Šių metų konkurse Šveicarijos Bazelio mieste nuo antradienio varžysis atlikėjai iš 37 šalių, o gegužės 17-ąją įvyks didysis finalas.

Politika oficialiai draudžiama renginyje, tačiau, kaip ir daugelį metų, organizatoriams teks pasistengti, kad įtampa dėl kultūrinių karų ir tokių konfliktų kaip Izraelio karas Gazos Ruože nesugadintų šventės.

Ekspertai sutinka, kad tai itin sunkus uždavinys.

„Neįmanoma depolitizuoti šio renginio“, – naujienų agentūrai AFP sakė istorikas, knygos „Postwar Europe and the Eurovision Song Contest“ autorius Deanas Vuleticas (Dinas Vuletikas).

„Tai visiškai neįmanoma“, – pritarė Pietų Kvynslando universiteto Australijoje docentė Jess Carniel (Džes Karniel).

„Kai visi varžosi po savo šalies vėliava, (...) visada atsiranda politinės potekstės“, – teigė ji.

Nuo pat konkurso pradžios beveik prieš 70 metų „Euroviziją“ organizuojanti Europos transliuotojų sąjunga (EBU) pabrėžia, kad konkursas yra nepolitinis.

Tačiau politika išlieka visur – nuo Austrijos protesto dėl Francisco Franco (Fransisko Franko) diktatūros Ispanijoje 1969-aisiais iki raginimų vienyti Europą, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, o dešimtojo dešimtmečio pradžioje prie varžybų prisijungė Rytų Europos šalys.

Galvos skausmas dėl Izraelio

Iki 1998-ųjų, kai „Eurovizija“ nustojo reikalauti, kad šalys dainas atliktų savo nacionaline kalba, kai kurios dainose išreikštos stiprios politinės nuotaikos sulaukdavo mažai dėmesio.

1976-aisiais Graikija išsiuntė dainą, kurioje peikiama Turkija dėl jos invazijos į Kiprą, „tačiau ji buvo graikų kalba ir nesulaukė didelio dėmesio“, AFP sakė Danijos Orhuso universiteto Europos studijų docentė Lisanne Wilken (Lisanė Vilken).

Nuo to laiko dėl padidėjusio žiniasklaidos dėmesio ir galimybės skleisti žinutes anglų kalba „Eurovizija yra labai gera vieta tiems, kurie nori atkreipti dėmesį į kokią nors temą“, teigė ji.

Naujausi politinio pasmerkimo pareiškimai tikrai neliko nepastebėti.

Rusijos karas Ukrainoje buvo pagrindinė tema vykstant „Eurovizijai“ 2022-aisiais, kai konkursą laimėjo Ukraina, o Rusijai buvo uždrausta dalyvauti, taip pat 2023-iaisiais.

Praėjusiais metais Švedijoje Izraelio karas Gazos Ruože metė tamsų šešėlį ant šio renginio, kai tūkstančiai demonstrantų Malmėje protestavo prieš Izraelio atstovės Eden Golan dalyvavimą.

Šiais metais jau planuojamos naujos demonstracijos prieš Izraelio dalyvavimą, o Yuval Raphael (Juval Rafael), kuri išgyveno 2023-iųjų spalio 7-ąją islamistų grupuotės „Hamas“ įvykdytą mirtiną išpuolį Izraelyje, sukėlusį karą Gazos Ruože, rengiasi atlikti dainą „New Day Will Rise“.

„Eurovizijos“ fanai atidžiai ieškos galimų politinių užuominų dainos žodžiuose ir pasirodyme ant scenos po praeitų metų skandalo, kai E. Golan turėjo keisti pirminius savo dainos žodžius dėl juose įžvelgtų sąsajų su „Hamas“ išpuoliu.

Naujos vėliavų demonstravimo taisyklės

Ekspertai nesitiki tokio pat lygio protestų kaip praėjusiais metais.

Viena iš to priežasčių, D. Vuletico nuomone, yra ta, kad „praėjusiais metais kampanija prieš Izraelį nebuvo sėkminga“.

Jis pabrėžė, kad „nė viena šalis neboikotavo „Eurovizijos“ dėl Izraelio“, o ši šalis surinko daug balų, pelnydama antrąją vietą žiūrovų balsavime finale.

Ekspertai taip pat teigė, kad gali turėti įtakos EBU įvestos naujos taisyklės.

Organizatoriai patvirtino naują vėliavų politiką, pagal kurią konkurso dalyviams draudžiama demonstruoti kitas nei jų atstovaujamos šalies vėliavas. Tačiau sušvelninami apribojimai, taikomi žiūrovams – minioje bus galima išvysti ir palestiniečių vėliavą.

„Eurovizijos“ organizatoriai aiškino, kad jie siekė „rasti pusiausvyrą, kad mūsų žiūrovai ir atlikėjai galėtų išreikšti savo entuziazmą ir tapatybę“, o „delegacijoms suteikta daugiau aiškumo, kai kalbama apie oficialias erdves“.

„Manau, kad tokį sprendimą labiausiai paskatino (atlikėjų) užuominos apie Palestiną praeitais metais“, – sakė D. Vuleticas.

Šią savaitę daugiau nei 70 buvusių „Eurovizijos“ dalyvių, įskaitant 2017-ųjų nugalėtoją Salvadorą Sobralį, 2009-aisiais Turkiją atstovavusią Hadise (Hadisę) ir Islandijos atstovą 2021-aisiais Dadi Freyrą (Dadį Freirą), pasirašė atvirą laišką, kuriame reikalauja pašalinti Izraelį iš konkurso.

D. Trumpo efektas?

Tuo tarpu L. Wilken įspėjo, kad naujoji politika gali „duoti šiek tiek atvirkštinį efektą“, nes, pavyzdžiui, draudimas konkurso dalyviams demonstruoti „Pride“ vėliavas gali būti suprantamas kaip „karo prieš „woke“ dalis.

Tai, kas vadinama „woke“ kultūra, nurodo į perdėtą jautrumą socialiniams, kultūriniams ir rasiniams klausimams.

J. Carniel pritarė, pažymėdama, kad pastaruoju metu atsirado „tam tikro pasipriešinimo vadinamajai tapatybės politikai dainų konkurse ir kritikuojama, kiek „Eurovizija“ virto į queer fandomą“.

Uždrausdami konkurso dalyviams mojuoti „Pride“ vėliavomis ar demonstruoti kitus LGBTIQ teises remiančius simbolius, organizatoriai galbūt „keistai bando pritraukti daugiau žmonių“, pabrėždami, kad konkursas „nėra išskirtinai queer renginys“.

Jungtinės Valstijos nedalyvauja konkurse, tačiau ekspertai teigia, kad prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) pasisakymai, nukreipti prieš įvairovės politiką, gali paskatinti konservatyvių Europos jėgų veiksmus, siekiant pakeisti „Eurovizijos“ kaip palankaus LGBTIQ bendruomenei konkurso įvaizdį.

Tuo pačiu metu D. Trumpo administracijos išpuoliai prieš Europos šalis gali paskatinti konkursą intensyvinti pastangas kurti bendrą Europos tapatybę, mano J. Carniel.

„Atsižvelgiant į dabartinį politinį klimatą, – sakė ji, – ši Europos vienybės idėja, nukreipta prieš išorę, yra stiprus dalykas.“