K. Siurbytė: neįsivaizduoju gyvenimo be darbo

Pokalbį su Kristina Siurbyte, Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste, pradėjus nuo banalaus klausimo, kas yra sveikata, ar tikrai tai brangiausias turtas, scenos žvaigždė lūpų nepapūtė ir atsakė visai rimtai bei nuoširdžiai.

– Jei nėra sveikatos – nėra nieko. Anksčiau ar vėliau susiduriame su sveikatos problemomis ir suvokiame, kad susirgę nebegalime dirbti. Iškyla išgyvenimo klausimas, ir supranti, kad labai nori gyventi, arba pasiduodi.

– Gyvenimas ir darbas jums yra sinonimai?

– Taip. Neįsivaizduoju gyvenimo be darbo. Esu darboholikė. Mano darbas man – ir hobis, ir gyvenimo būdas. Labai daug laiko praleidžiu dirbdama arba galvodama apie darbą, tik ne kaip apie kažkokią prievolę, o kaip apie malonumą.

– Galbūt todėl, kad jūsų darbas scenoje?

– Manau, kad yra ir stalių, ir medikų, kuriems darbas yra pašaukimas. Darbas turi teikti džiaugsmą sielai. Labai gerai matyti, kai žmogui darbas, kurį jis atlieka, nepatinka. Kaip tada jis vargsta! Jūs manote, kad nėra dainininkų, muzikantų, kurie vargsta? Su gailesčiu žiūriu į tuos žmones, nes jie nelaimingi. Kai jie tokie, kaip suteiks džiaugsmo žiūrovams? Nemėgstamas darbas neigiamai veikia sveikatą, ir nieko nėra blogiau už specialistą be pašaukimo.

– Vis dėlto gyvenimas vien darbu, nuolatinis stresas einant į sceną, atsakomybė prieš žiūrovą, kai negali klysti, taip pat neigiamai veikia sveikatą?

– Kaip tai negali klysti? Mes gi žmonės, ne robotai. Buvau labai nelaiminga iki to laiko, kol nesuvokiau, kad visi gali klysti. Kiekvienas nori padaryti geriausiai, ką daro. Juk žmogus nėra robotas, ir net jie klysta, kompiuteriai lūžta. Mūsų darbe suklydus ieškoma, kaip išsisukti iš situacijos, o tai skatina kūrybiškumą.

Kalbant apie įtampą, kuri priveda prie ligų, manau, kad ir jos reikia. Tai priverčia susimąstyti ir įvertinti požiūrį į daugelį dalykų: gyvenimą, darbą, sveikatą, santykius su žmonėmis. Kas sukuria įtampą? Mes patys. Banalus, bet teisingas posakis: jei negali keisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Kol to nesuvokiau ir nesugebėjau keisti požiūrio, į pasirengimą darbui, ėjimą į sceną žiūrėjau su baime. Jaudulį ir dabar jaučiu, bet jis nebe negatyvus, o pozityvus. Koks jis – priklauso tik nuo mūsų pačių: ar galėsime sutvarkyti savo mintis, ar jos mus sutvarkys. Juk esame mąstantys homo sapiens ir galime valdyti save, savo požiūrį į aplinkybes, kurios mus supa.

– Galite patarti, kaip tai padaryti? Kaip jūs save valdote?

– Visko būna, visaip elgiuosi. Kai suprantu, kad nerimas pradeda smelktis, o nevaldomas jis juk didėja kaip besiritanti sniego gniūžtė ir todėl gali virsti isterija, man pakanka atsisėsti, giliai iškvėpti. Ne įkvėpti, o iškvėpti, išpūsti orą. Paprastai mes turime oro perteklių. Dėl ko dainuodami dūsta dainininkai? Ne dėl to, kad oro trūksta, o todėl, kad jo per daug. Tiesiog reikia jį išpūsti, ir ne vien orą, bet ir tai, kas pilka, juoda tavyje. Tuomet pabandyti įkvėpti kažką gero, gražaus, pagalvoti, ar tai, kas tave kankina, yra pasaulio pabaiga? Jei būdami toje minus šimto laipsnių situacijoje sugebėtume tiesiog atsitraukti ir pagalvoti, kaip bus rytoj ar po mėnesio, daug kas išsispręstų be problemų.

– Jums visai nereikėjo tų psichologijos studijų... Tikrai norėjote būti psichologe?

