M. Vitulskis: džiaugiuosi kiekviena su šeima praleista diena

Šis žmogus turi be galo nuoširdų veidą ir dieviškai gražų balsą. Nuostabią žmoną Eriką, su kuria praleista kiekviena diena jam prilygsta vestuvių metinių šventei. Du padaužas filosofus – Ajų ir Herkų. Dar – neseniai įsigytą žemės rėžį Trakuose, kur ateityje svajoja su šeima įsižeminti.

Kalbu apie operos solistą Merūną Vitulskį, kurio šeima gegužės 15-ąją, Tarptautinę šeimos dieną, galėtų būti pavyzdžiu jauniems žmonėms, pasirengusiems prisiekti amžiną meilę ir rūpinimąsi vienas kitu.

– Balandžio 8-ąją su žmona Erika šventėte dešimties metų vedybų sukaktį. Nemažas laiko tarpas... Ar kažkaip ypatingai paminėjote šią progą?

– Jei ne karantinas, gal būtume ir rimčiau paminėję, bet sąlygos neleido. Kita vertus, mums kiekviena diena kaip graži šventė. Nesakau: visko ir pas mus būna, bet iš esmės taikiai, gražiai sugyvename. Užtai ir tie santuokos metai bėga nejučia. Sunku patikėti, kad jau dešimt praėjo...

Stengiamės kasdien tiek žodžiais, tiek veiksmais vienas kitam priminti, kodėl esame kartu. Kitiems gal reikia priežasties arba ypatingos dienos švęsti, o mūsų su Erika gyvenime labai daug ekspromtų. Todėl ir tos dienos visos skirtingos... Net jei jos eilinės.

Vis dar nepamirštame vienas kito stebinti. Jei širdyje kažkas sužibo, tai akimirksniu ėmei ir parašei raštelį apie tai, kaip gera būti drauge arba kad visą dieną mintys sukasi tik apie tave.

Stengiamės kasdien tiek žodžiais, tiek veiksmais vienas kitam priminti, kodėl esame kartu.

– Smagios smulkmenos juk ir sudaro gyvenimo visumą...

– Taip, būtent. O dar mūsų su Erika gyvenime labai daug pokalbių. Nesvarbu, kokia tema: neigiama ar teigiama. Kartais tyliu, bijodamas savo mylimam žmogui užkrauti tą įtampą, kurioje pats verdu, bet galiausiai vis tiek išsišneku. Nes, mano galva, labai svarbu poroje kalbėtis. Niekada susipykę stengiamės neiti miegoti. Antraip ir kitą dieną liks įtampa. Turime išsiaiškinti, kas kam neduoda ramybės. Šitaip kur kas lengviau gyventi.

– Žinau, kad pametinukai Ajus ir Herkus – labai įdomios mažos asmenybės. Ar elgiatės su jais kaip su vaikais, ar labiau kaip su suaugusiais, savo nuomonę jau turinčiais žmonėmis?

– Ach tos mūsų "senos galvos" (juokiasi). Gal penkiametis Herkus dar nelabai, bet šešiametis Ajus tai tikras filosofas. Viskas jam įdomu, o labiausiai – kosmosas ir archeologija. Jaunėliui Herkui šiuo metu labiau patinka mašinos, sportas. Kartais net sunku rasti teisingus atsakymus į visus juos dominančius klausimus. Bet aš su jais elgiuosi kaip su suaugusiaisiais – nieko nevynioju į vatą. Kalbu tiesiai šviesiai, pradedant fiziologija ir baigiant morale, etika, religija. Stengiuosi paaiškinti taip, kaip yra. O klausimų jie pažeria, patikėkite, tikrai ne pagal amžių... Kartais, kai su kitais suaugusiaisiais be mūsų pabūna, tie žmonės išpūstomis akimis mus pasitinka: klausia, iš kur tie berniukai tiek daug žino.

Iš tur (juokiasi). Užtai, kad sąžiningai dirbame jų tėvais. Nuo pat gimimo nėra pas mus jokių mažybinių "letete". Galbūt dėl to ir brolių mąstymas yra kitoks nei bendraamžių. Tarkim, vakar su Erika rimtai kalbėjomės apie mano karjeros posūkius, o vaikai tiesiog lipte lipo ant galvų, kad net sunku buvo susikalbėti. Neapsikentusi Erika ant vieno šūktelėjo. Tas įsižeidė. Teko vyriškai su juo pasikalbėti apie pagarbą vyresniam žmogui, kaip ir apie tai, kad jaunesnis privalo palaukti, kol suaugusysis baigs pokalbį. Atrodo, suprato.

Ryšys: nors pametinukai broliai labai skirtingi, bet tėtį myli vienodai – karštai! Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų šeimoje egzistuoja bausmės? Na, kad ir už tai, kad ką tik lipo tėčiui su mama ant galvos, kai juodu kalbėjosi apie rimtus dalykus.

– Geriausiai šiuolaikinius vaikus veikia technologinės bausmės – tarkim, kai paimi kelioms dienoms jų "iPadą". Ar nesuminkštėja nuo gailių prašymų tėvų širdis? Ne... Šiuo atveju tėvai turi elgtis kaip vienas kumštis. Kaip komanda. Nes jei vienas reikalaus teisingumo, o kitas viską leis – nieko nebus. Todėl su Erika šiuo klausimu esame griežtai sutarę.

Pas mus gerasis policininkas yra močiutė, kuriai leidžiame viską. Mūsų nuomone, lepinti savo anūkus – visų nuostabių močiučių pareiga. Todėl jų meilei netrukdome lietis laisvai.

– Kaip reguliuojate technologinį spaudimą tėvelių smegenims: "Tėti, ar galiu pažaisti vieną kompiuterinį žaidimą?!"

– Griežtai. Broliai gauna pažaisti "iPadu" tik vieną valandą per dieną. Nebent mums, tėveliams, prireikia ramybės – norime be trukdžių pabūti su svečiais ir pan. Žinau, kad valandos nedraudžia ir psichologai. Kitu atveju vaikams grėstų įtampa, padidėjęs jautrumas, nervingumas.

Kalbant apie kompiuterinius žaidimus mano vaikai žino, kad tai, kas vyksta už ekrano, nėra tikrovė. Visada daug apie tai kalbamės. Darau taip, kad vaikai netapatintų virtualiosios realybės su gyvenimu. Aiškinamės, kad žaidimai – tai kūryba, kur viskas nupiešta, sukurta, o ne vyksta iš tikrųjų.

Niekada neleidžiu Ajui ir Herkui žiūrėti baisių filmukų ar žaisti tokių kompiuterinių žaidimų, kuriuose daug smurto. Jei kažkas ten labai sprogdina, šaudo, gaudo, žudo, berniukai patiria per daug aštrių emocijų. Su Herkumi net turime sutartį, kodėl nevalia jų žiūrėti. Nes paskui baisu vienam eiti į tualetą, reikia kviesti tėvus ir t.t. Kai argumentuotai išaiškinu, vaikai supranta ir nezyzia, kad leisčiau tą daryti.

– Gal jūsų šeimoje yra ir daugiau nerašytų, bet žodžiu aptartų taisyklių?

– Viena pagrindinių mūsų šeimos taisyklių – kuo daugiau kalbėtis. Stengiuosi pastebėti, jei kas ne taip. Tuomet su berniukais būtinai kalbuosi, kad viena ar kita problema neįsisenėtų. Tarkim, į suaugusįjį liepiu kreiptis "jūs". Bet buvo laikas, kai broliai norėjo į pedagogą kreiptis vardu. Tuomet bandėme aiškintis, kad mokytojas – tiek amžiumi, tiek ir patirtimi daugiau matęs, patyręs, todėl nemandagu vadinti jį vardu.

Dar viena nerašyta taisyklė – stengtis būti kuo savarankiškesniam ir tvarkingesniam namuose. Susidėti nešvarius drabužius į skalbinių krepšį, lauko batus – į spintą. Noriu, kad nuo mažų dienų jie ruoštųsi gyvenimui. Mažyliui tvarkingam būti dar nelabai sekasi, o didysis iš prigimties yra estetas. Net valgydamas lėkštėje jis susistumdo maistą taip, kaip jam gražiau – į viršų, apačią, kairę ir dešinę, kad daržovės nesiliestų su kepsniu. Tas pats ir dėl daiktų. Jis labai verkia, jei Herkus ima jo daiktus neatsiklausęs ir padeda jau į kitą vietą.

Kol kas broliai gyvena viename kambaryje, tad žinote, kaip būna... Lego pilys griūva. Tuomet tenka įsikišti tėčiui. Ir vėl daug kalbėti, kalbėti ir kalbėti...

Pomėgis: kai šeima vieši pas močiutę Kazlų Rūdoje, Merūnas ima į rankas fotoaparatą ir fotografuoja savo "piemenėlius" prie svirno. Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Tai kaip čia buvo, kad tiksliukė Erika ėmė ir neapskaičiavo kambarių būsimai šeimynai? O jei broliams gimtų sesutė...

– Na, matote (juokiasi), vienam vaikeliui kaip ir pasiruošėme, o kitas netikėtai iš paskos atėjo. Todėl sesutę planuosime galbūt tada, kai išsikelsime į didesnį būstą. Žinote, kaip liaudyje sakoma: pirma kurk lizdelį, po to perėk vaikelį. Jau turime įsigiję sklypą Trakuose, prie ežero.

Šiuo metu (bent jau prieš karantiną taip buvo) gyvename labai aktyviai, tad kraustytis į užmiestį dar negalvojame. Darželiai, mokykla čia pat. Patogu.

O vienas kambarys dviem jaunuoliams irgi neblogai – puiki tarpusavio ryšio paieška. Kaip ir dviaukštė lova, kažkada buvusi mano didžiausia svajone. Kadangi ruošiamės pirmai klasei – reikės ir dviejų atskirų stalų... Žodžiu, kol kas pasitenkinsime nedidele vaikų kambario rekonstrukcija ir dviejų atskirų erdvių broliams sukūrimu, o jau paskui žiūrėsime.

– Kai nuo koronaviruso mirė jūsų močiutė, supykote ir nusprendėte lengvai nepasiduoti. Pripirkote šeimynai vitaminų D, C, žuvų taukų... Pradėjote grūdinti organizmą, daugiau vaikščioti, važinėtis dviračiais. Ar pasijutote geriau?

– Žinoma. Ėmėme daugiau laiko praleisti gamtoje, parkuose, važinėtis dviračiais, paspirtukais. Mūsų vaikai ir šiaip be galo judrūs. Tai dar daugiau hiperbolizuoti jų judesį būtų buvę kvaila. Mano nuomone, vaikui turi likti laiko ir absoliučiai nieko neveikti. Šimtas būrelių – kaip dažnai mėgsta šiuolaikiniai tėvai – suteikia jų vaikams didžiulę emocinę ir fizinę perkrovą. Tad saviškiams būrelius žadame skirstyti labai atsakingai. Norime, kad nuo rudens broliai pradėtų lankyti plaukimo treniruotes, Lotynų Amerikos šokius.

– Nustebinot sakydamas, kad jūsų prioritetų sąraše berniukams yra šokiai. Gal pats vaikystėje pramoginius šokius lankėte?

– Deja, ne. Užtai ir pasigendu, kalbant apie savo laikyseną, tos šokėjiškos nugaros. Stoviu scenoje ir jaučiu, kad kūprinuosi. Gerai dar, kad frakas įpareigoja pasitempti. Labai norėčiau, kad mano vaikai bent truputį palankytų plaukimą, šokius, nes tai duotų didelės naudos jų laikysenai, fizinei sveikatai. Be to, šokiai moko gerbti merginas. Ir  prisižiūrėti. Močiutė pasakojo, kad prezidento Antano Smetonos laikais save gerbiančios šeimos visuomet leisdavo savo vaikus į šokius. Mes vyresnėlį dar į "Ąžuoliuko" chorą užrašėme, tad dabar ruošiamės stojamiesiems egzaminams – dainelę padainuoti, paintonuoti.

– Kaip suprantu, Ajus paveldėjo tėčio klausą, o kokiais talentais Dievulis apdovanojo Herkų?

– Abu broliai turi puikią klausą, tik gal vyresnėlio klausa šiuo metu truputį geresnė. Bet tai tik lavinimo klausimas. Jaunėlyje Erika mato save. Jis sportiškas, ištvermingas, azartiškas berniukas. O Erika pati šitas savybes turėjo nuo vaikystės, mat Lietuvos rankinio rinktinėje žaidė. Todėl ir Herkus toks ekstremalas – lekia, lūžta, griūva, klumpa ir vėl keliasi.

Vyresnėlis Atas labiau į menus linkęs, tad daugiau – į mane. Bendra broliams turbūt tai, kad abu be galo jautrūs. Todėl savo emocijas turime valdyti, nešūkauti ant jų be reikalo, net ir labai pavargę būdami. Jei atvirai, ketverius metus, jiems augant, su žmona be miego buvome: vaikus labai pilvo pūtimo skausmai vargino.

Ir visa tai vyko mano karjeros Europoje suklestėjimo metais... Sunku buvo, bet žmonės daug ką ištveria, o čia juk tik vaikų auginimas (juokiasi).

Ryžtas: Herkų ir Ajų tėvai augina tikrais Lietuvos patriotais, kurie nedvejodami eis ginti savo tėvynės. Merūno Vitulskio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai buvote šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų, vienas muzikos pedagogas pasakė, kad Merūno išbandymų užtektų trims atskirų žmonių gyvenimams. Kas padėjo nepalūžti kelyje?

– Kai man buvo šešiolika, mirė mama. Iki jos mirties augau trijų moterų apsuptyje – mamos, močiutės ir tetos. Tie šeimyniniai išgyvenimai, karjeros posūkiai mane įkvėpė visokiems pamąstymams apie tikėjimą.

Nei aš, nei Erika nesame praktikuojantys katalikai, tačiau šventinių tradicijų stengiamės laikytis. Vienu metu galvojau, kad neprimesiu savo sūnums jokios religijos – kai užaugs, patys pasirinks. Bet ilgainiui supratau, kad toks mano požiūris būtų didelė klaida. Jei jaunas žmogus neturės kuo tikėti, vadinasi, jam nebus nieko švento. Aš pats buvau auginamas kaip katalikas, todėl tikrai suprantu, kas šventa, o kas ne...

Vis dėlto nenoriu painioti religijų su tikėjimu. O tikėjimas manyje tikrai yra! Jis ir padėjo nepalūžti.

– Kaip judu su Erika dalijatės buities darbais?

– Na… niekaip. Jei reikia specialisto, tai jį ir kviečiame. Jei galime pasidaryti patys, imame ir darome. Kadangi aš augęs tarp trijų moterų, tai tikrai daug ką moku pats – megzti, adyti, nerti vąšeliu, plauti indus, grindis ir pan. Ar tenka tais gabumais pasinaudoti? O kaipgi?! Lopau brolių kiemo kelnių skyles, kurių vis atsiranda ir atsiranda. Jei nelopyčiau, nespėtume naujų pirkti. Juokiuosi iš Erikos sakydamas, kad batsiuvys be batų. Pati turi mados namus, užsiima drabužių siuvimu, o vaikai kiauromis kelnėmis laksto. Bet jau girdėjau, kad ir vaikams pradėjo siūti, ne tik suaugusiesiems.

– O kaipgi jūsų paties darbai – ar pamažu grįžtate į įprastą ritmą?

– Deja… Mano darbai kol kas stovi vietoje. Neseniai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras atsiuntė nemažai spektaklių suderinti. Tad, jeigu griežtesnių sankcijų dėl pandeminės situacijos nebus, gal ledai ir pajudės… Dėl užsienio turbūt dar teks palaukti. Gaila, kad visi dvejų trejų metų numatyti gastrolių planai žlugo.

Daug jaunų šeimų, iki tol didelį dėmesį skyrusių savo profesinėms karjeroms, dabar džiaugiasi, kad karantinas sutvirtino jų tarpusavio ryšį, leido iš naujo atrasti šeimos jėgą.

Kai Dievas užveria duris, atveria langus. Daug jaunų šeimų, iki tol didelį dėmesį skyrusių savo profesinėms karjeroms, dabar džiaugiasi, kad karantinas sutvirtino jų tarpusavio ryšį, leido iš naujo atrasti šeimos jėgą.

Ir mes su Erika patyrėme daug džiugių atradimų. Aš atgaivinau keletą senų naujų pomėgių. Tarkim, iki šešiolikos metų rinkau senovines monetas, domėjausi numizmatika, bet, susirgus mamai, kolekciją pardaviau, nes reikėjo pinigų vaistams. Tai dabar ir vėl grįžau prie šio hobio.

Atsirado laiko maistui gaminti. Sukiojamės su Erika virtuvėje pakaitomis. Gal tik mažai su kuo bendraujame. Todėl šeima – stipriausias mūsų vienetas. Tikrieji draugai – išlikę per metų metus, su kuriais mus sieja panašios vertybės, bendros patirtys, išgyventi sunkumai. Jų nedaug.

– Ar turite namuose aštrių kampų, dėl kurių dažniausiai kertasi judviejų su Erika nuomonės?

– Mes abu labai skirtingi. Erika konkreti, tiksli. O man čia spraga. Man reikia, kad kūryba uždegtų, kad galėčiau visą savo visą energiją jai atiduoti…

Finansai mūsų bendri. Vieni skirti verslui, kiti – šeimai. Dėl didelių pirkinių tariamės iš anksto. O koks paskutinis didžiausias? Gal tas žemės sklypas Trakuose, įsigytas prieš pirmąjį karantiną.

Dažnai ten nuvažiuojame, pasėdime ant ežero kranto. Pažvejojame su sūnumis. Visada troškau, kad mano vaikai matytų varles, žalčius, vabalus, stirnas, kad gyventų toje gyvoje gamtoje – bėgiotų basomis po žolę, laipiotų į medžius, maudytųsi ežere… Matau, kaip jiems ten patinka. Nenoriu, kad mano berniukai būtų miesčionys baltarankiai. Noriu išmokyti juos ir pjauti, ir kalti, ir daržą sukasti. Vyrai juk turi mokėti viską!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Siga

Siga portretas
Šaunuolis Meirūnas -- pavizdys visiems kelnietiems dvikojams !!! Šaunu , kai vyras moka ne tik vyriškus , bet ir moteriškus darbus , vaikus auklėja , mokina - neskuba apipilinėti menkniekiais .Rūpinasi vaikų rytdiena , šeimą planuoja , net ir turėdamas pinigų neskuba išlaidauti ... O mes nepavydėkim ir bus lengviau gyventi , negailėkim gero žodžio nei artimiem , nei svetimiem ...Linkiu išlikti paprastiems ir neužriesti nosies ..... VISA KO GERIAUSIO -- ŠEIMYNA !!!

Zita

Zita portretas
Smagu buvo matyti ir girdėti, kai buvo pradžia, dabar jau norisi mažiau ir klausyti, ir girdėti. Gaila!

Slabodkė

Slabodkė portretas
Da tu vitulski mėšlas
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių