Apie rytą Alpėse teisėjas Bronius Varsackis pasakoja, kaip dailininkas, ir net operoje ir balete įžvelgia sąsajų su kalnais. Jų šešėlyje gyvena jau 30 metų.

Į viršukalnes žiūri kasdien

Priešais Kauno apylinkės teismo teisėjo B.Varsackio darbo stalą tarnybiniame kabinete – didžiulė Šveicarijos Alpių grožybės – Materhorno fotografija. Į šią 4 477 m viršukalnę jis įkopė prieš šešerius metus.

Teisėjo kompiuterio monitoriuje – aukščiausias Vakarų Europos kalnas Monblanas. Šio viršukalnę, siekiančą 4 810 metrų, jis pasiekė net tris kartus. Pernai įkopė į ją vienas. Jau 14 metų šios Prancūzijos Alpių viršukalnės papėdėje B.Varsackis leidžia atostogas.

"Turiu ten savo kaimą Chamonix, kuriame vyko pirmoji žiemos olimpiada, – pasakoja teisėjas. – Kai žmona pradeda planuoti atostogas ir siūlo važiuoti pas pažįstamus į Zarasus, visada atsakau tą patį: gerai, pirma važiuosime į tavo kaimą, o po to – į mano."

Nuvažiavęs į Chamonix, pirmiausia eina prie uolų ir prie jų prisiglaudžia. Sako, kad jam niekas negali atstoti kalnų,  ir čia pat su užsidegimu ima pasakoti apie savo mėgstamiausią paros metą juose – rytą.

"Tavo akyse prabunda pasaulis: iš pradžių atsiranda spalvos, po to – garsai. Ir tu toks mažiukas mažiukas esi visai arti kosmoso..." –  svajingai sako.

Lemtingas skelbimas

Daugiau kaip 30 metų į kalnus kopiantis B.Varsackis gali pasakoti apie juos be perstojo.

Paklaustas, iš kur tokia trauka, tik po pauzės atsako: "Tai turbūt pats sunkiausias klausimas..."

Nors netrukus jo veide vėl atsiranda per visą pokalbį nedingusi šypsena.

"Kaip šeimoje iš pradžių būna meilė, o po to – pripratimas, taip ir meilė kalnams", – apibendrina teisėjas.

Iš tikrųjų į kalnus jį nuvedė Kauno technologijos universiteto (KTU) Mašinų gamybos fakultete aptiktas skelbimas. Tada jam buvo 22-eji ir iki tol nieko nebuvo girdėjęs apie alpinizmą. O skelbimas prasidėjo gundomai: "Kviečiame į kalnus!"

"Alpinistų klubas buvo įsikūręs Kęstučio g. rūsyje", – taip apie lemtingas aplinkybes, apvertusias jo gyvenimą aukštyn kojomis, šiandien pasakoja KTU Elektronikos ir automatikos fakultetą baigęs B.Varsackis.

"Tą pačią dieną, kai nuėjau pas alpinistus, mečiau rūkyti, nors traukiau dūmą nuo keturiolikos metų", – neslepia teisėjas.

Anot jo, nuo tokio amžiaus rūko visi jūreiviai. O jis, baigęs aštuonmetę, įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą.

"Baigiau aštuonias klases labai gerai ir klasės auklėtoja pareiškė, kad turiu tęsti mokslus J.Aleksonio vidurinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintos kai kurios disciplinos, – linkęs prisiminti B.Varsackis. – Ach, galvoju, jūs nusprendėte už mane! Susirinkau daiktus ir išvažiavau į Klaipėdą."

Teisėjas yra plaukiojęs Atlanto vandenyne trejus metus, dirbęs laivuose šaldymo įrengimų mechaniku. Sako esąs krikštytas jūreivis – perplaukęs pusiaują.

Padeda Avino užsispyrimas

"Jūra panaši kalnus", – netikėtai palygina.

Iš jūreivystės metų jam labiausiai įstrigo audra, siekusi 10 balų.

"Iki šiol menu: Biskajos įlanka, bangos tokios didelės, kad laivas beveik piestu stovi. O dangus giedras giedras ir be galo vaiski saulė. Visai kaip kalnuose", – dalijantis šiais prisiminimais, B.Varsackio akyse suspindi ugnelės.

Ir svarsto, kad galbūt tada ir atsirado pasąmonėje ta didybės trauka, dėl kurios jis, Nemuno ir Neries santakoje gimęs ir augęs vaikas, staiga taip pamilo kalnus.

"Be to, mano horoskopo ženklas – Avinas. Toks, koks ir turi būti alpinisto, nes šis privalo būti užsispyręs", – galutinai sudeda visus taškus ant "i" B.Varsackis.

Alpinizmu užsikrėtė ir abi teisėjo dukros. Tačiau B.Varsackio žmona nėra kopusi į viršukalnes nė karto.

"Jai geriau megzti, įsitaisius vaizdingų kalnų papėdėje", – teigia teisėjas, padėjęs įkopti į Monblaną ir šiandieniam krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui ir jo žmonai.

Tačiau B.Varsackio sutuoktinė įkvėpė jį šturmuoti Materhorno viršukalnę. Kai pirmą kartą pamatė šią grožybę, abu neteko žado.

"Galiausiai žmona pareiškė: "O čia tai kalnas! Turėsi į jį įlipti!" Nors iki tol kartais neleisdavo lipti net ant tvoros", – juokiasi B.Varsackis.

Paklaustas, kokios dar viršukalnės atsidūrė po jo kojomis, patikslina niekada nesakantis, kad nugalėjo kalną.

"Tiesiog jis man leido užlipti", – apibendrina.

Įspūdingame kalnų, į kuriuos užkopė, sąraše – ir Avicenos viršukalnė (7 134 m) Pietvakarių Pamyre ir 14 ten pat esančių viršukalnių, pavadintų lietuviškais vardais. Aukščiausia iš jų – Lituanika (6 004 m.)

Šelmiška gudrybė

Viena iš keturiolikos viršukalnių, į kurias įkopė B.Varsackis, pavadinta jo žmonos Audros vardu.

"Tai buvo mano gudrybė, – juokiasi teisėjas. – Kai išsirengėme į tą viršukalnę, kilo audra. Visi ekspedicijos dalyviai buvo įsitikinę, kad jai duotas vardas susijęs su šiuo gamtos reiškiniu. Tikrąjį mano sumanymą žinojo tik ekspedicijos vadovas. Buvau tik dveji metai vedęs..."

Šios jo dovanos sutuoktinei nuotrauka kabo garbingiausioje jų namų vietoje – svetainėje. Nuotrauka turi dedikaciją: "Čia tavo gyvenimo viršukalnė!" Tačiau į savo svajonių viršukalnę – aukščiausią pasaulio kalną Everestą, arba Džomolungmą (8 848 m), esantį Himalajuose, B.Varsackis dar nėra įkopęs. Nors prieš dvylika metų buvo visai arti tikslo.

"Jau buvau susisiekęs su viena ekspedicija Londone. Ji rengėsi į Everestą, buvau įtrauktas į sąrašus, bet tuo metu niekas Lietuvoje nedraudė alpinistų", – prisimena teisėjas.
Vyriausias žmogus, įkopęs į Everestą, 79 metų japonas. Taigi B.Varsackis laiko dar turi – pavasarį jam suėjo 56-eri.

Naujas palydovas – molbertas

"O kas jūsų Everestas, nusileidus iš kalnų ant žemės?" – klausiu pašnekovo.

Po pauzės pripažįsta, kad tokio nėra. Nors po to persigalvoja: "Turbūt šeima."

B.Varsackio teigimu, patirtis, įgyta kalnuose, jam labai padeda ir darbe: kalnai moko pažinti žmones, ugdo ištvermę ir mąstymą.

Jau kuris laikas B.Varsackis pasiima į kalnus ir molbertą. Bandė piešti ten esančius senovinių pilių griuvėsius. Mėgino akriliniais dažais nutapyti kalnų peizažą. Nors kaimynė Gražina Kuprevičienė, dirbanti dėstytoja A.Martinaičio dailės mokykloje, šį jo darbą įvertino neblogai, pats autorius juo nepatenkintas – jam tas kalnas atrodo negyvas. Tarnybiniame kabinete kabo du jo paties anglimi piešti paveikslai.

"Piešti anglimi man patinka labiau – ja nenubrėši geometrinės linijos", – teigia kabineto šeimininkas, ketverius metus, žmonos paragintas, lankęs A.Martinaičio dailės mokykloje suaugusių žmonių saviraiškos grupę.

Nusprendęs, kad dailės pradžiamokslis įveiktas, teisėjas jau pats susirado panašią šeštadieninę grupę Dailės akademijoje. Ją lankė vienus metus.
"Jaučiu, kad mokslus dailės akademijoje dar reikia tęsti, – prisipažįsta B.Varsackis. –  Man dar trūksta saviraiškos, nors idėjų pakanka. Piešdamas dar nesijaučiu toks savarankiškas kaip kalnuose."

Kuo tik nebuvo

Įspūdingas profesijų, kurias yra išbandęs B.Varsackis, sąrašas: jūreivis, ugniagesys, inžinierius, aukštybininkas, muitininkas, gelbėtojas, policininkas, advokatas, teisėjas.

Studijuodamas KTU laisvu nuo paskaitų metu dirbo ugniagesiu, universitetą baigęs – inžinieriumi staklių gamykloje. Įsteigė aukštybinių darbų kooperatyvą, šiems pradėjus steigtis Lietuvoje. Tada yra tekę dažyti Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios (Kauno soboro) kupolą.

Atkūrus nepriklausomybę, B.Varsackį, kuris teigia važiuodavęs sovietiniais laikais į kalnus ir dėl to, kad "užkopi į juos – ir laisvas", užvaldė patriotiški jausmai. Su dar keliais bendraminčiais atkūrė Kaune muitinę, joje dirbo pusantrų metų. Tačiau po to, kai Rusijoje žlugo pučas ir atsirado dar didesnių "patriotų", tokiems idealistams kaip jis muitinėje vietos neliko.

"Teisininko profesija užprogramuota mano slaviškos kilmės varde, – tikina pašnekovas. – Rusų kalboje "bron" reiškia "šarvas, apsauga."

Į policiją jis ėjo norėdamas gelbėti Lietuvą nuo vis labiau įžūlėjusių reketininkų. Tačiau buvo jau 35-erių, todėl priėmė tik po ilgų svarstymų. Pirmosios B.Varsackio pareigos policijoje buvo apylinkės jaunesnysis inspektorius. Amžius kišo koją ir toliau.

"Labai norėjau įgyti antrąjį aukštąjį išsilavinimą – jau teisininko, bet viršininkas mokytis neleido. Tegul stoja jaunimas – tokia buvo jo nuostata", – lig šiol prisimena B.Varsackis.

Po metų, niekam nieko nesakęs, nunešė dokumentus į Vilniaus universiteto Teisės fakulteto neakivaizdinį skyrių. Ir įstojo. Netrukus tapo Kvotos skyriaus viršininku, vėliau – tardytoju. Prisiminimai apie atmosferą, vyravusią policijoje, kurioje jis dirbo penkerius metus, slegia iki šiol.

"Manau, kad posakyje "policijos sistema suvalgo žmogų" – daug tiesos. Į ją ateina nemažai idealistų, norinčių padaryti tvarką, bet ši sistema sukurta padlaižiavimui. Visą laiką skaičiuojami kažkokie išaiškinamumo balai. Tačiau, jeigu nepadlaižiausi, karjeros nepadarysi", – nukerta B.Varsackis.

Nuvylė ir buvę kolegos

Teisėjo nuomone, situacija policijoje beveik nepasikeitė.

"Dar ir dabar teismai gauna iš policijos bylas, kurios sukurpiamos tik dėl rezultato", –  B.Varsackio įsitikinimu, tokiu būdu ši sistema gniuždo pareigūnus, paversdama juos mažais pilkais žmogeliukais, niekuo negalinčius padėti visuomenei.

Teisėjo pastebėjimu, tebėra policijoje likę ir daugiau sovietinių atgyvenų. Pavyzdžiui, jau dirbant advokatu, jį šokiravo viename Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos kabinete matytas rusiškas plakatas: "Duokit mums žmogų – straipsnį mes surasime".

Advokatūros sistemoje, į kurią perėjo iš policijos, B.Varsackis dirbo devynerius metus. Ir iki šiol yra įsitikinęs, kad advokatai – aukščiausia teisininkų kategorija. Deja, po truputį išsigimsta ir jie.

"Dabar, kai stebiu advokatūrą iš šono, labai krenta į akis, kad jauniems advokatams nebėra jokių autoritetų. Jie nejaučia jokios pagarbos vyresniems kolegoms. Jau nekalbu apie kitus proceso dalyvius", – su nuoskauda konstatuoja pašnekovas.

Imperinio mąstymo spąstai

Perėjimą į teismų sistemą B.Varsackis vadina ne karjeros šuoliu, o nauja saviraiškos priemone. Tačiau neslepia, kad per tuos šešerius metus pastebėjo kai kurių negatyvių tendencijų ir joje.
"Manau, kad tai užprogramuota. Iš sovietmečio perimtos sistemos turi savybę, kad nukirstos jų galvos greitai atauga, – konstatuoja pašnekovas. – Ir teisėjai vėl pradėjo skaičiuoti, kiek išnagrinėta bylų, kiek panaikinta nuosprendžių. Nepavykus sugalvoti, kaip ši sistema galėtų veikti geriau, vėl grįžtama prie to paties."

Anot B.Varsackio, teismams reikia novatoriškumo, bet perimti patirtį iš Vakarų yra pavojinga.

"Mes esame visai kitokie. Pripažinkime: 200 metų ir net daugiau mūsų nebuvo, kaip tautos, – grindžia savo įsitikinimus teisėjas. – Mes nesame gerai susipažinę su J.J.Rousseau ir jo amžininkų mokymais. Imperinis mąstymas tebėra įaugęs mums į kraują. Nors ir įsivaizduojame, kad būdami ES, jau esame europiečiai."

Anot pašnekovo, lietuviai dar nesupranta, kad teismas tėra ginčo tarp valstybės ir žmogaus, kuris pripažįsta savo kaltę arba ne, sprendėjas. Ir ne teismas baudžia, o valstybė. Tik teismas konstatuoja, ar ta bausmė teisinga.

Amžinai jaunas

B.Varsackis priėmė sprendimą skubiai grąžinti Laimutei Stankūnaitei dukrą.

Paklaustas, kokią didžiausią gyvenimo pamoką gavo, dirbdamas teisėju, atsakė, kad ta daug triukšmo sukėlusi byla jam neturėjo jokios įtakos.

"Nėra ko slėpti, kad kai kurie teisėjai bijo skambesnių bylų. Iš pradžių galvota, ar tos bylos neturėtų nagrinėti kolegija, bet aš pasakiau: būkite ramūs – kompiuteris paskyrė mane. Juk tai paprasta byla – ginčas tarp dviejų žmonių", – cituoja save teisėjas.

Ar tą bylą lydėjusios emocijos nevirto naujais piešiniais?  B.Varsackis atsako, kad labai gerai pailsi po įtampos darbe, žiūrėdamas operą ar baletą. Dar labiau atpalaiduoja maratonas – Kaune vykusiame dalyvavo ir pernai, ir šiemet. Pastarajame įveikė 42 km 125 m distanciją greičiau negu per keturias valandas.

"Širdyje jaučiuosi ne daugiau kaip trisdešimties. Pernai, kai kopiau į Monblaną, susipažinau su ukrainiečiu – buvusiu Sovietų Sąjungos čempionu. Kai nusileidome, jis man puolė dėkoti. Teigė jau galvojęs pusiaukelėje leistis, bet pro šalį prašvilpė "traukinys". Tačiau, pamatęs, kad ir aš, jį aplenkęs, – panašaus amžiaus, nusprendė mane vytis."

Visi teisėjo hobiai – būdas perkrauti smegenis, kūną ir dvasią po didelio krūvio darbe.

"Dar nė karto nebuvau parsinešęs namo bylos, – tikina B.Varsackis. – Mano nuostata – viską padaryti darbe. Tačiau neužsibūnu jame ir po darbo valandų. Tiems, kurie pasilieka, sakau: tai tu nedirbk to darbo – kam gadini gyvenimą sau ir artimiesiems?"

Anot teisėjo, sugebėjimas, uždarius tarnybinio kabineto duris, visiškai atsiriboti nuo darbo ir padėjo jam, nagrinėjant tą daug triukšmo sukėlusią bylą.