Jei viešnagė svečioje šalyje nesurežisuota, spontaniška, ji gali būti įdomesnė nei gido vedama ekskursija. Visai atsitiktinai vieną rugsėjo sekmadienį mūsų taksi vairavo Piotras. Ačiū jam, nes parsivežėme nepagražintą Kijevo (Ukraina) ir visos šalies įvaizdį.

Miške kunkuliuoja statybos

Gražus miestas. Tiek teko girdėti apie šalies sostinę prieš trumputę kelionę automobiliu į Ukrainą. Sukorus nemažą kelią, knietėjo nors akies krašteliu pamatyti šios šalies sostinę Kijevą. Džiugino, kad į šią šalį lietuviams nereikia vizų. Kadangi Ukraina šliejasi prie ES, tai teikė vilties, kad pamatysime progresyvią šalį.

Aplenkus Baltarusiją ir išvengus tranzitinių vizų, bet pailginus kelionę maždaug 300 km, tereikėjo įveikti Lenkijos ir Ukrainos muitininkų klausimyną ir įdėmią veidų kontrolę.

Atvykus į Ukrainą automobiliu, pažintis su šia šalimi prasidėjo ne nuo paties milijoninio miesto, o nuo Bučos miestelio, 15 km nutolusio nuo Kijevo. Tik vėliau paaiškėjo, kad šis miestelis yra viena prestižiškiausių kijeviečių gyvenamųjų vietų, čia vilas renčia Ukrainos ir Kijevo valdžios grietinėlė.

Miestelyje į akis krito baltos cerkvės su aukso spalvos kupolais, viena jų – dar tik statoma. Šventovės čia sparčiai kyla kaip ir daugiabučiai namai.

Vis dėlto vaizdas, kai nedidelis miestelis karštligiškai velkasi naujus, gerokai didesnius marškinius, neatrodė jaukus. Aukštomis pušimis apaugusioje Bučoje, skersai išilgai suaižytoje aukštų aklinų tvorų, stigo akiai malonių reginių. Norėjosi ištrūkti, pamatyti vieną seniausių Rytų Europos miestų Kijevą.

Ką vadinti senamiesčiu?

Bučos viešbučio administratorė iškvietė taksi ir ekskursija prasidėjo. Vidutinio amžiaus taksistas lakoniškai paklausė: "Kur važiuosite?" Atsakymas "į Kijevą" jo netenkino. "Kur konkrečiai, sakykite adresą." Tada teko paaiškinti, kad turime keletą valandų ir norime bent viena akimi žvilgtelėti į garsųjį miestą. Paprašėme, kad nuvežtų ten, kur visi turistai važiuoja,  pavyzdžiui, į senamiestį.

"Mes neturime senamiesčio, viskas sugriauta", – niūriu balsu atrėžė vyras. Po to telefonu jis susisiekė su taksi firmos darbuotoja ir paklausė: "Kur Kijeve yra senamiestis? Gerai, supratau."

Kaip tik tuo metu vykome miško gatvele, apribotoje aukštomis tvoromis. Kai kur buvo matyti kyšantys namų stogai, kai kur, reikia numanyti, tuoj pradės kilti sienos. "Kodėl ukrainiečiai tveriasi tokiomis aukštomis tvoromis?" – pasiteiravau taksisto. Šis ir vėl buvo lakoniškas: "Bijo, kad jų nenušautų." Kiek patylėjęs pasiūlė: "Norite, parodysiu dar ne tokių tvorų?"

Pajutęs susidomėjimą, taksi vairuotojas kaipmat virto gidu. Jis, kaip netrukus paaiškėjo, yra Bučos senbuvis. Vyras pasakojo, kad miške tarp aukštaūgių pušų įsitaisęs miestelis dar gana neseniai buvo uždaras, kurortinis, čia veikė apie 15 vaikų stovyklų, gyventojų buvo minimaliai. Miške buvo galima sutikti briedį, o iš čia trykštančio šaltinio žmonės gabeno į namus tyrą vandenį.

Tvora rekordininkė

Piotru prisistatęs taksistas niūriu, įžeisto žmogaus tonu konstatavo, kad mažiau nei prieš dešimtmetį Buča gavo miesto statusą ir prasidėjo drastiškas gamtos oazės, poilsiavietės naikinimas. Antai iš 15 liko vos dvi vaikų stovyklos.

Valdžios atstovams čia nėra jokių tabu: štai vienas deputatas sumanė žmonai pastatyti namą būtent ten, kur trykšta vietinių mėgtas šaltinėlis. Aklina tvora jis atsitvėrė kelis hektarus žemės, mišką iškirto. Greitai iškilsianti naujakurių gūžta vargiai bus matyti  pašaliečiams.

Piotras nuvežė ir prie Ukrainos prezidento sūnėno neseniai įgyto sklypo su namu. Gretimame sklype stūkso keli maždaug penkių aukštų daugiabučiai. Prezidento giminaitis privatumo klausimą išsprendė paprastai: ant savo sklypo ribos pastatė neregėto aukščio – pasak taksisto, 12 m aukščio tvorą.

"Net zonoje tvora žemesnė", – šyptelėjo taksistas, o vėliau prasitarė, kad pačiam yra tekę sėdėti kalėjime.

"Štai – prokuroro, štai – buvusio deputato namas. Čia pogrindinis kazino, o štai čia buvo vaikų stovykla, dabar – viešnamis", – sukdamas siauromis duobėtomis gatvelėmis ramiai vardijo į gido vaidmenį įsijautęs Piotras.

Daugeliui išgyventi sunku

Taksi vairuotojas neslėpė pagiežos savo šalies valdžiai. Neužjautė jis ir savo tautos, kuri, vyro įsitikinimu, yra įpratusi būti pavergta. "Ir lietuviai kažkada mus valdė", – ironiškai šyptelėjo vairuotojas, jau žinodamas, kurios šalies atstovus veža.

"Jūsų, lietuvių, mentalitetas visai kitoks. Ir gerai, kad jūsiškiai važiuoja dirbti į Vakarus. Mūsų tauta greitai išmirs – jaunimas nenori kasti su žemės, nori greitų pinigų. Daugelis geria alkoholį, vartoja narkotikus, žudosi", – palygino taksistas.

Ne geriau ir pensininkams. Suskaičiavome, kad ukainietiška pensija prilygsta maždaug 200–300 litų. Taksisto teigimu, nemažai garbaus amžiaus žmonių parduoda butus Kijeve ir kraustosi į užmiestį. Kas laiko karvę, kas puoselėja daržus ir taip praminta.

"Ką veikėte anksčiau?" – paklausiau visais klausimais nuomonę turinčio ukrainiečio.  Piotras papasakojo, kad turėjo verslą – keletą vilkikų, kurie vykdavo į tolimuosius reisus, gabeno prekes.

"Ne ten pastačiau sunkvežimį ir buvau pasodintas už grotų", – detales nutylėjo vyras. Rusijoje kurį laiką gyvenęs Piotras grįžo į vaikystės miestą Bučą, nes reikia slaugyti  mamą.

Skurdas ir prabanga – greta

Kijevas mus pasitiko miegamaisiais rajonais su milžiniškais, monotoniškais, suvargusiais daugiabučiais namais. Prie sankryžų driekėsi spalvingomis reklamomis išmargintų kioskų virtinės. Reklamos stendais tarsi kelio ženklais nusėtos kone visos gatvės.

"Čia paukščių turgus, kuriame prekiaujama viskuo, taip pat ir senienomis", – ranka mostelėjo Piotras. Turgus suintrigavo ir nusprendėme po jį pavaikštinėti. Lietaus vandens ir šiukšlių semiamose turgaus prieigose stoviniavo keletas žmonių, tiesiog ant šaligatvio parduodančių senus indus, kitus varganai atrodančius rakandus, žaislus.

Panašios kokybės prekių, kitaip tariant, kažkieno išmestų daiktų, buvo siūloma ir turgaus paviljonuose, tačiau jos toli gražu nepriminė blusų turgaus, kuriame gali aptikti įdomių dalykų.
Mums pajudėjus nuo apšnerkštos turgavietės, pasimatė prabangūs automobilių salonai ir kitos įstaigos, kurių slenkstį mina nebent piniguočiai. Skurdas ir prabanga –  visai greta.

Negalėjai neatkreipti dėmesio, kad eilinio piliečio akimis šalį pristatydamas Piotras ir vairuodamas, ir vaikštinėdamas kramsnojo saulėgrąžas. Vis dėlto lukštų jis nespjaudė – dėjo į liemenės kišenę.

Karvelių nuomos verslas

Pagaliau pasiekėme centrinę Kijevo dalį – Chresčatiko gatvę, apsuptą masyvių statinių, papuoštų karūnomis – reklamos iškabomis.
Šioje daugiau nei kilometro ilgio gatvėje įsikūrusios valdžios įstaigos, ministerijos, įvairios organizacijos. Daugelis pastatų statyti po karo, vyrauja stalinistinei architektūrai būdingi masyvūs pastatai. 2010 m. ši gatvė pateko į 20-ies brangiausių Europos prekybinių gatvių sąrašą.

Šią pėsčiųjų zoną kertanti aštuonių eismo juostų gatvė sekmadienį transportui buvo uždaryta, joje vaikštinėjo pėstieji. Nutariau nusifotografuoti prisėdusi ant dvigubos ištisinės gatvės juostos (įprastą dieną to būtų neįmanoma padaryti). Po akimirkos į fotoobjektyvo vaizdą įsiveržė jaunas vyras. Jis į rankas įbruko du  karvelius ir maloniai paragino: "Dabar prašom fotografuotis!"
Po kelių fotokameros paspaudimų vyras pasiėmė augintinius ir išpyškino: "40 grivinų" (tai – apie 13 litų). Mėginau paaiškinti, kad karvelių neprašėme, dėl kainos nesitarėme. Nepatenkintas verslininkas sutiko su mažesne suma ir sarkastiškai palinkėjo: "Malonaus kelio!"

O taksistas Piotras, mus atvežęs iš priemiesčio į Kijevą ir atgal, pavežiojęs ir kartu vaikščiojęs po miestą, iš viso sugaišęs apie keturias valandas, paprašė viso labo 400 grivinų atlygio –130 litų. Regis,  "ekskursiją" jis vedė ne dėl pinigų: ukrainietis turėjo progą nevaržomai išsikalbėti ir buvo išklausytas.

Pesimizmo ženklai

Piotras atkreipė dėmesį, kad pačioje sostinės širdyje karaliauja didžiosios kaimynės Rusijos bankas. Ir jis ne vienintelis savo gimtame krašte apniktas pesimizmo.

Prie vieno iš paminklų stoviniavo vyresnio amžiaus vyras – rankose laikantis Ukrainos vėliavą ir plakatą. Ukrainietiški užrašai agitavo atiduoti valdžią tautai, nediskriminuoti jos.

Nuoskauda, kad didelė dalis ukrainiečių vargsta, o viršūnėlės maudosi prabangoje, skaudina ir Piotrą. Pravažiuojant patį sostinės centrą, jis dirstelėjo į ant aukštos kalvos stovinčią stiklinę "pilį". Po akimirkos sekė komentaras: "Čia butus, iš kurių atsiveria  miesto panoramos, turi turtuoliai."

Sobore – ramybės paieškos

Vis dėlto Kijeve yra vietų, kuriose visi lygūs. Vaiskiai žydros spalvos, auksu puoštas Šv.Mikalojaus soboras pasitiko varpų skambesiu. Buvo sekmadienis, vyko pamaldos. Stačiatikių šventikas giedojo, jam pritarė choras. Prieigose žybsėjo natūralaus vaško žvakučių liepsnelės – jas gali uždegti bet kas, ieškantis dvasios ramybės sau ir artimiesiems.

Piotras kartu užėjo į šventovę. Pakerėti pakylėto šventumo visi išėjome tylėdami ir dar ilgai nesinorėjo nusileisti ant žemės. Ir neskubėjome. Piotras nuvedė į vieną iš apžvalgos aikštelių, kur stovi sena pavėsinė. Iš jos atsiveria Dnepro upės kertamas miestas. Čia parymoti, pasišnekučiuoti, sekmadienio popietę renkasi kijeviečiai. Mus lydintis taksistas nostalgiškai atsiduso: "Nebuvau čia 20 metų."

Trumputis žvilgsnis į ukrainietišką kraštą negalėjo aprėpti visų Kijevo vertybių, tikiuosi, kada nors sugrįžti ir pamatyti jas. Be to, viliuosi sutikti tokius pat atvirus, nuoširdžius, bet besišypsančius, gyvenimu besidžiaugiančius žmones.

Kadaise Kijevą valdė Lietuva

Kijeve gyvena daugiau kaip 2,8 mln. žmonių, tai aštuntas pagal dydį Europos miestas.
Kijevas yra vienas seniausių Rytų Europos miestų, įkurtas maždaug V a. ankstyvųjų Rytų slavų teritorijoje. Vėliau miestas tapo Rytų slavų centru, o X–XII a. – Kijevo Rusios politine ir kultūrine sostine.

1238 m. mongolų invazijos nuniokotas, miestas ilgam prarado svarbą ir liko tik provincijos sostine, valdoma gretimų valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos), Maskvos, ir galiausiai – Rusijos imperijos. XIX a. pabaigoje, Rusijoje vykstant pramonės revoliucijai, miestas išaugo.
1917 m. paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, Kijevas buvo neilgai gyvavusios Ukrainos Liaudies Respublikos sostine. Sovietmečiu jis tapo svarbiu pramonės miestu, o nuo 1934 m. – Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos sostine (pakeitė Charkovą).

Per Antrąjį pasaulinį karą Kijevas buvo smarkiai sugriautas, po karo miestui suteiktas miesto didvyrio apdovanojimas.

Žlugus Sovietų Sąjungai, nuo 1991 m. Kijevas yra nepriklausomos Ukrainos sostinė.

Šaltinis: Vikipedija