Laisvės TV pristato: pokalbis su K. Meide (vaizdo įrašas)

– Kada jums, kaip vadovui, yra neramiausia? Kokie momentai? Mes juk apie pozityvą nekalbėsim, mes juk ne „Maxima“ sienlaikraštis.

– Žinote, kiekvienas verslas turi savo specifiką, tai dabar man yra neramiausios šventės. Pavyzdžiui, Kalėdos yra pats intensyviausias metas: man neramu, kad parduotuvės turėtų prekių, kad tikrai viskas būtų gerai, kad kažkur nesusirgtų darbuotojai, kad kažkokios epidemijos neatsitiktų, kad išvažiuotų prekės. Tad visada neramu, kai vyksta pasiruošimas prieš šventes. Jau dabar nebegalvoju, ką dovanų nupirksiu namiškiams, artimiesiems, bet galvoju, kad tos šventės praeitų tikrai gerai. Tai yra tų neramumų, tik gal tai nėra neramumai, gal tai rūpestis, dėl kurio tu peržiūri visas funkcijas ir tiesiog pasiruoši.

– Jūs gyvenime nenorėjote būti itin sėkminga vadybininkė, jūs norėjote būti veterinare?

– Taip, pirma ir tokia pakankamai ilga svajonė. Tokia, kaip būna iki trečios klasės.

– O kas buvo iki trečios klasės?

– Visos mergaitės norėjo būti mokytojomis, o berniukai vairuotojais, jei gerai prisimenu.

– Įdomi yra jūsų mokykla, pasakysiu, mes norėjom būti kosmonautais.

– Gal aš ir nusukau, gal koks vienas kitas klasės draugas turėjo ir tokią svajonę.

– Bet jūs išties norėjote būti veterinare?

– Taip.

– Ir nuėjote į „Maximą“?

– Kelias buvo gerokai ilgesnis, kol ten atėjau.

– Bet, kaip suprantu, tėvai norėjo, kad būtumėte medike ir jūs nepaklausėte?

– Jei taip atsukti laiką atgal, iš kur toks noras, tai man tėvai neleido laikyti jokių gyvuliukų, tai tas veterinaro darbas buvo toks kaip pagalbos šauksmas, kai va taip dirbsi, tai tarp gyvuliukų ir būsi. Bet mama labai greitai nužudė mano visas svajones sakydama, kad tu negalvok, kad kačiukus ir šuniukus gydysi. Kiaulės karvės ir arkliai. O aš, miesto vaikas, tos karvės turbūt nemačius iš arti ir kokioje šeštoje klasėje jau kilo stipri abejonė, ar aš su tais dideliais gyvuliais norėčiau, galėčiau.

– Bet jus mama prigavo, nes tikrai Vilniaus veterinarijos klinikose nei kiaulių, nei arklių neatveda.

– Aš manau, kad tais laikais, kiek dabar šuniukų atveda ir kiek jų mes turim, mes tada dar net neįsivaizdavome.

Visą pokalbį žiūrėkite čia: