Ką lietuviai rado Balio saloje?

Lietuvių, plieniniais paukščiais nusileidžiančių legendinėje Balio saloje, procentas nuolat auga. O patys salos gyventojai nesiblaško po pasaulį ieškodami savęs, laimės, ramybės ir naujų patirčių, priešingai nei mes, europiečiai, besiviliantys, kad svetimame sode obuoliai saldesni. Į klausimą, ar nesinori pakeliauti, vienas Balio gyventojas atsakė: "Aš esu laimingas. Kodėl turėčiau nuo laimės bėgti?"

Saulės ieškant

Nuo ko ar dėl ko ten bėga mūsiškiai, vis dažniau ir ilgiau apsistojantys Balio saloje? Štai trijų kauniečių istorijos.

Solveiga Vasiliauskaitė Balyje praleido jau septynerius mėnesius. Užaugusiai Danijoje, mokslus krimtusiai Turkijoje, gyvenusiai Sirijoje, Prancūzijoje, Balio sala nėra radikali permaina. Nuo pat mažens keliaujanti pašnekovė prisipažįsta nemėgstanti žiemos, tad, ilgėdamasi saulės, nusprendė išvažiuoti iš Europos ilgam laikui.

Vos atvykus į Balio salą Solveigą apsvaigino kvapai: "Atsikrausčius iš Paryžiaus negali neužuosti smilkalų, jazminų, gėlių kvapo. Oras taip skaniai kvepėjo. Ir garsai čia kitokie: muzika šventyklose, gyvūnų skleidžiami garsai. Aplinkui – bananai, palmės, nematyti vaisiai."

Kurį laiką Solveiga leido sau tiesiog mėgautis šiluma ir vandenynu, skaitė pasakas "1001 naktis", daug galvojo apie minimalistini gyvenimo būdą. "Žmogui nedaug ko reikia, kad būtų laimingas. Pasaulis pilnas stebuklų", – mintimis dalijosi pašnekovė.

Laimė visur kitokia

Pasak Solveigos, Lietuvoje daug nerašytų taisyklių: pavyzdžiui, kaip turi atrodyti. Kad nepasirodytum nevalyvas, turi nuolat būti pasitempęs, daug dirbti, kad susimokėtum žiemą už šildymą. Šokdama Kauno šokio teatre "Aura", ji mokėsi ir Dailės akademijos Kauno fakultete, dirbo su keramika, stiklu, juvelyrika, gipsu, tad, kaip sako, neišlipdavo iš savo treningų. "Daug dėmesio susilaukdavau ne tik iš praeivių, bet ir draugų, kurie priekaištaudavo, kaip aš galiu per senamiestį vaikščioti taip apsirengusi. Man niekada nebuvo svarbu, ką žmonės apie mane galvoja, bet vis dėlto komentarai vargindavo. Azijoje, kad ir kaip atrodytum, kad ir koks būtų tavo gyvenimo stilius – visiems gerai. Niekas nesikiša ne į savo reikalus", – sakė Solveiga.

Mergina nemano, kad yra laimės formulė ar vieta, kuri tave padaro laimingą. Ir Lietuvoje, ir Paryžiuje Solveiga taip pat buvo laiminga, tik kitaip. "Indonezijoje yra kalnai, džiunglės, vandenynas, nematytų gyvūnų, ugnikalnių, neragauto maisto, nematytų instrumentų. Viskas nauja, todėl ir laimė kitokia", – šypsojosi pašnekovė.

Ar ramybės išmokstama?

Pašnekovė teigia, kad atvykusi į Balį prisiminė, ką reiškia gyventi ramiai, neskubėti. Paklausta, ar ramybė, kuri saloje tampa natūralia būsena, yra įmanoma ir Lietuvoje, sutriko. "Labai sudėtingas klausimas. Kiek prisimenu savo gyvenimą Lietuvoje – jis labai chaotiškas. Mokiausi dviejose vietose, šokau "Auroje", vesdavau jogos pamokas, kūriau menus ir nuolat visur skubėdavau. Neturėdavau laiko socialiniam ar asmeniniam gyvenimui. Azija mane išmokė kantrybės ir kažkiek nuramino. Netrukus žadu apsilankyti Europoje, pažiūrėsime, kaip bus", – sakė mergina.

Saloje Solveiga tęsia ankstesnes veiklas: "Dalyvavau keliuose šokio projektuose. Balyje šokis – ne tik tradicinis. Čia atvyksta daugybė žmonių iš viso pasaulio, su kuriais gali drauge įgyvendinti įvairiausias idėjas."



NAUJAUSI KOMENTARAI

to ko tikėjomės

to ko tikėjomės portretas
tą ir rado Balio saloje, ogi aštuonkojį :)))

Poetas

Poetas portretas
Sunku turbut su blue-glue konkuruoti..
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių