Kelionės su vaikais – investicija į jų ateitį

Žiemą nebenusėdėjo namie

"Tolimieji Rytai, Pietų Amerika – dar mūsų netyrinėti kraštai", – svajoja kauniečiai Karolina ir Arūnas Čiukšiai, auginantys keturis vaikus. Vyriausiajai Sniegei – dvylika, Liepai – aštuoni, Ąžuolui – ketveri, o Vėjui gegužę bus dveji.

Pastaruosius penkerius metus labai intensyviai pradėję keliauti Karolina ir Arūnas sako, kad seneliai visada pasirengę pasaugoti vaikus, bet jiems smagiau, kai keliauja visa šeima. "Ypač lengva buvo, kai į kelionę vykome su vos kelių mėnesių žindomu kūdikiu: tuomet ir dėl maisto jam nereikdavo sukti galvos, ir lėktuvui kylant ar leidžiantis ausyčių neužguldavo", – atvirauja jauna moteris, baigusi sveikatos psichologijos studijas.

Karolina pripažįsta, kad jei ne sėkmingas vyro verslas (Arūnas dirba IT srityje), keliauti tokiai didelei šeimai būtų beveik neįmanoma. Paskutinė jų šeimos išvyka į Egiptą įvyko 2019-ųjų lapkritį, kol dar koronaviruso pandemija negąsdino pasaulio. Vėliau Čiukšiai planavo daugybę kelionių, net buvo nusipirkę lėktuvo bilietus: pavasarį – į Izraelį, Graikiją, vasaros gale – į Italiją. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių taip niekur ir neišvyko.

Vyresnėms mergaitėms – tai pasaulio, gamtos ir skirtingų kultūrų pažinimas, mažesniems berniukams – puikios emocijos, o visiems vaikams drauge – daug natūralaus vitamino D, kurio lietuvių organizmams taip trūksta.

"Todėl šią žiemą ir vėl be proto užsimanėme kažkur pabėgti, tad puolėme nagrinėti visus įmanomus maršrutus, o jų nebuvo daug. Dalis tuo metu pasiekiamų krypčių mūsų jau buvo aplankytos – Maldyvai, Dubajus, Zanzibaras, o Meksika kaip tyčia dar tik puikavosi svajonių sąraše, tad ją ir pasirinkome", – vardija apsisprendimo priežastis Karolina, vasario viduryje sukrovusi šeimos lagaminus ir po septyniolikos valandų keliavimo su vienu persėdimu pasiekusi Kankuną. Mama džiaugiasi, kad didžiąją dalį kelionės mažieji pramiegojo, o vyresnės mergaitės žiūrėjo filmus.

Tuo metu privalomų COVID-19 tyrimų PGR metodu vykstant į Meksiką nereikėjo. Neprašė jų ir vokiečiai (mat skrydis vyko per Frankfurtą), kuriems užteko pasiaiškinimo "tranzitas" ir namuose užpildytų elektroninių anketų.

"Tiesa, vietoj testų iš pradžių sumaniau užregistruoti visą šeimą COVID-19 antikūnams ištirti, kad, grįžus į Lietuvą, nereikėtų saviizoliuotis. Deja… Nė vienas iš mūsų antikūnų neturėjo", – prisipažįsta Čiukšių šeimos vadybininkė, be galo laukianti  saviizoliacijos pabaigos.

Nustebino daugybė iguanų

Lėktuvui nusileidus Kankune, Čiukšių šeima jame neužsibuvo: kelioms dienoms apsistojo šalia Plaja Del Karmen miesto esančiame rajone Plajakare.

"Kadangi tarpatlantinis skrydis vėlavo net keturias valandas, iš anksto rezervuota mašina atiteko kitiems, o mums teko pasinaudoti taksi paslaugomis", – prisimena ne itin sklandžią kelionės pradžią Karolina.

Tačiau kartėlį iškart pakeitė teigiamos emocijos – žavėjo aplink tvyrojusi žaluma, Karibų jūros žydrumas, žmonių svetingumas ir... daugybė iguanų. Jų buvo visur: ant kelio, medžiuose, ant uolų. Teko prie jų priprasti. Nors vaikai iš pradžių baiminosi, greitai jau norėjo jas glostyti ir maitinti tarsi kokius katinėlius… Deja, lietuviams artėjant prie iguanų, šios įsigudrindavo pabėgti.

Paklausta, kaip kelionės metu pavyksta suderinti šešių šeimos narių skirtingus norus, K.Čiukšienė atsako paprastai: "Kai derini – tai ir suderini. Vieną dieną išleidžiu vyrą su vyresnėle Sniege pasisemti adrenalino kokiame nors pramogų parke, o kitą dieną jau mano eilė užsisakyti kokią nors mane dominančią ekskursiją."

Leidosi populiariais maršrutais

Karolina iš anksto buvo sudariusi lankytinų vietų sąrašą. Vienas iš numatytų punktų buvo Tulumas – prieš daugybę amžių garsėjęs gynybinis ir prekybinis majų miestas, įkurtas Karibų jūros pakrantėje.

Šiuo metu Tulumas sulaukia didelio turistų susidomėjimo dėl savo nuostabių paplūdimių, majų archeologinės zonos, ranka pasiekiamų džiunglių. Deja, per paskutinį dešimtmetį šis kurortinis miestelis taip išpopuliarėjo, kad tapo labiau madingu jaunimo traukos centru su klubais ir barais nei ramiam šeimos poilsiui tinkama vieta.

Iš ten Čiukšiai aplankė Kan Lum lagūną, Muylą – vieną iš seniausių ir ilgiausiai apgyvendintų senovės majų vietų rytinėje Jukatano pusiasalio pakrantėje. Važinėjo į senotus – tokius labai skaidrius karstinius ežerėlius su po žeme esančiais urvais. Meksikoje, Jukatano pusiasalyje, yra tūkstančiai senotų (daugiau nei 2 400). Dauguma jų susijungia požeminiais urvų labirintais.

Senovė: Muylas – viena iš seniausių ir ilgiausiai apgyvendintų senovės majų vietų rytinėje Jukatano pusiasalio pakrantėje.

"Po žeme esantys urvai užpildyti vandeniu, todėl juose galima nardyti, – aiškino keliautoja. – Kadaise, tikėdami, kad senotų vanduo yra šventas, ir manydami, kad tai yra vartai į požeminę mirusiųjų karalystę, senovės majai čia aukojo žmonių aukas."

Žodis senotas kilo iš majų kalbos žodžio "ts’onot", reiškiančio "kažkas gilaus". Šiandien senotai – tikras paviršinio ir giluminio nardymo mėgėjų rojus ir populiari pramoga adrenalino ištroškusiems.

Vargino karštis ir drėgmė

Anot K.Čiukšienės, daug turistų Tulume važinėja dviračiais ir motoroleriais, bet jiems su keturiais vaikais toks variantas netiko. Tad šeima galų gale išsinuomojo mašiną ir kasdien vykdavo vis į kitą vietą aplankyti vis kito senoto, panardyti jame, pašokinėti.

"Labai norėjau pamatyti garsųjį Čikinicą – majų miestą, deja, kelias iki jo su mažais vaikais pasirodė per ilgas – 2,5 val. pirmyn ir tiek pat automobiliu atgal, – apgailestauja atostogų maršruto sudarytoja. – Kadangi oro temperatūra nuolat siekė 30 laipsnių, dar kamavo didelė drėgmė, tai dažniausiai vaikai norėjo tik gaivintis baseine arba jūroje. Džiunglėse ir mieste buvo gerokai per tvanku."

Karolina juokiasi, kad jų tėvai iki šiol nesupranta, kodėl į tokias tolimas keliones Čiukšiai tempiasi vaikus. Seneliai bijo dėl tolimuose kraštuose siaučiančių ligų, epidemijų. Kai vyko į Zanzibarą, nerimavo dėl Tanzanijoje pasitaikančių maliarinių uodų įkandimų.

"Nepaisant jų abejonių, mudu su vyru manome, kad nereikia bijoti keliauti su vaikais. Tai investicija į jų ateitį, kuri anksčiau ar vėliau būtinai atsipirks. Vyresnėms mergaitėms – tai pasaulio, gamtos ir skirtingų kultūrų pažinimas, mažesniems berniukams – puikios emocijos, o visiems vaikams drauge – daug natūralaus vitamino D, kurio lietuvių organizmams taip trūksta", – aiškino savo kelionių motyvus keliautoja.

Dėl sveikatos bėdų nekilo

Mama džiaugiasi, kad šioje kelionėje nė vienam iš vaikų nesušlubavo sveikata.

"Sykį, kai vykome į Maldyvus, Sniegė išskrido su tokiu negražiu, užsitęsusiu kosuliu, bet, pabuvusi ten vos savaitę, išsyk jį išsigydė. Kaip sakė vietiniai, tropinis klimatas, jūros druska padėjo. Visą tą laiką mergaitė maudėsi, nardė kaip kokia amfibija... Nors yra buvę ir ne tokių sėkmingų atvejų. Kaip antai, po ilgo skrydžio į Australiją vienam sūneliui įsimetė kažkoks virusas. Teko ieškoti gydytojų, kad išrašytų vaistų. Buvome maloniai nustebę, kai vienoje gydymo įstaigoje radome lietuvę pediatrę, kuri mums mielai ir pagelbėjo", – prisimena ankstesnių kelionių nuotykius Karolina, visiems, keliaujantiems su vaikais, rekomenduojanti, prieš vykstant į tolimus kraštus, apsidrausti sveikatą. Čiukšiai pasinaudojo banko kortelės draudimu visai šeimai.

Pasak pašnekovės, vienintelė vieta, kurioje jautėsi pasaulį krečianti koronaviruso isterija, buvo oro uostai. Tačiau, nuskridus į pačią Meksiką, visos baimės dingo – lietuviai pasijuto ribojami tik elementarios žmogiškos atsakomybės už save ir kitus. Eidami į parduotuves užsidėdavo kaukes, dažnai dezinfekavo rankas.

Buvo gaila, kad labai norėję pamatyti netoli salos pasirodančius didžiulius bangininius ryklius, jų taip ir neišvydome.

Saugumo jausmas lydėjo juos ir vaikštant Tulumo miesto gatvėmis. "Aišku, kad naktimis negastroliavome, į neaiškias vietas nėjome, bet ir taip visur jautėme labai didelę apsaugą. Kad patektume į savo per "Airbnb" išsinuomotą namuką, turėdavome pereiti apsaugą, specialų patikros postą. Tačiau sykį, mums jau išsikraustant, kai mašina stovėjo už viešbučio ribų, o mes suplukę krovėme į ją lagaminus, ilgapirščimuyai apšvarino ir mus. Mat kelioms minutėms prie mašinos palikome Vėjo vežimėlį. Ta akimirka gerokai apkartino tolesnius atostogų planus. Mat nemažai sveriantį sūnelį, šiam pavargus, tekdavo nešioti ant rankų", – viena vertus, Karolina gailisi prarasto komforto, antra vertus, guodžiasi mintimi, kad kažkam tas vežimėlis tikrai pravers. Nekurortinėse Tulumo vietose Čiukšiams teko matyti itin skurdų vietinių gyvenimą.

Pasitikėjimas: kai mažasis Vėjas neteko savojo vežimėlio, teko gerokai pavarginti tėčio Arūno pečius ir rankas.

Iš arti stebėjo krokodilus

Čiukšiai sakosi girdėję, kad Meksikoje pasitaiko skorpionų, gyvačių. Vieną džiunglėse ir patys matė. Laimei, ši pasirodė esanti nenuodinga.

O plaukdama į Holbošo salą šeimyna netikėtai jūroje išvydo delfinus, kurie vaikams sukėlė be galo daug džiaugsmo. Ne mažiau nei interaktyviame zoologijos sode ant rankų gavus palaikyti metų amžiaus krokodiliuką.

Karolina pasakoja, kad krokodilus – šįkart jau laisvėje – jiems teko matyti ir dar vienoje saloje, apsuptoje tankių mangrovių sąžalynų, į kurią Čiukšiai plaukė su gidu valtimi. Iš taip arti tingiai kėpsančius grėsmingus roplius moteris buvo mačiusi tik Australijoje.

Paklausę atsiliepimų, kad Holbošo sala prilygsta rojui Žemėje, Čiukšiai pasiliko ją kelionės pabaigai. Karolinai ji truputį priminė mūsiškę Nidą.

"Tokia rami kurortinė sala, kurioje nėra automobilių, – prisimena ji. – Tik truputį teko nusivilti, nes paplūdimiuose buvo gan daug jūrų žolių ir dumblių, vanduo nebuvo skaidrus. Dar buvo gaila, kad labai norėję pamatyti netoli salos pasirodančius didžiulius bangininius ryklius, jų taip ir neišvydome. Nei Maldyvuose, nei Tanzanijoje neturėjome galimybės paplaukioti su jais: vis ne sezonas ir ne sezonas", – apgailestauja Karolina ir čia iš gido išgirdusi lygiai tą pačią frazę: "Ne sezonas!" Tad vietoj bangininių ryklių teko pasitenkinti ekskursija į tris gražias salas: paukščių, krokodilų ir rojaus paplūdimių.

Patiko meksikietiškas maistas

Meksikietiškas maistas lietuviams pasirodė labai skanus, betgi vaikams teko paderinti labiau europietišką meniu su picomis, vištienos kepsneliais, gruzdintomis bulvytėmis ir pan. Keliautojams jis nepasirodė per aštrus.

"Aštrūs tik jų padažai, o pats maistas – tikrai ne. Ypač skani mums pasirodė jų gvakamolė – tirštas užkandis iš vietinių avokadų, kurią visi kabliuodavome su tradiciniais "Taco" traškučiais. Pusryčius paprastai valgydavome namuose, o pietus – paplūdimio kavinėse. Tulume galiojo "Paplūdimio klubo" įėjimo mokestis, bet sumokėtą sumą galėdavai pravalgyti", – dar šviežiais įspūdžiais dalijasi Karolina, prisipažįstanti, kad kažkokio ypatingo vietinės virtuvės šedevro jiems nepavyko paragauti. Tiesa, vyras išbandė meskalį – tradicinę meksikietišką degtinę, gaminamą iš agavų sulčių. Jos skonis ir kvapas kur kas stipresnis net už tekilos.

Šeimos finansininkė skaičiuoja, kad kasdien šešių asmenų maistui ji išleisdavusi po pusantro šimto ir daugiau eurų. Labiausiai vaikams patiko kokosų riešutai, kuriuos, skystį išgėrę, prašydavo prapjauti ir išvalgydavo dar šviežią ir nesukietėjusį minkštimą.

Turgeliuose šeima pirkdavo nuostabaus skonio sunokusių vaisių – mangų, papajų, ananasų, kurie, palyginti su maisto kainomis vietiniuose restoranuose, kainavo centus.

"Į Tulumą atvažiuoja ilsėtis daug amerikiečių, tad jie ir iškelia kainas", –  svarsto Karolina, mananti, kad Meksika nėra pigi šalis turistams. Nemažai pasaulio mačiusią moterį stebino ir tai, kad už įėjimą į kai kurias lankytinas vietas jiems teko pakloti po tiek pat ir suaugusiesiems, ir vaikams.

Ryžtas: „O kodėl gi neįsilipus į palmę ir nenusiskynus kokoso riešuto pačiam?“ – laiko negaišo Ąžuolas.

Ne visi lūkesčiai išsipildo

Kelionėje po Meksiką sutiko ir lietuvių. K.Čiukšienė gailisi, kad taip ir nepasidarė nuotraukos atminimui su lietuvių šeima, taip pat keliavusia su keturiais panašaus amžiaus vaikais.

Abi šeimos paplaukiojo drauge viename iš senotų, pasiguodė, kad vykdami į kelionę lūkesčių turėjo kur kas daugiau ir didesnių, deja, su mažamečiais vaikais ne visus pavyko juos įgyvendinti.

"Ir tik tada, kai tu nusileidi ant žemės ir nebesinervini, nebesiplėšai, kad spėtum kuo daugiau pamatyti (patikėkite, su vaikais tai labai sunku), tik tuomet prasideda tikrasis poilsis ir mėgavimasis kelione", – pasakoja keturių vaikų mama.

Feisbuke savo kelionių vaizdais besidalijanti Karolina sako, kad smagios nuotraukos ne visada atspindi tikruosius jos jausmus.

"Dažnai net normalaus vaizdo įrašo negalėdavau padaryti be mažųjų šūkavimų fone: "Mama, man to, mama, man ano…" Pavargę nuo vaikų zyzimo abu su vyru prisiekdavome kitą kartą keliauti tik dviese, bet ir vėl išvažiuodavome visi drauge", – juokiasi pašnekovė.