Rojus, saulė, šviesa. Tarakonai, šiukšlės ir pinigai. Neseniai iš Panamos grįžęs dainininkas ir muzikantas Linas Adomaitis liūdnai pripažįsta, kad baltieji turistai pamažu teršia fantastiško grožio indėnų kunų salas.

Unikalus senamiestis gaivinamas

"Linai, sveikas! – spalvotais marškinėliais vilkintis indėnas juodais iki mėlynumo plaukais draugiškai čiupo L.Adomaitį į glėbį. Švytėdamas baltutėliais dantimis jis šypsojosi. – Paprašiau šefo, jis išleido mane atostogų. Kitaip būčiau išėjęs iš darbo."

Trečią kartą (dabar jau su mylimąja Irma) apsilankęs Centrinėje Amerikoje dainininkas pateikė staigmeną visiems savo draugams Panamoje.

"Labas, esu čia", – linksmai stebindavo L.Adomaitis, paskambinęs iš telefono būdelės Panamos sostinės senamiesčio centre.

Čia pat ta pati žilagalvė senutė raukšlėtomis rankomis vis dar gliaudė ir pardavinėjo pupas prie siaurų gatvelių sankryžos. Kunų moterys, kaip ir prieš šimtus metų, vis dar vilkėjo ryškiais, autentiškais drabužiais. Naująjį prezidentą Ricardo Martinelli kol kas teigiamai vertino didžioji dalis gyventojų. Po paskutiniosios Lino kelionės, regis, niekas nepasikeitė.

Unikalus Panamos senamiestis, išlaikant autentiką, restauruojamas. Vyriausybė išleido įsakymą, kad jei per penkerius metus pastatų savininkai juos vis dar paliks apleistus, atims.

"Daugiau policijos, – rudomis uniformomis senamiestyje budinčius ir kasdien viešas pratybas rengiančius vyrus prisiminė Linas. – Centre saugu, nors yra vietų, kur stovi seni daugiabučiai, ten geriau nekelti kojos."

Sala – kiekvienai dienai

Žemyne ant marškinėlių užrašus gaminančioje firmoje dirbantis grynakraujis kunas Emanuelis su žmona Manikdidili ir dviem vaikais – Eideriu ir Evansu, susitikę su prieš dvejus metus sutiktu Linu ir jo drauge Irma, po indėnams priklausančias salas keliavo porą savaičių.

"Imame tą salą!" – juokdamiesi į kanoją lipo vyrai, jų moterys ir du Emanuelio mažyliai.

Kunams priklauso 365 salos. Viena sala – vienai metų dienai, juokauja humorą mėgstantys indėnai.

"Didesnėse salose jau lankosi daug turistų, – į filmuotą medžiagą, kurioje tyvuliavo skaidrus smaragdinis vanduo ir bolavo pavienės turistų jachtos, žvelgė L.Adomaitis. – Turistai atvežė pinigų, o indėnai žodį "draugas, svečias" kartais jau keičia žodžiu "turistas."

Išsivežkite savo šiukšles

Džiunglėse gyvenantys indėnai vaikus leidžia į mokyklą, tačiau išlaiko savo tradicijas, naudoja mainus ir nesutaria su vartotojiška tapusia kita saloje įsikūrusia kunų bendruomene.

"Pastarieji į salą nutiesė vamzdžius su gėlu vandeniu, įsivedė elektrą, už pinigus plukdo, priima nakvynei turistus, įrengė dvi mažutes parduotuvėles ir kas mėnesį iš savo bendruomenės šeimų ima 5 dolerių mokestį", – pasakojo L.Adomaitis.

Dar neseniai norint keliauti per džiungles tekdavo kelias valandas laukti visureigio, dabar pakrantėje stovi apie 80 automobilių.

Prieš dvejus metus šis kelias buvo itin sunkiai pravažiuojamas, kelionė truko apie 7 valandas. Dabar naujuoju keliu nuvažiuojama per dvi valandas, todėl vis daugiau turistų keliauja į nuostabias salas.

"Ir atsiveža tarakonų, šiukšlių, pinigų, – šįkart Linas pirmą kartą tarakonus pamatė ne žemyne, bet salose. – Kai kuriose salose kabo medinės lentelės su užrašu "Išsivežkite savo šiukšles".

Kelionė po salas

Sena susiraukšlėjusi indėnė siuvo, niekada nematęs televizoriaus smalsiai dairėsi dvejų metų berniukas, kitas, dvidešimtmetis senutės sūnus žvejojo. Šuo Memo gąsdino pelikanus, gainiojo tris vištas.

"Ta sena moteris mums palikdavo salą nakčiai. Ten gyvenome keturias paras", – L.Adomaitis rodo nuostabias nuotraukas: salą Bania-Dub galima apeiti per dvi minutes.

Dūmų ir šviežiai pagautos verdamos žuvies kvapas. Emanuelio akys blizgėjo. Jis buvo laimingas vėl grįžęs į kunų teritoriją. Vėliau tamsoje plačiai šypsodamasis, su žmona žongliruodamas aukštai į orą išmetamomis degančiomis medinėmis lazdomis indėnas demonstravo puikius fakyro sugebėjimus.

Kunas su šeima ir lietuviai plaukė iš salos į salą. Diablo, Pero, Iguana, Ačuer, Jan. Neįprasti salų vardai ir pritrenkiantis grožis.

"Namelis iš bambukų nakvynei, kitas, mažesnis – su virtuvėle, dar kitas – svečių, kiemelis, niekada uodegos nevizginantis šuo, palmės ir aplink balto smėlio paplūdimys", – Linas sako, kad indėnai tokiose salelėse praleidžia ištisą vasarą.

Tiesūs ir mėgsta jumorą

"Nežinau, kieno čia vaikas", – rimta veido išraiška teigė indėnas, sėdėdamas greta jo vaiką sūpuojančios žmonos. Ir tik po akimirkos jo veidą nušvietė šypsena. Kunai ne tik darbštūs, laikosi žodžio, bet ir mėgsta humorą.

"Kalbėdamiesi jie tiesiai žvelgia kiaurai veriančiomis juodomis akimis.Indėnai teigia, kad toks žmogus atviras, nuoširdus ir neturi ko slėpti", – pasakoja L.Adomaitis.

Emanuelio šeima ir svetimšaliais draugais Linu ir Irma pasirūpinusi Nixia – tipiška indėnė. Simetriški bruožai, šiek tiek įkypos akys, juodi ilgi plaukai, mažučiukė. Tiesa, ne liekna – smarkiai suapvalėjęs pilvukas jau neslepia jos nėštumo. Nixia susižadėjusi su kanadiečiu.

Už gyvenimą saloje, nakvynę bambukiniame namelyje arba hamake, maitinimą, plukdymą kanojomis Linas nemokėdavo: kunai jį priimdavo kaip draugą, nors turistams tai kainuotų 15-30 dolerių.

Plauks gilyn į Rojų

Jau ne pirmą kartą su L.Adomaičiu keliaujančio jo smuiko melodija, džiunglių garsai, tamsoje it jonvabaliai šviečiantys gyviai, žvejyba paprastu valu ir kabliuku, krištolinis vanduo, gaivus vėjas, 30 laipsnių karštis, 25 laipsnių vandens temperatūra.

Vanduo skalauja pėdas, dugne čiuptuvais prie akmenų prilipę laikosi baltieji jūros ežiai, plaukioja įvairiaspalvės žuvys, senos indėnės ryte išvirtą kavą geria ne tik kunai, lietuviai, bet ir laka šuo Memo. Ramybė.

"Kitą kartą plauksime ten, kur aš gimiau, – prisidengdamas akis nuo saulės sako Emanuelis. – Keliausime toli. Kanoja irsimės apie 7-8 valandas. Pamatysi vietą, kur beveik niekada nekėlė kojos baltieji ir kur sulaukę žilos senatvės išvyksta ramiai mirti mūsų senoliai..."

Ryžiai kokose

Egzotiškiausias indėnų kunų gaminamas patiekalas – milžiniškų, Lietuvos pajūryje kaip suvenyrai pardavinėjamų Bombija kriauklių sraigės.

Mėsą indėnai, išpjaustę nereikalingas dalis, verda su česnaku, prieskoniais.

Kunai neįprastai verda ryžius. Išgeria kokoso sultis, o baltą kietą riešuto masę sutarkuoja ir verda su ryžiais. Pasak harmoniją ir pusiausvyrą vertinančių indėnų, šis maistas idealiai subalansuotas, nereikia jokių priedų.

Populiarus patiekalas – omaras ir kepti nesunokę bananai su žuvimi, vištiena.