Keliautojas R. Liutika dėkingas dviračio išradėjams už mylimą hobį

Neseniai iš Pietų Amerikos sugrįžęs Rolandas Liutika sako, kad priklauso laisvų dviračiais keliaujančių žmonių grupei, vienijamai internetinio puslapio bicycle.lt. „Mūsų žmonės tokie pozityvūs, kad po kiekvienos kelionės jaučiuosi tarsi „įpliusintas“. Lyja – gerai, karšta – neblogai, trūksta žmoniškų sąlygų nakvynei – na tai kas!“ – sako keliautojas iš Klaipėdos.

Įgyvendino atidėtą žygį

„Viskas prasidėjo nuo to, kai prieš 22-ejus metus fizikos profesorius Sigitas Kučas važiavo dviračiu aplink pasaulį. Po šitos kelionės jam kilo mintis organizuoti tokio tipo nuolatinius žygius, o aš pasišoviau jam padėti“, – pasakoja Rolandas.

Iš pradžių į savotišką mėgėjų klubą susibūrę dviratininkai pedalus mindavo tik vasaromis ir daugiausia keliaudavo po Europą. Ilgainiui apetitas augo, ir numintų dviračiais plotų žemėlapyje daugėjo. Atsirado poreikis į dviračių žygius išvykti net po kelis kartus per metus, geografija ėmė siekti ir kitus žemynus.

Po ilgos kovido izoliacijos, kai Pietų Amerikos šalys atidarė sienas keliautojams, dviratininkai nusprendė ilgiau nedelsti ir jau vasarį minti į Pietų pusrutulį maršrutu Brazilija–Paragvajus–Bolivija–Argentina. Nuo garsiųjų Igvasù krioklių iki pat Sáltos. „Šįsyk daugiausia dalyvavo lietuvių, šiek tiek lenkų ir vienas baltarusis, gyvenantis Amerikoje. Kitais kartais šalių įvairovė būdavo didesnė, mat dalyvauti žygiuose gali visi norintys. Tinklalapyje iš anksto paskelbiame datą, maršrutą ir laukiame“, – pasakojo pašnekovas.

Kiekvienoje kelionėje dviratininkai turi iš paskos lydintį autobusiuką, kuris veža sunkiąją amuniciją – palapines, miegmaišius, maistą. Jei kam – žmogui ar dviračiui – kelyje atsitinka kokia nenumatyta bėda, jis bemat sulaukia pagalbos.

Kiekvieną rytą prieš leidžiantis į kelią keliautojai daro trumpą susirinkimą: aptaria, ką šiandien matys, kokiu maršrutu važiuos, kokia bus kelio danga, kiek kilometrų truks kelionė ir pan. Kiekvienas važiuoja savo greičiu: kada nori sustoja, atsikvepia, apžiūri pakeliui rastas įžymybes. Visi laisvi – nėra jokio spaudimo. Dviratininkai gali prisijungti prie grupės ir ją palikti bet kuriuo metu. „Dabar sugrįžome po mėnesio, o kiti dar pasiliko ir tęsia kelionę“, – su vos juntama ilgesio gaida aiškino Rolandas.

Dėkingai: didžiausias dviratininkų džiaugsmas kelyje – jo didenybė Pavėsis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mina ir vyrai, ir moterys

Kai išpuola olimpiniai metai, bicycle.lt organizuoja vadinamąsias olimpines keliones. Ką tai reiškia? Išvykstama iš miesto, kur vyko pirmosios olimpinės žaidynės, ir važiuojama į miestą, kuriame jos dar tik vyks. „2020-aisiais planavome vykti nuo Rio de Žaneiro iki Tokijo. Kadangi planus sutrukdė koronaviruso pandemija, tai padalijome į kelis mažesnius etapus: 2020-aisiais nuvažiavome Brazilijos dalį, o dabar tęsiame toliau – nuo vietos, kur baigėme, miname per Argentiną, Paragvajų, Boliviją, o paskui iš Argentinos skrendame namo. Šią vasarą pagal planą olimpinis kelias turėtų baigtis Japonijoje, Tokijo mieste“, – aiškino jis.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo šioje kelionėje, dviratininkas išsyk mini Paragvajų, kuris pasirodė esąs visiškai neturistinis kraštas. Pusę jo teritorijos sudaro Grán Čãkas arba tiesiog Čãkas – retai gyvenamas, sausringas regionas Pietų Amerikoje. Jo pavadinimas kilęs iš kečujų kalbos ir reiškia „medžioklės plotą“. Lietuviai tikina ten ne medžioję, bet mynę iš peties, nes karštis siekė daugiau nei 40 laipsnių, o pavėsio nebuvo.

Anot Rolando, jokio specialaus pasiruošimo kelionėms dviračiais nereikia. Keliautojai kasdien numina po maždaug 80–100 km. Tarpuose – sustojimai, įdomesnių vietų aplankymas, pietūs. Vidutinis greitis – 20 km/h.

Anot pašnekovo, toks fizinis krūvis nėra labai didelis. Tai įrodo ir faktas, kad trečdalį grupės narių dažnai sudaro moterys. „Mūsų grupės įkūrėjui S.Kučui dabar 72-eji. Vyrukas mina kaip pasiutęs. Tad mums, šiek tiek jaunesniems, jis uždegantis pavyzdys“, – sako klaipėdietis.

Kadangi daugiausia keliauja lenkai ir lietuviai, tai kiekvieną rudenį paeiliui – tai Lenkijoje, tai Lietuvoje – organizuojami keliautojų susitikimai, kur dviratininkai žiūri nuotraukas, filmukus, pasidalija metų kelionių įspūdžiais, aptaria naujus maršrutus.

Įspūdžių – gausu

Paprašytas mintimis sugrįžti į Pietų Ameriką, vyras pradeda pasakojimą nuo to, kad dviračius jiedu su draugu šįkart pirko Brazilijoje. Taip pasirodė gerokai pigiau, o ir saugiau dviračiams, mat bagažo skyriuje jie dažnai aplamdomi. „Kartais dviračius gabenti su daugybe lėktuvų yra labai brangu, tad renkamės pigesnį variantą ir perkame transportą jau nuvykę į vietą. Paskui už pusę kainos kelionės pabaigoje parduodame“, – pasakojo Rolandas, šįsyk dviratį įsigijęs už 300 eurų, o pardavęs viešbučio šeimininkei už 50 eurų. „Aišku, su savu dviračiu važiuoti kur kas lengviau nei su vietiniu tanku“, – šmaikštauja jis, per šią 35 dienų trukmės kelionę numynęs net 1 600 km.

„Startavome vasario 11-ąją nuo Puerto Igvasù miesto Argentinoje, paskui mynėme iki pat kovo 15-osios. Kiti dviratininkai po mėnesio kelionę baigs Čilės sostinėje Santjage“, – aiškino bicycle.lt senbuvis.

Sužavėtas: įspū­din­gie­ji Ig­vasù kriok­liai pa­li­ko įspū­dį ne tik pre­zi­den­to F.D.Roose­vel­to žmo­nai, bet ir keliau­to­jui Ro­lan­dui. / Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausią įspūdį keliautojui paliko Igvasù kriokliai, esantys iš abiejų šalių – Argentinos ir Brazilijos – pusių. Žiūrovai, atvykę pasižiūrėti šio įspūdingo gamtos reiškinio, atsiduria lygiai per vidurį. Pavadinimas Yguasu gvaranių kalba reiškia „didysis vanduo“. Krioklys sudarytas iš 275 protakų, kurių aukštis siekia iki 72 m. Ypač įspūdinga krioklio dalis yra vadinamoji Velnio gerklė – U formos 150 m pločio ir 700 m ilgio klifas, kurio kraštais krinta milžiniška vandens srovė. Rolandas tikina, kad pasaulyje gražiausi yra trys kriokliai – Niagaros, Viktorijos ir Igvasù. Kai JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto žmona pamatė Igvasù krioklius, teištarė: „Vargšė Niagara!“ Kadangi kitų dviejų krioklių R.Liutika nėra matęs, tai labai džiaugėsi galėdamas pasigėrėti šiuo gamtos dariniu. Jis sakė, kad būdamas Venesueloje regėjo ir aukščiausią pasaulyje Anchelio krioklį (979 m.).

Kai per Draugystės tiltą dviratininkai iš Brazilijos įvažiavo į Paragvajų, penkias dienas keliavo per banguojantį Paranos reljefą į šalies sostinę Asunsjòną. Iš čia krovininiu laivu visą parą plaukė aukštyn Paragvajaus upe. Vėliau persikėlė į Čako lygumas, kur įsikūrusios menonitų, daugiausia vokiečių, kolonijos ir vietinių indėnų bendruomenės. „Šitas kelionės etapas man buvo pats didžiausias iššūkis. Važiuoji 100 km ir nesimato jokio posūkio, jokios kalvos, jokio medžio, kuris teiktų pavėsį. Saulė plieskia kaip išprotėjusi. Tame kelio ruože draugai mane net praminė reptiloidu: puikiai ištvėriau visą tą pirtį“, – juokiasi pašnekovas, vėdinęs save mintimis.

R.Liutika pasakoja ant kelio matęs ne vieną gyvatę. Deja, jam – priešingai, nei kitiems kelionės draugams – vis pasitaikydavo mažytės. Čake jų net 42 rūšys ir beveik visos nuodingos!

Rolandui buvo keista tame kelyje rasti miestelį vokišku pavadinimu, šalia kurio lyg iš po žemių išdygo žmogus – su kaubojaus skrybėle, ant žirgo. Kaubojus sakė turintis vokiškų šaknų ir kad jo proseneliai į šitas vietas atbėgo traukdamiesi nuo karų – gavo didelius plotus žemės, iškirto aplink plytėjusias džiungles, pavertė jas žaliuojančiomis pievomis, kur dabar augina arklius. „Žmogelis leido mums apsinakvoti savo namų teritorijoje, tik perspėjo saugotis kačių. Taip jis vadino jaguarus“, – pasakoja keliautojas, pelkynuose už tvoros regėjęs ir aligatorius, tik artyn nėjęs – fotografavęs iš tolo.

Gausu įdomių patirčių

Kuo maitinosi kelionės metu? „Vadinamaisiais bomžpakiais – užpilamais makaronais“, – juokiasi pašnekovas ir sako, kad juos virdavo privažiavus autobusiukui. Su kavinėmis ar parduotuvėmis Bolivijoje buvo prastai. Suradus kažką panašaus į parduotuvę prekių asortimentas nesikeisdavo: kiniški sausainiai, kokakola ir konservai. „Pramokome keletą žodžių, skaičių, klausimų ispaniškai, tai dėl susikalbėjimo problemų nekilo“, – aiškina Rolandas, po ispanakalbę Pietų Ameriką keliaujantis jau ne pirmus metus.

Svarbiausia, pradėjus ankstyvą rytą minti dviratį, nepamiršti vandens atsargų. Rolandui per dieną užtekdavo trijų litrų vandens, kiti dviratininkai išgerdavo ir dvigubai daugiau. Vandenį jie veždavosi specialiose daiktadėžėse. „Sykį, berods, Gajanos džiunglėse, vienas mūsiškių sumanė išsimaudyti abejotino švarumo vandens telkinyje ir pasigavo kažkokią infekciją. Patikėkite, medikai vargšelį vos atgriebė“, – dalijasi prisiminimais R.Liutika. Anot jo, dviratininkai jaučiasi tikrai saugiau, kai iš paskos važiuoja automobilis. „Buvo atvejis, kai moteris nukrito nuo dviračio ir susilaužė ranką. Parskrido namo, pabuvo sugipsuota, o po mėnesio ir vėl prie mūsų prisijungė, nes toji kelionė truko pusę metų. Kitas pabandė minti pedalus sugipsuota koja – pavyko“, – juokiasi dviratininkas ir sako, kad labai norint nėra jokių kliūčių.

Jautėsi saugiai

Dar viena įdomi patirtis – plaukimas Paragvajaus upe laivu, kuriuo vietiniai indėnai plukdo į džiungles savo krovinius – maistą, gyvas vištas ir viską, ko gyvenant toli nuo civilizacijos gali prireikti. „Plaukėme visą kelią tame chaose. Miegojome denyje, vėjui vaikant uodus. Stebėjome ryškiai raudonus saulėlydžius. Buvo nuostabu…“ – romantiškai nutęsia vyras.

Ar saugu? Juk dažniausiai šis klausimas ant liežuvio galo. „Kadangi nebuvome išsipuošę, atrodėme pavargę nuo mynimo – niekas į mus nekreipė dėmesio. Be to, ką tu iš dviratininko paimsi?“ – ironizavo jis, vis raginęs kelionės draugus pradėti dieną anksčiau, kad minti tektų tik šviesiu paros metu. Anot R.Liutikos, keliaudamas jis daugybę kartų įsitikino, kad neturtingose šalyse žmonės kur kas geresni, nuoširdesni. Ypač sekėsi moterims: jas vietiniai dažnai vaišino, kai šios stabtelėdavo atsipūsti kelyje.

Kas trečią naktį, jei pasiekdavo kokį miestelį, keliautojai stengdavosi nakvoti svečių namuose, kad galėtų nusiprausti, išsiskalbti drabužius, papildyti vandens atsargų. Kitas naktis prašydavosi pas žmones į kiemus, kur statydavo palapines.

Paklaustas, ar dviratininkai vežėsi lietuviškos atributikos, Rolandas linksi galvą. Anot jo, kuo mažesnė šalis – tuo labiau ją reikia reklamuoti. Įvažiavus į Boliviją buvo smagu matyti, kad bolivų vėliava savo spalvomis labai panaši į Lietuvos, tik turi raudoną viršuje. „Tad kartais žmonės palaikydavo mus ir bolivais, – juokėsi jis. – Dar kiti šaukė „Alemania“ ir manė, kad esame vokiečiai (ispanų kalba Alemania – Vokietija).“

Rolandas džiaugiasi, kad šioje kelionėje nei jis, nei jo kolegos jokių blogų nuotykių nepatyrė. Tačiau prisimena Venesuelą, kai su kelionės draugais lipo į Roráimos kalną, savo forma primenantį stalą. Jo viršuje susikerta trys valstybės – Venesuela, Brazilija ir Gajana. Aukštis 2 810 m. „Besileidžiant vienas lenkas iš mūsų grupės nubildėjo žemyn ir susižeidė. Nepraradęs sąmonės, ėmė šauktis pagalbos. Draugai jį ištraukė. Laimei, pro šalį ėjo studentų grupė, kurią lydėjo venesueliečiai gydytojai. Jie suteikė lenkui pirmąją pagalbą, bet nugabenti kolegą iki artimiausios stovyklavietės kalnuose teko mums. Lietui lyjant šliaužėme ant nugarų, tempdami iš paskos tą vargšelį. Stovyklavietę kalnuose pasiekėme šlapi ir molini. Paskui teko kviesti sraigtasparnį, kad vyrą nugabentų į ligoninę. Kadangi į kalnus šis nebuvo pasiėmęs paso, teko jį skraidinti į Venesuelos, o ne į kur kas geresnę Brazilijos ligoninę“, – buvusių kelionių nuotykius pasakoja dviratininkų klubo narys. Anot jo, lipant į kalnus dviračiai lieka papėdėje. Vietiniai gidai pasirūpina jų saugumu ir lydi keliautojus iki viršukalnės.

„Niekada nepermokame kelionių agentūroms. Visuomet viską deriname atvykę į vietą, be jokių tarpininkų. Taip nemažai sutaupome“, – didžiuodamasis kalbėjo jis.

Vyras pasakoja, kad sykį jiems viešint Bolivijoje teko minti per Andų kalnus aukščiausiai pasaulyje esančiu keliu. Pasiekus keturių kilometrų aukštį vaizdai priminė negyvus Marso kanjonus – aplinkui nesimatė nė menkiausio augalėlio ar gyvybės. Atsidūrus 5 700 m aukštyje Rolandui netrūko oro, nesvaigo galva, nors draugai pirmomis dienomis važiavo kaip negyvi.

Apšilęs kojas namuose Klaipėdoje, Rolandas jau nerimsta. Svajoja apie vasarą dviratininkų laukiantį Tokiją – olimpinės kelionės galutinį tašką, bet, jei norinčių pasirodytų per mažai, turi ir alternatyvą – Portugaliją. Kitų metų žiemą jis siūlo dviratininkams Šri Lanką arba Madagaskarą.

Klausimėlis: ar galite įsivaizduoti, kas būtų, jei visą šitą mantą bicycle.lt dviratininkams reikėtų vežtis ant pečių? / Asmeninio archyvo nuotr.

