Vienas avangardinio kino pradininkų, "Fluxus" judėjimo narys Jonas Mekas apie savo filmus kalba be patoso. "Jeigu kitiems patinka, gerai. Tačiau aš filmus darau ne tam, kad minios plotų" , – pabrėžia jis.

Naujausia žinia: J.Mekui už nuopelnus pasauliniam kinui įteiktas 50-ojo Krokuvos kino festivalio apdovanojimas "Slibinų slibinas".

Vilniuje "Fluxus ministerijoje" susitikęs su jaunimu 88 metų pasaulinio garso menininkas jauniesiems Lietuvos kūrėjams linkėjo neklausyti kritikų ir bendrauti tik su jaunesniais nei 40 metų žmonėmis.

– Jurgis Mačiūnas, Johnas Lennonas, Yoko Ono ir jūs vadinami "Fluxus" pradininkais. Kaip apibūdintumėte tuomečio "Fluxus" judėjimo idėjas?

– Jeigu reikia apibūdinti "Fluxus", tai "Fluxus" yra J.Mačiūnas. Tikslesnio apibūdinimo nėra. Tačiau yra koks šimtas apibūdinimų. Vienas galėtų būti toks: "Fluxus" – tai J.Mačiūno ir jo draugų žiūrėjimas į pasaulį su šypsniu. Ne juokiantis, ne kvatojantis, bet trupučiuką su šypsniu. Yra didelis skirtumas tarp juoko ir šypsnio – tai daug subtiliau ir rimčiau. Matai, kai juokias, žmonės neima nieko (į galvą – red. past.) rimtai. O Jurgis ėmė viską rimtai, labai rimtai, bet su šypsena.

– Ar šiandienis "Fluxus" labai skiriasi nuo to "Fluxus", kurį kūrėte jūs su bičiuliais?

– Kaip visuose menuose, tarkim, paimkime futurizmą, siurrealizmą, dadaizmą, ilgiausiai 10–15 metų einama labai koncentruotai, intensyviai. Paskui ateina nauja karta ir jau pradeda imituoti ir kartoti – tai pereina į kažką kitą. "Fluxus" buvo tarp 1960-ųjų iki maždaug 1975-ųjų ar 1978-ųjų, kai Jurgis mirė. Paskui kai kurie jo draugai, su kuriais jis dirbo, ir kurie buvo "Fluxus" judėjimo nariai ir bendradarbiai, tęsė toliau. Dabar dauguma jų jau mirę.

Anksčiau buvo modernizmas, paskui buvo postmodernizmas. Tas pats yra ir su "Fluxus". Dabar "Postfluxus" laikotarpis. Iš senųjų "Fluxus" narių išsilaikė nedaug – keli jų dar yra gyvi ir gyvena Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Tačiau jie gyvena tame klasikiniame laikotarpyje – daro tą patį, ką darė 1965-aisiais.

– Ar jūs bendraujate ir palaikote ryšius su naujosios kartos "Fluxus" kūrėjais?

– Ne, aš neturiu laiko. Aš užsiėmęs savo darbais ir neturiu laiko bendrauti. Aš net nepažįstu, nežinau, kas kur ką daro.

– Lietuvoje šiuo metu pastebimas gana didelis susidomėjimas "Fluxus", vyksta savotiškas šio judėjimo renesansas. Galbūt žinote, kokiose dar valstybėse "Fluxus" judėjimas vėl tampa populiarus?

– Nesu apie tai girdėjęs. Nežinau, ar tai, kas vyksta Lietuvoje, galima vadinti "Fluxus". Sakysim, "Fluxus ministerija". Čia nebūtinai yra "Fluxus". Bet kas vyksta Vilniuje šiame name, niekur kitur nerasit – nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, niekur. Tai yra labai naujas gyvas organizmas, galiu už tai tik išgerti. Įsivaizduokite, 200 įvairių sričių menininkų, kurie gali daryti ką nori.

Kalbant apie kitus judėjimus – futurizmas, dadaizmas – jie buvo tokie pikti, išeidavo su piktais manifestais, o "Fluxus" judėjimas buvo vienintelis, kuris visados buvo su šypsena. Nebuvo pykčio, jie neprotestavo savo darbais prieš nieką.

Jurgis (Mačiūnas – red. past.) labai domėjosi Lietuvos liaudies menu, jis visados iš manęs knygas skolindavosi – su patarlėmis, su žaidimais. Jis labai domėjosi įvairiais liaudies žmonių žaidimais.

– Kaip manote, ar šiuo metu Lietuvai reikalingos naujovės meno srityje?

– Naujovės visada ir visur reikalingos. Tos sritys neišsivysto kaip sritys. Pavieniai menininkai išsivysto ir tie menininkai paskui kartu dirba, vienas kitą pažįsta. Paskui į juos imama žiūrėti kaip į tam tikrą grupę, tam tikrą judėjimą, tam tikrą srovę.

– Ar pas jus dar atvažiuoja kinematografininkų iš Lietuvos mokytis kurti kino?

– Jie atvažiuoja tik pasižiūrėti porai savaičių mano filmų. Pas mus vyksta filmų peržiūros, turime biblioteką. Mes į tai žiūrime kaip į universitetą, bet visai kitokį. Tai universitetas, kuriame galima mokytis žiūrint filmus: susitinkant, pasikeičiant nuomonėmis, ginčijantis su kitais. Aš viską prižiūriu, bet turiu visą tuziną jaunų entuziastų, kurie dirba visą darbą. Pas mus yra apie penkiolika žmonių. Mes rodome filmus kiekvieną vakarą dviejose salėse – ten būna šešios septynios skirtingos programos.

– Ar su naujosios kartos Lietuvos menininkais palaikote ryšius?

– Girdžiu apie vieną kitą, ką jie daro, bet su jais neturiu jokių ryšių. Tik su Eugenijumi Varkalevičiumi, kurį labai gerbiu ir kurį taip pat laikau labai geru dailininku ir filmininku.

– Šiuo metu kuriamas filmas apie Žalgirio mūšį. Jeigu šitą filmą tektų kurti jums, kaip jūs šį mūšį pavaizduotumėte?

– Buvau pakviestas dalyvauti šiame konkurse, bet parašiau, kad negaliu rimtai žiūrėti į tai. Jie duoda tik tris mėnesius. Manau, kad šis projektas truputį juokingas. Aš to negaliu rimtai priimti.

– Tačiau jeigu jums būtų duota daugiau laiko ir paprašyta sukurti filmą apie Žalgirio mūšį. Koks būtų šis filmas?

– Ta tema man neįdomi. Aš galiu apie tai pasiskaityti. Kai augau, Biržuose buvo didelis paveikslas Žalgirio mūšiui, kuris dabar, atrodo, yra Vilniuje. Tačiau man ši tema neįdomi – aš nenoriu apie tai nei rašyti, nei filmų kurti. Tai ne mano tematika.

– Galbūt turite planų sukurti filmą apie šiandienę Lietuvą?

– Po teisybei, aš nekuriu filmų. Aš juos darau (juokiasi). Toks filmas irgi – ne mano būdas, ne mano temos.

– Tačiau kamerą su savimi nešiojatės?

– Taip, tačiau tai yra mano dienoraštiniai filmai – nebūtinai apie Lietuvą. Kur keliauju, visados videografuoju.

– Teko matyti jūsų filmą "Lietuva ir SSRS žlugimas", kuriame nufilmavote ištraukas iš Vakarų valstybių televizijų laidų ir žinių. Kaip jums gimsta tokios paprastos ir kartu genialios idėjos?

– Tame filme nėra idėjų. Kai filmavau, nebuvo taip, kad turėjau kokią nors idėją. Filmavau tai, kas vyko ten. Tai mane domino ir aš norėjau tai "uždokumentuoti" pats sau. Be jokių idėjų. Dabar keliauju per Vilnių, Paryžių ar Niujorką ir aš tai užfiksuoju. Kodėl – nežinau. Galbūt tos medžiagos niekada nenaudosiu. Aš niekados nežinau, ką aš su ta medžiaga darysiu. Ir neplanuoju, kai filmuoju.

– Ką šiuo metu kuriate?

– Aš nieko nekuriu. Niekados aš nekuriu nieko. Kartais rašau, kartais filmuoju, bet niekados nekuriu. Aš tik filmuoju, kas vyksta, ir čia jokios kūrybos nėra. Aš prieš kūrybą. Tie, kurie kuria, yra sugadinę ir sūrius, ir duoną.

– Su kokiais jūsų filmais artimiausiu metu galėtų susipažinti Lietuvos žiūrovai?

– Čia ne mano reikalas. Kam bus įdomu, ieškos, atsiveš ir parodys. Kas man įdomu – aš tik filmuoju, videografuoju, montuoju. Kas nori, gali pažiūrėti per internetą. Aš gana daug esu įdėjęs per internetą. (J.Mekas ištiesia kortelę, ant kurios užrašas: jonasmekasfims.com).

– Kokių pokyčių pastebite viešėdamas Lietuvoje?

– Pirmiausia esu labai nusivylęs maistu Lietuvoje. Maistas yra labai blogas – visokios mišrainės. Nieko nebegali gauti: nei pomidoro kaip pomidoro, beveik nei jokios daržovės. Viskas sumaišyta. Valgai ir nežinai, ką valgai. Aš labai nusistatęs prieš tas mišraines. Aš neužaugau su tomis mišrainėmis. Aš visados žinojau, ką aš valgau: aš – ūkininko vaikas.

Dabar viskas sumaišyta. Dabar aš nieko nežinau, ką valgau. Todėl dažniausiai nevalgau. Va, turiu maišiuką – nusipirkau lašinių ir duonos. (J.Mekas iš savo krepšio išsitraukia ryšulėlį, jį padeda ant stalo ir išvynioja. Ten – lašiniai ir duona.) Va, čia yra maistas. O ten, kur eini į restoraną, – ten viskas sumaišyta. Daug dabar majonezo deda. Ajėtau, klaiku.

– Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą? Politiką?

– Galbūt tas pats irgi kaip maiste. Paprastai tas pats atsispindi ir kultūriniame gyvenime. Viskas mišrainė pasidaro. Ir politikoje – tas pats. Jeigu maistą maišai, maistas praranda formą – viskas susimaišo. Tas pats ir visose kitose srityse.

– O ar jūs domitės įvykiais Lietuvoje, ar sekate naujienas?

– Trupučiuką, kiek laiko turiu. Labai daug jaunų žmonių apsilanko pas mane – beveik kas savaitę. Daugiausia pas mane apsilanko jauni žmonės – nuo 17 iki 30 metų. O visų kitų aš net nenoriu matyt.

– Pas jus Niujorke daugiausia lankosi amerikiečiai?

– Lietuviai, aš kalbu apie Lietuvos lietuvius, jaunus lietuvius studentus. Amerikoje nėra lietuvių. Yra vienas – Darius Naujokaitis, jo brolis Audrius. Du lietuviai yra Amerikoje. Ir aš esu lietuvis, turiu lietuvišką pasą. Taigi – trys lietuviai.

– Dalis jūsų kolekcijos šiuo metu yra Vilniuje. Su Niujorko Maya Stendhal galerija Vilniaus savivaldybė vėluoja atsiskaityti. O su jumis?

– Manau, kad laikai yra sunkūs ir neturiu nieko prieš Vilniaus miestą, kad Vilniaus miestas vėluoja atsiskaityti. Dėl to nesiskundžiu.

– Viešojoje erdvėje pasirodo gana kritiškų teiginių apie "Fluxus" judėjimą. Abejojama jo menine verte. Kaip vertinate tokią kritiką?

– Tie visi (kritikai – red. past.) yra iš senosios akademinės ir dar sovietinės akademinės istorikų kartos. Kaip, pavyzdžiui, meno istorikė Kazimira Prunskienė (dienraštis rašė, kaip ši politikė užsipuolė "Fluxus" judėjimą – red. past.). Tie pasisakymai ateina būtent iš tokių žmonių, bet ne iš tokių žmonių, kurie pažįsta meną. Kodėl reikia klausytis apie meną žmonių, kurie nieko nenusimano apie menus?

Įsivaizduokite universitetą ar gimnaziją, kur meno klasėse dėstytojas būtų veterinaras. Tokia situacija Vilniuje, kad kiekvienas, kuris sėdi miesto valdžioje ar kitur, gali būti meno autoritetas. Čia yra juokinga.

– Ką palinkėtumėte Lietuvos jaunajai kartai, jauniesiems menininkams?

– Užmirškite praeitį ir žiūrėkite tik į dabartį ir ateitį. Nesiklausykite, ką kiti šneka. Ignoruokite visus kritikus. Neignoruokite savo amžiaus draugų, bet ignoruokite visus, kurie senesni negu, sakysim, 40 metų.

Paroda apie garsųjį SoHo kvartalą

Jono Meko vizualiųjų menų centre ("Vilniaus vartų" komplekse) iki rugsėjo 1 d. veikia J.Meko su centru parengta paroda "Jurgis Mačiūnas – SoHo įkūrėjas".

Parodoje pristatomas J.Mačiūnas, architektas, vizionierius, SoHo įkūrėjas, sumanęs idėją įkurti kooperatyvus Niujorko pastatuose, kuriuose galėtų dirbti ir kurti avangardo menininkai.

Parodoje eksponuojami reti dokumentai, struktūriniai žemėlapiai ir J.Mačiūno bei Niujorko valdžios pareigūnų korespondencija, atskleidžianti SoHo kūrimo aplinkybes.

Su tarptautiniu mastu pripažintų "Fluxus" menininkų Shigeko Kuboto ir Larry Millerio vaizdo darbais rodomi ir filmininko Jeffrey Perkinso bei fotografo Peterio Moore'o kūriniai. Parodą papildo interviu ir istorinė filmuota medžiaga. Parodoje galima išvysti J.Meko vaizdo instaliaciją "SoHo kvartetas", kurioje pristatomi keturi filmai apie SoHo kvartalą.

J.Meko vaikai žavisi Lietuva

Jono Meko vaikai Oona (35-erių) ir Sebastianas (28-erių) (kalba angliškai – red. past.)

Oona: "Aš esu Lietuvoje antrą kartą – pirmą kartą buvau, kai dar buvau kūdikis. Mano brolis Lietuvoje buvo keturis kartus. Gyvenu Los Andžele. Vilnius labai skiriasi nuo Amerikos. Vilnius – labai gražus, mažas miestas, pilnas gyvybės. Jauni žmonės čia nuostabūs. Matyti baikerius gatvėse ar šį pastatą ("Fluxus ministerija" – red. past.) – tai neįtikima.

Čia vykdama neturėjau jokių išankstinių norų, ką noriu pamatyti. Tiesiog atvykau susitikti su savo šeima, su savo draugais."

J.Mekas įsiterpia: "Ir išmokti kalbos."

Oona (nusijuokusi): "Ir išmokti kalbos. Aš truputį suprantu (šiuos žodžius ji pasako lietuviškai – red. past.).

Labai gerai prisimenu Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Galbūt buvau vienintelė moksleivė mokykloje, kuri suprato, kas tuo metu vyksta. Kai buvau vaikas, niekas net nežinojo, kad anksčiau buvo Lietuva. Taigi aš girdėjau žmones sakančius: tai iš kur tu? Iš Lietuvos? Jie nieko apie tai negirdėjo. Jie sakydavo: a, tai Rusija."

Sebastianas: "Kai aš buvau vaikas, prisimenu, kad mes turėdavome draugų ir giminių iš Lietuvos. Mes dainuodavome lietuvių liaudies dainas. Tėtis daug nevirdavo. Tačiau vieną kartą jis mums iškepė bulvinių blynų.

Tėčio Lietuva – tai laukai, gėlės, lietuvių liaudies dainos."

Oona: "Būtent apie tai yra tėčio poezija. Skaitymas jo poezijos – tai taip pat mokymasis apie Lietuvą, pasaulį, kuris yra visiškai skirtingas nei tas, kokį pasaulį mes kada nors pažinome."

Sebastianas: "Aš manau, kad tėčio mokymas – tai mažiau mokymas istorijos ir, deja, kalbos, tačiau mokymas labiau apie dvasią.

Prieš trejus metus buvau Biržuose. Ten teko paragauti naminio alaus. Aš negalėjau tuo patikėti. Neseniai mes buvome ten nuvykę ir naminio alaus ten jau nebebuvo."