– Nuo vaikystės mane supo žmonės, kurie nuolat klausdavo mano patarimo. Tai mane paskatino manyti, kad galėčiau būti psichologė. Gal tai buvo netgi susireikšminimas, gal jaunatviško maksimalizmo pasekmė: padėsiu žmonėms, galiu tai padaryti. Laikui bėgant suvokiau, ačiū Dievui, kad niekas negali žmogui padėti, jei jis pats to nenori. Reikia padėti tik tuomet, kai žmogus to prašo.

– Psichologija – tai sielos gydymas, dvasinė medicina. Kokios gi tos fatališkos aplinkybės lėmė, kad netapote psichologe?

– Oi, nebuvo jos fatališkos! Iš algebros gavau ne dešimtuką, o devynis. Dėl to nusprendžiau, kad į Vytauto Didžiojo universitetą neįstosiu. Tuo laiku į psichologiją buvo labai didelis konkursas, ir nebestojau. Dėl to nė kiek nesigailiu.

– Prieš einant į sceną jums reikia iškvėpti orą, kad viskas būtų gerai?

– Kaip kada. Tai priklauso nuo vaidmens, nuo to, kiek viduje jį jaučiu. Prieš "Grafą Montekristą" beveik nereikėjo (šiame spektaklyje K.Siurbytė atlieka pagrindinį Mersedesos, Montekristo mylimosios, vaidmenį – red. past.). Jaudinuosi, kai vaidmeniui nebūnu subrendusi. Nemėgstu įtampos, stengiuosi jos išvengti. Žiūrovas neturi kankintis su tavimi, jei bijai, kad nepadainuosi vienos ar kitos natos. Jei yra atlikėjų, kurie gali tai padaryti tobulai, tai kodėl žiūrovas turi klausytis dar tik einančio tobulumo link? Visiems mums reikia tobulėti, bet juk visuomet smagiau ir įdomiau žiūrėti ir klausyti to, kuris tai daro lengvai. Nesakau, kad iš karto taip pavyksta. Reikia įdėti daug darbo.

– Iš kur jūsų toks balsas? Atrodote gležna, trapi, o balsas!..

– Mano balsas nėra nei stiprus, nei ypatingas. Ir Gitanos (Pečkytės – red. past.), ir Ramintos (Vaicekauskaitės – red. past.) balsas daug stipresnis, platesnių vokalinių galimybių. Aš esu dainininkė, bet norėčiau būti aktorė.

– Aktorystės juk yra dainavime, vaidmenyse. Esate artistė, ne tik dainininkė. Tai kompensuoja jūsų norą?

– Man – taip. Įdomu analizuoti personažo vidų, kas jis yra, kodėl taip pasielgė, ypač kalbant apie neigiamus personažus. Juk žmonės negimsta vien blogi ar vien geri. Mes įvairūs, visa paletė nuo minus šimto iki plius šimto. Taip yra ir scenoje, ir gyvenime.

– Mersedesa nebuvo teigiamas personažas?

– Bet ją vaidinti buvo palaima. Kelintą vaidmenį gaunu kaip dovaną. Jų daugėja. Man taip gera, kai gaunu tai, ką suprantu, ką galiu pasakyti kitiems. Ir dėl to esu laiminga.

– Kaip saugote balsą? Esate sakiusi, kad sloga jam suteikia aksominį atspalvį.

– Nieko tokio nedarau, kad balsą saugočiau. Jei reikia, palepinu jį tyla, vengiu garsaus kalbėjimo. O sloguojant iš tiesų balse atsiranda kažkoks ypatingas skambėjimas! Kalbu apie tokią slogą, kai gali kvėpuoti per nosį, o ne visai ją užgula. Kai įsijungia kažkokie rezonatoriai, kurie įprastai nėra labai veiklūs.

Man atrodo, kad balsas – pats sudėtingiausias instrumentas. Mes jo net nematome, kai kiti instrumentalistai savuosius gali ir matyti, ir liesti. Dainininkai ilgai, bene visą gyvenimą mokosi balso valdymo technikos. Visų pirma labai svarbu kvėpavimas. Giluminis, diafragminis kaip jogoje. Jis prilygsta mankštai.

– Ko gero, visiems taip kvėpuoti būtų sveika?

– Yra netgi tokių kvėpavimo pratimų kompleksas. Jų poveikis labai didelis. Kai sakoma, kvėpuok į pilvą, iš pradžių sunku suprasti. Juk žinome, kad kvėpuojame plaučiais. Tačiau mintimis galime nukreipti kvėpavimą. Jos daro viską. Net gydo. Buvo liūdnokas periodas mano gyvenime, kai buvau ketvirtame kurse. Tuomet ant balso stygų atsirado mazgų. Mano nuostabioji gydytoja Amelija Galminienė mane gydė įvairiais būdais: vaistais, gydomaisiais tepalais, lazeriu. Atėjo pavasaris, išlaikiau egzaminus. Sakė, jei per vasarą mazgai neišnyks, teks juos operuoti. Gydytoja suprato, kad reikia mane išgąsdinti. Juk aš nedariau jokių išvadų.

Taigi, gavusi namų darbų, vasarai išvažiavau į Nidą. Vaikščiojau po mišką gobtuvą užsimaukšlinusi, su niekuo bendrauti nenorėjau. Labai liūdna buvo. Ir tada suvokiau, kad privalau pasveikti. Į tai sutelkiau visas mintis. Mąsčiau pozityviai, labai daug meldžiausi, meditavau. Dvi savaites šitaip. Joms praėjus pajutau, kad galiu dainuoti mormorando. Tai supratusi mišku eidama pradėjau giedoti "Ave Maria". Išgirdau, kad mano balsas sveikas. Tokia yra minčių galia. Jomis įveikiau tai, ką operuoja skalpeliu.

– Jūs, dainininkai, privalote būti sveiki: nei laringitų, nei balso stygų uždegimų?

– Žmogaus organizmas labai įdomus. Būna, kad neprakalbame, bet dainuojame. Negaliu suprasti, kaip tai įvyksta, bet esu tai patyrusi. Tai turbūt žmogaus neišsemiamos galimybės. Ne kartą esu dainavusi smarkiai karščiuodama. Užkulisiuose vos paeini, o išėjus į sceną viskas dingsta, ir nei žiūrovai pastebi, nei pats jautiesi, kad sergi. Kur liga dingsta? Gal ją paveikia adrenalinas?

– Vis dėlto taip galima prisišaukti sunkių komplikacijų.

– Jei jų lauksi, tai ir sulauksi. Aš negaluodama geriu labai daug arbatos, vandens. Šilto, su citrina. Skalauju gerklę su druska, vartoju vitamino C. Pastaruoju metu supratau, kad sergant labai gerai nevalgyti. Nebent daržovių, vaisių. Jokiu būdu ne mėsos, žuvies ir jokių pieniškų produktų. Jie gamina gleives, o sergant jų ir taip daug, iš jų susidaro karkalai. Nereikia maitinti virusų, bakterijų. Nuo baisaus viruso pernai pasveikau per tris dienas nieko nevalgydama, tik gėriau. Galima kokį saliero kotelį sugraužti.

Kartais išgeriu vaistų, kai tikrai reikia, bet stengiuosi jų vartoti kiek įmanoma mažiau. Tapau prijaučianti žaliavalgystei. Nuo tokio maisto organizme labai geras, tiesiog fantastiškas pojūtis. Rudenį valgiau tik žalius vaisius ir daržoves. O kaip balsas tada skambėjo! Savęs tokios nebuvau girdėjusi, atrodė, dangus atsivėrė. Ir kūnas lengvas, skrajojantis buvo. Dabar pamėgome daiginti: liucerną, pupeles, grikius. Žiemą tai yra išsigelbėjimas nuo ligų.

– Ir odai sveika. Ji nukenčia nuo grimo, kurį esate priversti naudoti kasdien?

– Stengiuosi naudoti tokią kosmetiką, kuri man tinka. Grimo reikia prieš kiekvieną spektaklį. Jei po jo veido gerai nenuvalysi, gal ir pakenks. Be to, odą reikia dar ir pamaitinti. Pernai nusipirkau simondsijos aliejaus ir bulgariškų rožyčių. Užmerkiau jas aliejuje ir pamiršau. Per du mėnesius toks fantastiškas aliejus išėjo. Būnant prie jūros jokio kremo nereikėjo, įdegis buvo švelnus, raudonumo – jokio.

– Ir važinėjote dviračiu atostogaudama? Dabar tai taip populiaru.

– Mėgstu važinėti dviračiu, bet jo neturiu. Buvau pradėjusi bėgioti, tačiau įprastinis mano kvėpavimas netiko, tai ir nebebėgioju. "Girstučio" baseine, į kurį bandžiau eiti, žmonių per daug. Kai taip – neriu į vienumą. Kuršių nerija, Dzūkija – nuostabu. Man patinka ten, kur kuo daugiau nepaliestos gamtos, mažiau civilizacijos. Bet gyventi kaime negalėčiau, nusibostų, man reikia bendravimo, sociumo, bet reikia ir vienatvėje pabūti. Per sezoną labai daug savęs ištaškome, turime pargrįžti į save, su savimi pasikalbėti – kaip gyveni, ko nori. Pasiklausti savęs: kaip tau? Dirbant tam trūksta laiko.

– Iš teatro grįžtate vėlai. Vakarienę valgote?

– Valgau. Jei nepavalgyčiau, būčiau labai pikta (juokiasi – red. past.). Žinau, kad vėlyva vakarienė negerai, negražu, nesveika, bet valgau. Neretai net ir mėsytės.

– O pusryčiams – kava?

– Nesu tas žmogus, kuris negalėtų gyventi be kavos. Tik be vandens negalėčiau, o visa kita – kaip kada. Pusryčiams valgome žaliavalgišką košę iš vaisių, daigintų augalų, sezamo, saulėgrąžų užberiame. Taip valgome jau pusantrų metų, tik skirtingos sudėties, ir nenusibosta. Pradedame dieną nuo vandens su citrina, tada po pusvalandžio valgome tą košę.

– Anksti keliatės? Jūsų darbas toks, kad rytą galite pasilepinti, ilgiau pamiegoti?

– Jei yra repeticijos, tai jos prasideda 10 val. Nuo 8 val. ryto negalėčiau dirbti, esu pelėda. O dėl pasilepinimo, visiems reikia mylėti save. Aš anksčiau visur puldavau, save pamiršusi. Bet būkime sąžiningi: juk kad ir ką darytum iš didžiausios meilės, atsako vis vien lauki. Nesulaukus atrodo, kad mūsų nemyli, nesupranta. Jei dalytum pusiau – ir sau geras, ir kitam, tada tau taip smarkiai nereikės laukti tos atsakomosios reakcijos. Jei matai, kad tam žmogui reikia meilės, nebūtinai vyrui – draugei, kolegai, tuomet gali duoti tiek, kiek gali, bet ne daugiau. Ir nereikia perlų mėtyti kiaulėms.

– Mylėti save, vadinasi, tausoti jėgas, sveikatą?

– Būtent. Net onkologinės ligos juk dažnai kyla iš nemeilės sau, kai esi nepatenkintas savimi, savo išvaizda. Esu tikinti ir neseniai supratau: jei mes savęs nemylime, vadinasi, nevertiname darbo Kūrėjo, kuris mus sukūrė. Kiekvienas mūsų esame nepakartojamas. Jei tave sukūrė – tu esi toks vienintelis ir labai reikalingas.

– Iš ko išmokote tokių tiesų?

– Mano mokytojai yra psichologinės, filosofinės, teologinės knygos. Žmonės, kurie gyvena savo gyvenimą, o ne kitų. Tokių pažįstu. Jie nėra visuomenėje per daug žinomi. Siekia gyventi nemeluodami nei visuomenei, nei sau. Aš irgi mokausi nemeluoti, būti sąžininga sau, nors yra tam tikros normos, pagal kurias turi būti mielas, malonus, nuolat besišypsantis. Tos plastikinės šypsenos – tai melas, kaip ir siekis būti geresniam vien dėl to, kad pagirtų. Jei tavęs netenkina aplinkybės, situacija, elgesys – reikia pasakyti tam žmogui "ne".

– Jūs mokate tai pasakyti?

– Išmokau. Dar papildomai mokausi, kaip tai padaryti gražiai, neįžeidžiant. Nereikia kankintis dėl blogo kito žmogaus elgesio. Jam padėsi, tiesą pasakydamas su meile. Toliau jau to žmogaus problema, ar bandys kažką pakeisti. Situacijos, į kurias patenki, aplinkybės, visi blogieji įvykiai yra didieji mokytojai. Jų reikia. Neseniai minėjau gimtadienį ir mąsčiau, kad neatiduočiau niekam nė vienos savo gyvenimo dienos, net pačios liūdniausios, net tokios, kai norėjau mirti. Buvo tokių periodų mano gyvenime.

– Jie skausmingi, moraliai labai daug kainuoja.

– Dėl jų esu tokia, kokia esu dabar. O esu laiminga. Gyvenimas – tai labai didelis nuotykis ir mokykla. Universitetas. Ne šiaip sau mes čia atėjome. Ir aš labai noriu išsiaiškinti, kodėl aš čia esu, ką turiu padaryti. Dabar aiškinuosi ir jaučiu, kad dar ne viską padariau.