Prioritetas – ne daiktai

R.Liutika vis džiaugiasi, kad kadaise kažkoks geras žmogus išrado dviratį. Anot vyro, tai toks stebuklas, kuriam dėkingas liks visą savo gyvenimą. Juk dviračiu gali greitai įveikti numatytą atstumą, pasportuoti, būti gryname ore, o pavargęs ir sustojęs – kalbėtis su vietiniais. „Be to, jei keliaujant pėsčiomis vargina beprotiškas karštis, minant susidaro smagus vėjelis“, – toliau vardijo dviračio privalumus.

Keliaujant Rolandui rūpi ne tik numinti kilometrai, bet ir Klaipėdoje palikto verslo reikalai. „Kai labai nori, viską įmanoma suderinti. Sakoma, jei kažko neturi, vadinasi, per mažai nori“, – juokauja ambicingas verslininkas, sugebantis nesunkiai suderinti tiek dviračius, tiek darbą, tiek ir kur kas ramesnes atostogas su šeima. Kai išvyksta į sportines keliones, visas namų krūvis gula ant žmonos pečių. Tad yra labai dėkingas, kad po ilgų derybų jį išleidžia.

Aktyvus vyras, vos grįžęs iš ilgos kelionės, negali nusėdėti vietoje. Kiekvieną antradienį jis vyksta į Gargždus, kur su savo komanda „Lazda vienu galu“ dalyvauja proto mūšiuose. Iki LRT laidos „Auksinis protas“ dar nebuvo prasimušęs, bet ginklų pirma laiko nesudeda. Smegenų mankšta jam padeda ir kelionėse: ypač atsidūrus sudėtingose situacijose, kai prireikia greito ir kritiško mąstymo.

Paklaustas, kur praleidžia daugiau laiko – Lietuvoje ar kelionėse po pasaulį – Rolandas nesutrinka. Sako, kad kol kas dar Lietuvoje, ir priduria, kad jo prioritetas – kelionės, o ne daiktai, drabužiai, mašinos.

Ką veža šeimai lauktuvių? Dažniausiai suvenyrinius marškinėlius, magnetukus vaikams, žmonai – kokią ant sienos kabinamą lėkštę, jei randa. Tokios smulkmenos puikiai nuteikia. Pažvelgi į šaldytuvą, o ten, tarkime, akys užkliūva už Paragvajaus magnetuko… Tada užvaldo malonūs prisiminimai. „Daug kažko parvežti negaliu: turiu griežtai skaičiuoti kilogramus. Juk grįžti reikia net keliais lėktuvais, tad visa manta turi sutilpti“, – sako keliautojas.

Gerų minčių Rolandas važiuoja semtis į pozityvistų klubą. Kadaise verslininkui teko dalyvauti Bodo Schäferio – vokiečių rašytojo ir viešojo kalbėtojo – kelių dienų seminaruose. (Bodo Schäferis yra finansų treneris, parašęs keletą knygų apie turto kūrimą, sėkmę – past.)

Anot pašnekovo, per seminarų pertraukas žmonės taip susibendravo, kad nusprendė įkurti pozityviai mąstančių žmonių klubą „Sėkmė“. Anksčiau su klubo nariais susitikdavo kas keletą mėnesių, dabar matosi kas pusmetį. Ką ten veikia? Kviečiasi įdomų žmogų paskaityti paskaitos, paskui patys dalijasi savo istorijomis, ką gero, pozityvaus nuveikė per tą laiką. Blogos naujienos čia tabu. Tik geros mintys, pozityvūs poelgiai. Ką jie duoda? „Visų pirma – pliūpsnį teigiamos energijos, kurios mums užtenka ilgam. Antra – naudingus ryšius, praverčiančius dar ir verslui“, – aiškina jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

na... tokios keliones kainuoja nemazus pinigus

na... tokios keliones kainuoja  nemazus pinigus portretas
kas juos finansuoja? nei vienas nedirba , trinasi vazinejasi suda su lieziuviais mala ir vel isvaziuoja pakeliaut ...is kokiu lesu ,kas apmoka , kas finansuoja ? galima suprast is rasliavos zmona dirba , jis keliauja , is keliones magnetuka lauktuviu atveza zmonai ,ir vaikams , pasiima jos uzdirbyis pinigus ir vel isvyksta y pasauly pakeliaut...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių