Lietuvės projektuoti namai – ir su maldos kambariais, ir su šaudyklomis

  • Teksto dydis:

Architektės Rasos Urbonės profesinėje karjeroje buvo ypatingas etapas. Palikusi komfortišką darbą Kaune, rusiškai temokėdama kelis žodžius, ji penkeriems metams išvyko į Kazachstaną. Šokiruojantys projektuojamų objektų mastai, kalnų panorama ir žemės drebėjimai – toks darbų fonas tapo dideliu iššūkiu jaunai specialistei.

Apsispręsti – per savaitę

R.Urbonė dirbo žinomame Kauno architektų biure, jai buvo patikimi svarbūs projektai. "2013-ųjų pavasarį mano sužadėtiniui pasiūlė darbą Kazachstano bendrovė, kuri jau buvo atidariusi filialą Vilniuje ir pasikvietusi lietuvių dirbti į Almatą. Tuomet Kazachstane jie vykdė daug didelių projektų, todėl labai trūko kvalifikuotų specialistų. Sužadėtiniui reikėjo apsispręsti per gana trumpą laiką – savaitę. Jis įtikino, kad jiems reikia ir dar vienos puikios architektės – manęs", – prisimena kaunietė.

Rasa prisipažįsta – jai buvo sunkiau priimti sprendimą. "Sužadėtinis iškart apsisprendė. Jis labai ryžtingas, norėjo kelti kvalifikaciją tarptautinėje kompanijoje. O aš gailėjau senosios darbovietės, jaučiausi joje kaip namuose. Buvo labai liūdna atsisveikinti, tačiau suvokiau, kad tai gera proga išbandyti save kitoje terpėje. Ėmėme ir tai padarėme", – šypsosi pašnekovė.

Nors Rasa nutuokė, kad laukia sunkus periodas, nemažai išbandymų teko patirti dar prieš išvykstant į šią nuo Lietuvos labai besiskiriančią šalį.

"Buvo labai įdomus ir intensyvus periodas – piršlybos, darbo pasiūlymas, o kai apsisprendėme skristi, greitai likau viena keliems mėnesiams. Tiek jam Almatoje, tiek man Lietuvoje teko didžiulis krūvis: jis vykdė projektą, kai statybos jau vyko (architektai supras, kaip tai sudėtinga), o aš turėjau pabaigti projektus senoje darbovietėje, baigti būsimo vyro lietuviškus projektus ir dar suorganizuoti vestuves. Namo grįždavau naktimis", – pasakoja R.Urbonė.

Užbūrė pasakiškos žiemos

Pirmieji architektės įspūdžiai nuvykus į Kazachstaną – labai šilti, nors vėliau teko patirti ir ne tokių malonių emocijų. "Labai svetinga šalis, daug šypsenų, jos natūralios. Mus labai šiltai priėmė. Visi stengėsi, kad sklandžiai įsikurtume, greitai pritaptume. Vietiniai suprato, kad mums, užsieniečiams, daug kas kitaip atrodo, daug ką kitaip suprantame", – pasakoja Rasa.

Paklausta apie didžiausius skirtumus, lyginant su Lietuva, pašnekovė teigė, kad labiausiai šokiravo kontrastai. "Dirbdama prestižiniame biure bendravau tik su turtingais užsakovais, o užvėrus duris sutikdavau kitokio materialinio pagrindo žmones. Almatoje nėra vidutinės klasės", – aiškina architektė.

Jai buvo lengviau, nes pirmuosius ledus jau buvo pralaužęs anksčiau į Almatą atvykęs vyras. "Man tereikėjo savo daiktus išsikrauti", – juokiasi R.Urbonė, išvykdama rusiškai žinojusi tik kelis žodžius. Tačiau jų nepakako, kad suprastų, apie ką žmonės kalba, ko jos klausia, ko iš jos tikisi.

"Nemokant kalbos buvo sunku integruotis, – prisimena Rasa. – Prireikė pusmečio, kad pradėčiau suprasti rusų kalbą, pamėgčiau jos skambesį ir net patiktų ja kalbėti. Tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Jaučiausi savo vietoje, pasidariau atviresnė, dalis užsakovų netgi tapo draugais."

Almata, anot architektės, išsiskiria nuostabiomis žiemomis, kurios ją savo pasakišku grožiu stebindavo vis iš naujo. "Tikros baltos žiemos su daug sniego, šalčio ir saulės! Pamilau ne tik Almatą, bet ir žiemą. Iki tol šis sezonas suteikdavo tik neigiamų emocijų – juk šalta", – argumentavo kaunietė, ten pradėjusi slidinėti, o vasarą tiesiog vaikščiodavusi po kalnus – Almata iš trijų pusių apsupta Tian Šanio kalnų.

Laisvalaikio jai likdavo nedaug, labai daug dirbo, tačiau rasdavo laiko ir sportui, ir draugams.

Nekuklūs standartai

Per tuos kelerius metus Kazachstane R.Urbonė su kolegomis suprojektavo ne vieną įspūdingą projektą ir prižiūrėjo jo statybas.

Iš pradžių labiausiai stebino užsakomų kurti objektų mastas. Anot Rasos, lietuviški standartai yra labai kuklūs. "Projektuojant gyvenamąjį namą ten yra norma kiekvienam vaikui užsakyti po kambarį, drabužinę, atskirą sanitarinį mazgą, žaidimų zoną. Tėvams – atskiros drabužinės, kiti prašo ir atskirų sanitarinių mazgų. Dar didžiulės svetainės, valgomieji kambariai, kino salės arba bent televizoriaus zona. Esame projektavę ir namų su didžiuliais baseinais, ne tik svečių, bet ir maldų kambariais", – vardija darbų apimtis.

Ją stebino ir ten pasiturinčiųjų samdomo aptarnaujančiojo personalo kiekis. "Buvo labai neįprasta projektuoti valytojų, auklių, vairuotojų, virėjų, apsaugos ne tik darbo zonas, bet ir gyventi skirtus kambarius", – vardijo kaunietė, kuriai taip pat teko gyvenamuosiuose namuose projektuoti šaudyklas, prabangių mašinų ekspozicijas.

Vieni įspūdingiausių jos kurtų projektų – prabangios vilos Palmėje, Dubajuje, 13-os viešbučio "Ritz Carlton" apartamentų  interjerai. Šis viešbutis yra dalis prabangiausio Almatos prekybos, apartamentų ir biurų komplekso "Esentai Mall".

Beje, projektų specifiką labai koregavo tai, kad Almata priklauso seisminei zonai. "Dažnai pastatai ten turi būti projektuojami, kad atlaikytų 10 balų drebėjimą pagal Richterio skalę", – aiškina kaunietė.

Stipresni žemės drebėjimai būna maždaug kartą per metus, o praėjusiame šimtmetyje ir anksčiau yra buvę drebėjimų, visiškai sugriovusių miestą. Rasai teko pajusti 6,8 balo drebėjimą.

Namai pagal paveiksliukus

R.Urbonė neslepia: dirbant buvo nemažai iššūkių ir nesusipratimų. "Jie dažniausiai kildavo iš statybininkų pusės, – sako R.Urbonė. – Darbo jėga Kazachstane yra žemesnės kvalifikacijos. O mes, europiečiai, atvykome su aukštais reikalavimais tiek sau, tiek kitiems. Įgyvendinti projektą buvo sunkiausia dalis, o mes ne tik projektuodavome, bet ir atlikdavome autorinę priežiūrą."

Netikėtumų, tiesa, malonių, netrūkdavo ir pristatant projektus užsakovams. "Jiems ruošdavomės gana ilgai, apgalvodami daug detalių, ir pas užsakovus keliaudavome su išsamiomis prezentacijomis. Vienas klientas tik pasižiūrėjo į mus, nuskenavo veidus, pervertė prezentaciją per minutę ir sako: "Labai gražu, darom." Kiti atidžiau nagrinėdavo pateiktą informaciją, bet ir gilinantis į detales mums gerai sekdavosi", – prisimena R.Urbonė, nuolat jutusi, kad Kazachstane architektai yra labai gerbiami, jų nuomonė tiek užsakovui, tiek statytojams yra labai svarbi.

Kaunietė pasakoja, kad projekto derinimas tiek su užsakovais, tiek su visuomeninėmis įstaigomis Kazachstane yra kur kas paprastesnis: mažiau biurokratijos, mažiau įstatymų, ne visų ir privalu laikytis.

"Pavyzdžiui, ten yra normalu statyti ir įrengti namus ar atskiras jų patalpas iš paveiksliukų. Visos interpretacijos vykdavo statybvietėje, o jų tikrai būdavo kiekviename žingsnyje", – komentuoja architektė.

Bandant perprasti vietinius labai padėjo tai, kad su jais leisdavo vis daugiau laisvalaikio. "Po gerų metų mes jau nuspėdavome ne tik tai, ko užsakovai norės, bet ir kokios problemos grės, iš karto apgalvodavome, kaip jas spręsime", – pasakojo kaunietė.

Dukra gimė Kazachstane

Kazachstane gimė ne tik daug R.Urbonės architektūrinių sprendimų, bet ir dukra. "Medicina čia yra žemesnio lygio nei Lietuvoje, vadovaujasi sovietinėmis žiniomis ir metodologija. Gimdžiau privačioje ligoninėje pas gerą akušerę ginekologę, jaučiausi saugi. Bet jeigu būtų tekę gimdyti valstybinėje ligoninėje, neaišku, kaip būtų baigęsi", – sako Rasa.

Norėjau, kad dukra augtų mokydamasi lietuvių kalbos, bendrautų su seneliais, socializuotųsi lietuviškoje aplinkoje.

R.Urbonė atkreipia dėmesį, kad Kazachstane šeimos yra daug didesnės. Įprasta šeima – keturi vaikai, dažnai po vienu stogu gyvena trys kartos.

"Kiek man teko matyti, Kazachstane, vaikas dažnai yra atiduodamas auklei, ir gana anksti – nuo 3–6 mėn. Tėvai labiau rūpinasi savo gerove, nei gilinasi į vaiko psichologinius aspektus. Lietuviai tėvai šiuo aspektu atrodo kaip supermamytės ir supertėveliai, – vertina R.Urbonė, važiuojantiems į Kazachstaną linkinti būti kantriems ir neskubėti daryti išvadų. – Tai šalis, reikalaujanti daug įdirbio ir storos odos."

Ji jau daugiau kaip pusmetį pratinasi prie lietuviško gyvenimo. Pavasarį su dukra grįžusi į gimtąjį miestą, čia kuria ir vietinius projektus, ir toliau bendradarbiauja su klientais iš Kazachstano bei kitų šalių.

"Vieną dieną suvokėme, kad jau laikas grįžti. Į pabaigą ėjo mano darbo viza, taip pat ir vaiko viza. Galėjome jas pratęsti, tačiau norėjau, kad dukra augtų mokydamasi lietuvių kalbos, bendrautų su seneliais, socializuotųsi lietuviškoje aplinkoje", – kalbėjo architektė, šiuo metu besidarbuojanti prie smulkesnių, bet įdomių projektų.

Dabar Rasa projektuoja SPA centrą, gyvenamuosius namus, baigia 1 500 kv. m vilos Kazachstano kalnuose projektą, įpusėjo komercinį kompleksą Šymkente, Kazachstane. "Taip pat vykdome bendrą projektą su pasaulinio lygio architektu Normanu Fosteriu – tai yra 1 500 kv. m ploto prabangi vila Bodrume, Turkijoje. Ne mažiau džiaugsmo teikia ir užsakymai Dubajuje – prabangių vilų ir apartamentų interjerų projektai", – vardija darbus R.Urbonė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

As

As portretas
Viena sesuo apie kita seseri parase, labai cia kam idomu

paprasts

paprasts portretas
'projektas' ir jo dydis visada priklauso, tik nuo uzsakovo pinigines storio.

Paulius

Paulius portretas
Smagu skaityti ir net šiek tiek pavydu. Va taip ir būna, atrodo paprasta panelė mokykloje augo, o galvoje kirbėjo turbūt užkariaut pasaulį. Šaunuoliai!
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių