyn kojomis apsivertusį gyvenimą ir svarstymus eiti į politiką

– Gruodis. Ir visus mus neramina klausimas, kokia gi bus žiema: šilta ar šalta. Todėl ir pasikvietėme žinomą gamtos mylėtoją Marijų, kad jis mums pasakytų, kur šiuo metu laikosi lydekos – prie žolių ar duobėse?

– Aš manau, kad dar prieš savaitę jas buvo galima rasti prie žolių, jos buvo iškišusios snapus į krantą ir kai kurie vaikinai pagaudavo netgi metro gylyje. Bet, sakyčiau, kad dabar, po šalnų, jos šiek tiek atsitraukė ir aš jų asmeniškai ieškočiau gyliuose. Tiesą sakant, mes praeitą ketvirtadienį gaudėme 15 metrų gylyje, turėjome kibimą, tik neištraukėme lydekos.

– Gruodis yra laikas, kai ruošdavaisi arenoms, ar ne? Pats darbymetis normaliais laikais.

Tu suvoki, kad tas gyvenimas, kurį gyvenai ir kuris atrodė nekeičiamas ir elementarus, amžinas, staiga apsivertė žemyn galva ir tu psichologiškai pradedi jaustis nereikalingas.

– Taip. Grįžtant prie žvejybos, tai mes su bičiuliu sėdėjome valtyje ir sušalome, nors buvom lyg ir apsirengę. Kalenome dantimis ir sakome: kas gi čia darosi? Ir staiga mes susivokėme, kad gyvenime nesame tokiu metu žvejoję lydekų. Jis kadangi irgi iš pramogų verslo, tai visą laiką mes būdavome koncertuose, repeticijose, televizijos projektuose. Tai mes niekada neturėdavome tam laiko. O dabar kuo puikiausiai gaudai ir nustebęs esi, kad gruodis ant nosies, o mes dar gaudome lydekas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Dabar pramogų verslas neturi pinigų, bet turi žiauriai daug laiko.

– Negyveni Radžio nuotaikomis, kuris jau ten bankrutuoja?

– Ne. Kad Radžis irgi, kiek skaičiau tą interviu, jis išlaiko čigonišką poliotą ir neatrodo, kad labai verktų.

– Yra nostalgija, pasiilgsti? Aš žinau, kad tau būdavo labai brangūs tie koncertai. Brangūs ne pinigine (gal ir pinigine), bet dūšiai jie būdavo labai mieli.

– Nepasakyčiau, kad labai pasiilgstu arenų, nes jos asocijuodavosi su tokiu nerimu ir psichologine įtampa, bet aš manau, kad daugelis mūsų pasiilgsta koncertinio gyvenimo, nes tai buvo tavo dalis. Tavo gyvenimo dalis. Ir čia kaip tas posakis, kad pradedi vertinti tai, ką prarandi, dabar tai suvoki, nes tavo sieloje tarsi skylė. Nes atėmė dalį tavo gyvenimo, vardan ko tu gyvenai. Čia tas pats kaip kokiam mustangų prajodinėtojui pareiški, kad jis nereikalingas, nes visur traktoriai.

Tu suvoki, kad tas gyvenimas, kurį gyvenai ir kuris atrodė nekeičiamas ir elementarus, amžinas, staiga apsivertė žemyn galva ir tu psichologiškai pradedi jaustis nereikalingas. Tavo gyvenimas kurį laiką, kol nepersigrupuoji ir nesusigalvoji, ką veikti, toks beprasmis pasidaro. Aš dar turiu atsitraukimą, bet įsivaizduokite kokį muzikantą, kuris visą gyvenimą nieko nedarė, tik tobulino savo amatą: grojo fortepijonu ar arfa. Ir staiga jis supranta, kad yra visiškai nereikalingas ir savo gyvenimą paskyrė velniai žino kam. Atėjo kažkoks nematomas virusas ir viską suvartė taip, kad tu tiesiog net neturi kam rodyti savo įgūdžių.

– Tai jūs kaip jūs, bet tas visas aptarnaujantis personalas. Ten išvis prastai. Kiek, pavyzdžiui, dirbdavo pas tave prie arenos pasiruošimo?

– Daug, žinoma: šviesa, garsas. Šiaip viskas stoja – visa grandinė nuo administratorių iki grimerių, garso, šviesos, bilietų pardavėjų, prižiūrėtojų, samdomų vairuotojų, kurie veždavo tai, ką reikia. Sunkiausia yra ne tokiems, kaip aš, kurie mėgaujasi tam tikru statusu „žvaigždutės“ kažkokios Lietuvoje, bet yra muzikantai, kurie dažnai yra juodadarbiai, samdomi ir t. t., kurių koncertai yra pagrindinė duona. Kai jaunesni, tai aišku, velniai nematė, jaunesniam viskas atrodo labiau pobarabanu, bet vyresni, manau, išgyvena pakankamai sunkius laikus.

– Ar patiko viduramžio krizė: „aš pastačiau jai vyno, moku elgtis su merginom“? Bet viskas baigėsi ne taip, kai tau 40. 

– Aš nežinau, gal nereikia to sakyti būtuoju laiku. Gal ji man dar tęsiasi. Mano draugai kai kurie jaunesni prieina ir sako: „Marka, aš dabar žinau, apie ką tu dainavai. Tada nesupratau, o dabar aš žinau“. Ten buvo noras gal labiau padainuoti ir pasišaipyti iš savęs, kad tu nori atrodyti šaunus tarsi 10-20 metų atgal.

– Bet sakyk, yra visgi su tuo problema?

Žinai, kas guodžia? Kad visi vienodai sensta.

– Yra, žinoma. Smegenys sensta lėčiau negu mūsų kūnas. Būtų teisinga ir tvarkinga, jei viskas vienodai vyktų, bet aš nežinau, ar visų gyvenimuose. Bet, kiek teko girdėti, tai visų. Ypač vyras, lieki toks pat vaikėzas. Ir kartais nesugebi įvertinti, kad tu negali jau to daryti arba tau nepatartina taip elgtis, kaip kadaise. Bet žinoma, visi mes norime būti amžinai jauni ir čia toks ironiškas dualizmas tarp to, kuo tu norėtum būti ir to, kas esi. Žinai, kas guodžia? Kad visi vienodai sensta. 

– Na, moterys – jos tik jaunėja.

– Aišku, bet šiaip, kai žiūri filmus ir matai savo dievukus arba panašius vienmečius kaip tu, ir tada sakai: va, Johny Deppas irgi sensta. Kažkaip lengviau su tuo susitaikyti, nes visi einame ta pačia linkme. 

– O šiaip tave amžius gąsdina?

– Manęs negąsdina amžius. Mane gąsdina galimos ligos ir fiziniai trūkumai. Gąsdina, kad nebetiek jėgų turi, tas tau nepatinka. Mane gąsdina raukšlės, ar kad tu negražus, ar kad galiausiai nupliksi. Bet tu nori sugriūti kuo vėliau. 

– „Upeliais laistosi alus, jaučiuosi tarsi išprotėjęs, galėtų šitaip tęstis amžinai“. 

– Ta daina buvo, kai ant Bryano Adamso melodikos uždėtas lietuviškas mano tekstas. Jis iš to laikmečio, kai viskas atrodė nusispjaut ir galėjai nemiegoti savaitėmis ir darbas nerūpėjo, ir niekas gyvenime nerūpėjo išskyrus draugus ir kažkokius nuotykius. 

– Nepasiilgsti vakarėlių per naktį?

– Ne. Tiesą sakant, aš jų tiek mačiau, kad spėjau atsivalgyti ir pavargti. Taip kad jie jau nekelia man kažkokio entuziazmo.  

Aš žmogus, kuris nelinkęs kvykčioti, kai kažkas pavyksta ir nelinkęs verkti, kai kažkas nepavyksta.

– Vakar žiūrėjau tavo įvairius vaizdo įrašus ir vienas iš jų buvo iš „Auksinių svogūnų“ 2009 metais, kai išlydėjai A. Baukutę, Donaldą, Ingą. Tuomet tai jautriai viskas atrodė, ar ne? Asta, sėdėdama scenoje, apsiverkė iš principo. Ir aš pamenu savo emociją, kai žiūrėjau, tuomet tas vaizdo įrašas buvo labai populiarus. O vakar žiūriu: jo, išėjo chebra į Seimą, ko jie čia taip graudinasi?

– Tuo metu gal mes labiau artimesni buvome, dirbome kartu labai dažnai. Bet, kita vertus, gal ir mes labiau vėtyti ir mėtyti. Turiu omenyje, tuo metu išėjimas į politiką man atrodė, kad tu perlipi į kitą barikadų pusę. Nes visą laiką lyg ir šaipeisi iš tos valdžios, o dabar pats eini ten – kažkuria prasme man taip atrodė. Bet, kita vertus, iš dabartinės perspektyvos tu pasižiūri ir Seime per tuos dešimt metų yra buvę keistesnių narių negu Arūnas Valinskas ar Donalda. Tai tokio keistumo nekelia, nes, matyt, tai reiškia, kad politika gerokai paregresavo per tuos metus, nes mūsų jau niekas nestebina. Net nustojome piktintis, nes tiesiog kažkaip viskas eina savo vaga. Ir supranti, kad visų bepročių neužtvenksi ir kam tai daryti? 

– Bet šie rinkimai gal šiek tiek šviesesnį tą politinį paveikslą nutapė?

– Aš žmogus, kuris nelinkęs kvykčioti, kai kažkas pavyksta ir nelinkęs verkti, kai kažkas nepavyksta. Pažiūrėsime po ketverių metų. Pagal mano pasaulėvaizdį tai taip, sakyčiau, kad maniškiai laimėjo rinkimus. Bet maniškis kažkada ir Eligijus Masiulis buvo, tai niekada nežinai, kas gali atsitikti. Mes jau per daug matę ir per daug kartų nuvilti. Manau, kad reikia duoti žmonėms dirbti ir tikiuosi, kad jie pateisins tuos lūkesčius, o kaip gausis – velnias žino.

– Ar pats esi galvojęs apie politiką?

– Aš niekada negalvojau, kad eičiau. Ir man buvo siūlymų kažkada, bet aš juos visus atmečiau. Aš neatmetu tos prielaidos, kad galbūt kažkada visai eičiau, jei būtų kažkokia chebra, bet tai turėtų būti ateityje, kai aš būsiu senas ir niekam nereikalingas išskyrus Seimą. Bet kol kas absoliučiai apie tai negalvoju. 

– Bet jau galvojai, jeigu neatmetei galimybės? Kažkas naujo, nes anksčiau tu sakydavai, kad: ne, ne, į politiką tau jau ne.

– Aš nežinau, aš senstu ir durnėju. Aštuonios narkozės, ko tu nori? 

– „Ar kvaila mintis, lyg sena meilužė ryte dar aplanko. Laimės pilną parašyti dainą“?

– Čia daina apie Naujuosius metus realiai buvo. Buvo nuotaika gera, Naujieji metai, džiaugsmas, viltys. 

– Bet šiaip parašai pastaruoju metu daug? Pastaraisiais metais džiugini mus naujomis dainomis.

– Ne visos jos dabar populiarios, bet taip. Tau tiesiog linksma rašyti tas dainas. Kai kurios pavyksta, kai kuriomis aš patenkintas, kai kurios gal nelabai, bet tai normalu, jos nueina į nežinią. 

– O kurią tu čia tokia nepavykusia, atsiprašau, laikai?

– Pavyzdžiui daina apie koroną. Aš gal tikėjausi, kad ji gaus daugiau susidomėjimo. Kita vertus, gal ji tokia ir buvo, praėjo kaip laikraščio antraštė, kaip aktualija, kuri baigėsi ir viskas. Gal ir normalu. Kita vertus nebuvo ji kažkoks hitinis dalykas, ji buvo labiau idėjinis dalykas. 

– Labai ši daina man siurrelistinė: „Gravitavo švelniai kaip su sparnais, kaip ant spranžinų, ten galėjai būti tu. Tenorėjo meilės, tenorėjo nuotykių, tatoo su drambliuku ir pasigert“. Ir tas vaizdo klipas pieštas.

– Čia yra kelio daina. Vaikinas ir mergina kažkur pabėga, bėga iš namų. Ir man atrodo, kad čia viskas prasidėjo nuo pirmųjų frazių, kad: „trenkė durimis, išmetė raktus, namo ji nebegrįš“. Ir aš nežinau, iš kur tai atėjo, bet, matyt, kažkur važiuojant man tai susidėliojo galvoje. Aš pagalvojau, kad tai puiki pradžia pradėti dainą ir ji vystėsi. Aš norėjau, kad tai būtų tam tikra prasme trumpa istorija, kaip mažas apsakymas. Kažkuria prasme, kad eitų kaip ir normalus įvykis, kad vaikinas pabėgo, kaip ir kriminalinė istorija. Gali būti, kad čia man yra padaręs įtakos koks nors Tarantino. Kaip yra jo filmas „Nuo aušros iki sutemų“, kur pusė filmo lyg ir normalus filmas ir paskui atsiranda vampyrai. Tai čia irgi, tiesiog tu pasakoji istoriją, kur vaikinas, mergina prisidirba, atsiranda policija, jie bėga, juos gaudo.

Ten yra potekstė, matyt irgi kito filmo, „Telma ir Luiza“, kur dvi moterys bėgo nuo šito pasaulio. Čia yra pasąmonės srautai, kurie kartais išeina tokia dabar jau virtusia simbolika. Ir jie kažkur bėga, ir, matyt, žūsta, pabaiga galvoji: „okay, žuvo ir kažkaip neįdomu“. Reikia kažkokio, kaip tu ir sakai, kažkokio siurrelizmo. Ir staiga: davai, tegul ten būna Dievas arba ateivis, arba nežinau kas ten. Dailininkas Rimas Valeikis nupiešė kažkokį baubą. Čia tiesiog norėjau papasakoti istoriją ir, tiesą sakant, aš norėčiau daugiau tokių dainų sukurti.

Kūrėjas nesutvertas tik tam, kad darytų tik šlagerius, hitus ir linksmas dainas. Jis nori pabandyti, paekspermentuoti, nori įlįsti ten, kur dar nebuvo.

Čia gal inspiruota yra tokių atlikėjų kaip Johny Cashas ar Nikas Cave'as. Šiaip amerikiečių lyrikoje yra labai daug tokių dainų, kur daina pasakoja istoriją. Mes linkę dainuoti apie tokius abstrakčius dalykus, naudoti metaforas, bet anglosaksų lyrikoje yra labai daug dainų, kur tiesiog pasakoja istoriją, kažkas kažką nužudė, pabėgo, pakorė, tiesiog išsiskyrė su vyru ir tu likai su vaikais. Tu kuri mažą pasaką. Tiesą sakant, aš galvojau išleisti albumą tokių dainų, kur kiekviena daina būtų kažkokia istorija. Čia, matyt, buvo toks išbandymas, man patiko toks žanras ir norėčiau pabandyti daugiau.

– Apie albumą pakalbėjai. Kaip ir laikas jau būtų, šešeri metai praėjo nuo paskutinio.

– Jis realiai yra. Yra visa medžiaga naujam albumui ir jis guli. Mes planavome jį išleisti lyg 2019 metų pabaigoje. Bet kažką aš sustabdžiau, ar ten paskutiniai štrichai buvo, mes nespėjome. Tada galvojome, kad leisime 2020 metų pradžioje. Tada atėjo korona ir supratai, kad niekam čia nereikia išvis. Ir tiesiog tos dainos guli. Dabar yra mintis, kad gal parašyti tada antrą dalį ir tada bus dvigubas albumas. Tada, kai išsilaižysime žaizdas po visų šitų virusų, jeigu išsilaižysime, tada tiesiog išmesti į rinką. 

– Ar klausytojai išgirs dar negirdėtų dainų tavo albume?

– Taip, žinoma. Ten bus keletas, kurios jau buvo eteryje, bet dalis bus visiškai negirdėtos. 

– Gal išduosi ir pavadinimą?

– Aš neturiu dar albumo pavadinimo. Tebūnie tai „Raudonskruostis dramblys“.

– Berods prieš devynerius metus esi sakęs, kad albumas yra tas pats, kas išleisti vizitinę kortelę, tik labai brangią, nes šiais laikais nėra prasmės albumo leisti.

– Jeigu žiūrėti tik pragmatine prasme, tai greičiausiai nėra prasmės, nes pagal dabartinę visą situaciją žmonės dabar praktiškai nebeklauso albumų, nes muzikos yra toks siaubingas kiekis, kad tau tiesiog reikia įrašyti vieną gerą dainą. Kai anksčiau leisdavai albumus, žinoma, retas albumas būdavo tuo metu, kad visos dainos būtų absoliutūs hitai. Labai retas albumas. Dažnam albumui būdavo vadinami filleriai, kur penkios dainos padorios, penkios – užpildyti tuštumą.

Tai dabar iš esmės atrodo beprasmiška ir niekam nereikia, nes tiesiog reikia įrašyti vieną dainą, hitą, kurį gros visos radijo stotys ir kuris surinksi „Youtube“ kažkokį kiekį tūkstančių like. Tada tu vėl kažkuria prasme ant bangos. Mes kažkada net svarstėme: ar nevertėtų iš esmės turėti dvi–tris geras dainas ir padaryti jas taip tobulai, kad negalėtum prisikabinti. Sudėti visą energiją, darbą ir laiką būtent į jas, užuot vargus su dešimt dainų ir žinant, kad 80 proc. jų niekas neklausys.

– Na, su dviem dainomis tu į areną neatvažiuotum. Kad ir tobulom. 

– Taip, bet jeigu į metus po vieną–dvi dainas tai per dešimt metų tu žiūrėk jau turi dvidešimt dainų. Žinoma, žmogus yra kūrėjas. Yra, aišku, tų, kurie kepa tik hitus. Bet kūrėjas nesutvertas tik tam, kad darytų tik šlagerius, hitus ir linksmas dainas. Jis nori pabandyti, paekspermentuoti, nori įlįsti ten, kur dar nebuvo. Jis nori sukurti tokią emociją ir dar kitokią. Be jokios abejonės, jis žino kurdamas, kad visos dainos nebus plačiai dainuojamos ir pagal jas nelinguos pasitinkant krepšininkus arba giminės baliuje, bet jis nori tai padaryti, nes jam pačiam tai svarbu ir jeigu jam dar atsiranda klausytojai, dėl to jis ir kuria. 

– Galų gale, tu ir negali žinoti, kaip dainą priims klausytojai. 

– Taip. Kita vertus, dažnai tu nujauti, nes, sakysime, linksma dainuška visada eis geriau. Jeigu tu kalbi apie rezonansą visuomenėje, tai visada eis geriau negu giliamintiškas kūrinys. Taip tiesiog mes sudėti.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Laikas toks, kad ant gerumo pramuš. Gal ir kaimynas su buteliu vyno ateis.

Kai namuose kuri, sėdi vienas ir rašai tekstą, man kartais gaunasi, kad įeini į tokį labirintą, kuriame užsizulini.

– Taip, tai čia Kalėdos. Jei Kalėdos, matyt, ir kaimynas, ir dovanos, ir butelis vyno. Šitą dainą parašėme seniai. Daina, beje, pirmiausia buvo parašyta angliškai. Bet paskui kažkaip mus Aurelijus Silkinis mums kažkaip sakė, kad reikia įrašyti lietuviškai. Ir tada studijoje netoli Kauno aš atvažiavau įrašinėti, dar neturėjau teksto. Aišku, tuo metu muzikantams įrašai reiškė vieną, kad bus linksma – pirma atšvenčiame, o paskui įrašysime. Tai chebra ten visą naktį linksminosi. O aš kartais prieidavau prie jų, taurę paimdavau, anekdotą papasakodavau ir paskui vėl išeidavau parašyti. Per naktį aš parašiau tekstą. Paryčiais, nedaug miegoję, paėmėme ir įrašėme.

– Žiūrėk, tu atskleidei visą kūrybos procesą, kaip sukurti nemirtingą šlagerį. Reikia geros kompanijos, vienos kitos taurės ir draugo operatoriaus. Turi ir klipą, ir šlagerį.

– Taip, matyt ta emocija kartais labai svarbu. Kartais gerai tą tekstą kurti kažkur, kur gyva. Tiesą sakant, man ne pirmą kartą taip gavosi. Kai namuose kuri, sėdi vienas ir rašai tekstą, man kartais gaunasi, kad įeini į tokį labirintą, kuriame užsizulini. Tu nerandi išėjimo. Įeini į kažkokį transą, kur tarsi smegenys užsiblokuoja ir vaikštai tuo pačiu ratu, bet nieko įspūdingo. Bet, pavyzdžiui, dainos apie Kalėdas, tiek „Trys milijonai“, tiek „Nebetyli sirgaliai“ tekstai buvo rašomi skirtingais atvejais ir skirtingose vietose.

Daina „Nebetyli sirgaliai“ – atsimenu pirmą dalį aš įdainavau, o paskui mes išskridome į Filipinus su draugais ir antrą posmą aš parašiau Helsinkio viešbutyje, nes mūsų skrydį atšaukė. Mes kažkur gyvenome viešbutyje Helsinkyje, kur, aišku, baliavojo chebra, o man reikia rytoj atiduoti tekstą ir uždainuoti per telefoną. Ir ten eidavau parūkyti į viešbučio dušą paleidęs karštą vandenį, kad nesuveiktų signalizacija, nes galvodavau, kad, jeigu kyla garai, tai susimaišys su cigarečių garais. Ten būtent gimė antras posmas. Net įdomiau tokiam chaose. Kadangi gyvenau tam kambaryje su tokiu draugu, tai jis visada aiškindavo, kad „be manęs tu nieko nebūtum parašęs ar aš reikalauju autorinių už tą dainą, turi įrašyti mane prie bendraautorių, nes aš tau pasakiau visą antrą posmą“. Juokais.

– Pokalbio išvada paprasta: žiūrėkime į dalykus paprasčiau.

– Kartais taip. Kartais dalykai turi gimti organiškai per daug rimtai į juos nežiūrint.