Moteris, kuri nebijo būti savimi ir su savimi, – apie vienuolystę, meilužius, P.Almadovarą ir skustą galvą

Kažkada ji buvo viena iš „Gyvųjų akmenų“ katalikiško jaunimo. Grojo bažnyčioje gitara, mokėsi teologijos ir laikėsi susikibusi už rankų su Justinu Milušausku – taip pat entuziastingu „Gyvųjų akmenų“ nariu. Tuomet jis dar nebuvo žinomas televizijos prodiuseris, bendrovės „J&G produkcija“ vadovas, perkantis nuosavus lėktuvus ir, be kitų, kuriantis kontroversiškai vertinamą laidą „TV pagalba“, kurioje šiandien dirba ir buvusi jo žmona Justė Milušauskienė.

Gyvenimas pasikeitė, bet ji sako, kad nuo Dievo niekur nepabėgo. Vadinama drąsiausia televizijos „gelbėtoja“ Justė griežtai nukerta: „Manyje Dievo kiek buvo, tiek ir liko.“

Visi ją mato skirtingą

Užsisakiusi natūralių apelsinų sulčių Justė susimąstė: „Pasikeitė tik mano išorinė saviraiška. Bėgant laikui keičiasi veikla, asmeninis gyvenimas, todėl kinta ir išorė.“
Bet vienuole 35 metų moteris save gali įsivaizduoti, nes ji – radikalus žmogus. Tačiau po akimirkos J.Milušauskienė šyptelėja: ji – drauge ir labai ramus, pastovus žmogus.
Ji sako, kad kone kiekvienas žmogus ją vertina skirtingai. Įdomi, agresyvi, inteligentiška, drąsi, įžūli. Justė gali tęsti, bet pripažįsta: mėgsta šokiruoti, nebijo būti tokia, kokia nėra. Ir visi skirtingai apie ją manantieji teisūs. „Nors jei iš tikrųjų, tai esu santūri ir melancholiška“, – susimąsčiusi prataria ji.
Darbe iššūkius mėgstanti Justė prieš vaizdo kamerą elgiasi daug drąsiau nei realiame gyvenime. Žmonės nori šou, jiems turi būti įdomu, įsitikinusi „gelbėtoja“. Ji turbūt jau pamiršo ištinusią, į tarpdurį kažkada įkištą ir vieno įžūlaus vyro prispaustą koją. Ar kaip nutrūktgalvė paauglė tamsoje lakstė po Kauno fortus.
Tokiais momentais ji labiau panaši į ugningąjį Šaulį nei į ramią ir flegmatišką, kaip save bando pristatyti, moterį. Nors astrologija, apie kurią neseniai daug skaitė, Justė netiki.

Geriausiai – geriausi pinigai

Ar laidos prodiuseris J.Milušauskas buvusiai žmonai moka didesnę algą nei kitiems „gelbėtojams“? To, juokiasi, dar niekas neklausė. Ir tiesmukai išpyškina: „Aš įsitikinusi, kad esu geriausia gelbėtoja. O geriausiems mokami geriausi pinigai.“
Diplomatija J.Milušauskienė niekada nepasižymėjo. Dėl tiesmukiškumo ją nekart gelbėjo draugai, nors Justė įsitikinusi, kad jos nesupratusiems žmonėms trūksta humoro jausmo arba intelekto.
Be to, ji nemėgsta, kai žmogus bando išsisukinėti ar apsimetinėja kvaileliu darbe, asmeniniame gyvenime ar politikoje.
Ji – drąsi. Ji – kovotoja. Ji gali rėžti tiesą į akis. Visko nori čia ir dabar? Nori. Bet čia ir dabar galima tik kažką nusipirkti. O aukštesnių tikslų reikia siekti ilgu, sunkiu darbu ir kantrybe. Tokia jos filosofija.
Apie darbdavį buvusį vyrą ji nenori kalbėti, todėl klausiu, kada paskutinį kartą grojo savo mėgtomis kanklėmis. Atsipalaiduoja ir prisipažįsta, kad neseniai ilgai kvatojosi, pamačiusi savo nuotrauką, kurioje vilkėdama tautiniais drabužiais groja kanklėmis: „Tos šaknys niekur nedingo. Tai buvo įdomus ir ypatingas gyvenimo etapas.“

M.Petruškevičiaus neprovokavo

Einame va bank – ji šiuo metu įsimylėjusi? Jos draugas – verslininkas Saulius Simėnas? „Eee“, – bando regzti sakinį. Po to šyptelėja, išgirdusi, kad jei pažvelgia aukštyn į dešinę, netrukus meluos, nes suveikia dešinysis, kūrybinis smegenų pusrutulis. Ir linksmai atšauna: „Jei moteris žiūri į dešinę, ji turi meilužį, jei žiūri į kairę, ji turi meilužį, jei žiūri tiesiai – ji turi meilužį. Ir apskritai, jei moteris yra protinga, ji turi meilužį.”
Ar Justė turi meilužį? Susikaupia, patyli ir ima aptakiai šnekėti: „Meilė man labai svarbi. Tačiau niekam nepasakosiu, ką aš esu įsimylėjusi. Saulius – tik labai geras pažįstamas.“
O kodėl ji provokavo Mantą Petruškevičių, kai neva jam sakė: „Pažiūrėk, aš be kelnaičių?“ „Na... – ieško žodžių, – pasakysiu, kad man trūksta žodžių. Absurdas! To nebuvo.“ Ne, patikslina, ne kelnaičių nebuvo – nebuvo tokios istorijos.
Ir jos mobiliojo telefono melodija – jau nebe vestuvinis maršas? Ne, kvatojasi, jau nebe: „Dabar skamba itališka. Bet viską jūs iškapstote!“
Kodėl ji, smalsauju, nebūdama pedantė, idealiai sutvarkė buvusio kolegos Gedimino Jauniaus butą? „Įsivaizduok, – juokiasi, – ankstyvas rytas po vakarėlio, kamuoja pagirios, niekur nesinori eiti, leidęs savo namuose pernakvoti kolega dar negrįžęs, tad paėmiau šluotą ir pradėjau tvarkytis.“

Ateitis nė kiek nebaugina

Ne, ji nenori būti panaši į aktores Sharon Stone, Nicolę Kidman ar „nusivylusią namų šeimininkę“ Marcią Cross. Ji nori būti panaši tik į save. Nors kine vaidinti norėtų. Koks svajonių vaidmuo? Tai būtų ne Holivude sukurtas filmas, o Europoje: „Pas Pedro Almadovarą, o partneriu būtų irgi ispanas – Javieras Bardemas. Ne, erotika Almadovaro kurtuose filmuose manęs neišgąsdintų.“
Justė retkarčiais pagalvoja, kokia bus sulaukusi 60 metų: „Tai – labai gražus amžius. Gal sėdėsiu prie židinio supamajame krėsle, gal suksiuosi būryje anūkų prie puodų? Gal keliausiu po pasaulį? Gal melšiu ožkas? Gal būsiu močiutė pankė, plikai nusiskutusi galvą? Psichologai pasakytų, kodėl man labai gražu trumpai nusikirpę ar plikai nusiskutę žmonės.“
Bet visko, sako ji, gyvenime išbandyti neįmanoma ir negalima: „Yra daugybė blogų dalykų, tarkime, narkotikai. Pasitikiu visuomenės dalimi, kuri tai išbandė ir perspėja to nebandyti.“
Viena namie Justė neretai kalbasi su savimi: „Manau, kad intelektualus žmogus privalo save pažinti, analizuoti. Viena ir niūniuoju, šoku, klausausi muzikos, labai daug skaitau. Neseniai atradau savo rašytoją – Kurtą Vonnegutą. Dabar svarstau, kodėl man taip patinka jo kūryba?“

Ne šio pasaulio gyventoja

Paklausta, ko gyvenime išmokė skyrybos, J.Milušauskienė nukerta: „Nenoriu kalbėti nei apie skyrybas, nei apie buvusį vyrą, nei apie vaikus. Gyvenimas davė daug pamokų ir mes visada balansuojame ties riba – kažko gyvenime išmokti arba tik žaisti. Mėgstu iššūkius, bet gyvenimas mane išmokė ir žaidimo. Suvokiau, kad aš esu žaidėja.“
Ji ieško prasmės, nori save pažinti, bet įsitikinusi, kad gyvenime reikia žaismingumo, paviršutiniškumo: „Yra gilių dalykų, tačiau jei visuomet būsime rimti, susikaupę, bus labai liūdna.“
Kaip ji apsirengtų maskaradui? „Aa, – juokiasi, – jūs kaip psichoterapeutas, darysite išvadas? Gerai. Pirmoji į galvą toptelėjusi mintis – apsivilkčiau kosmonautės aprangą. Nes neretai jaučiuosi kaip ne šio pasaulio gyventoja.“